Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Prisiminimų šmėklos persekiojo mane. Aš mačiau veidus, girdėjau garsus. Beprotybės ir aplaidos skoniai ir kvapai užplūdo lyg potvynio banga. Girdėjau savo praeitį sūkuriuojant aplink save.

Kai prisiminimų įkarštis pagaliau praėjo, aš sunkiai atsistojau ir lėtai išėjau iš pastato. Nuėjau iki keturkampiame kiemelyje po medžiu pastatyto suolelio ir prisėdau, atsisukęs veidu į tai, kas kadaise buvo mano namai. Jaučiausi išsekęs ir sunkiai kvėpiau karštą orą. Tą akimirką buvau labiau pavargęs negu po bet kurios išvykos aplink savąjį miestelį. Nepasukau galvos, kol neišgirdau už savęs kažko žingsniuojant takeliu.

Apkūnus žemaūgis vyras, truputį vyresnis už mane, praretėjusiais, sulaižytais juodais plaukais, išvagotais pražilusių gijų, skubėjo manęs link. Jis plačiai šypsojosi, bet iš akių matėsi, jog šiek tiek nerimauja, o kai aš jį pastebėjau, slapukiškai pamojavo.

– Taip ir maniau, kad tave čia rasiu, – ištarė jis, šniokštuodamas nuo pastangų ir karščio. – Mačiau tavo vardą registracijos sąraše.

Jis sustojo už keleto pėdų, staiga susidrovėjęs.

– Sveikas, Paukšteli, – pasakė.

Aš atsistojau ir ištiesiau ranką pasisveikinti.

– Bonjour , Napoleonai, – atsakiau, – niekas manęs jau daug daug metų taip nevadino.

Jis paspaudė man ranką. Delnas buvo truputį suprakaitavęs nuo įtampos ir nepajėgė iki galo susigniaužti, lyg būtų paralyžiuotas. Tai, ko gero, buvo jo vartojamų vaistų poveikis. Tačiau vyriškio šypsena nepranyko.

– Manęs irgi, – tarė jis.

– Mačiau tavo tikrąjį vardą, įrašytą programoje, – pasakiau, – tu ketini sakyti kalbą?

Jis linktelėjo.

– Nežinau, kaip man seksis pasirodyti prieš visus tuos žmones, – tarė jis, – tačiau mano gydytojas yra vienas iš ligoninės pertvarkymo plano iniciatorių, ir čia jo idėja. Jis sakė, jog tai puiki terapija. Solidus auksinio kelio į visišką pasveikimą demonstravimas.

Aš minutėlę dvejojau, bet paklausiau:

– O ką tu pats manai?

Napoleonas atsisėdo ant suolelio.

– Aš manau, kad pats daktaras pamišęs, – tarė jis ir prapliupo truputį maniakišku kikenimu – aukštu garsu, jungiančiu savyje nervingumą ir džiaugsmą. Tą juoką aš prisiminiau dar iš tų laikų, kai abu gulėjome ligoninėje.

– Žinoma, padeda ir tai, kad visi aplink vis dar mano, jog esi pamišęs, nes tuomet gali pernelyg nesigėdyti, – pridūrė jis, ir aš nusišypsojau kartu su juo. Tokią išvadą gali padaryti tik tas, kas praleido nemažai laiko psichiatrijos ligoninėje. Aš prisėdau šalia jo, ir mes abu minutėlę žiūrėjome į Amersto pastatą. Paskui jis atsiduso ir paklausė:

– Ar užėjai ten vidun?

– Buvau. Visiška netvarka. Telaukia nugriovimo.

– Aš taip maniau dar tada, kai mes ten buvome. Tačiau visi manė, kad tai pati geriausia vieta. Bent jau taip man sakė, kai atvežė. Šiuolaikiškiausia psichiatrijos ligoninė. Geriausi psichikos ligonių gydymo būdai. Koks melas.

Jis atsikvėpė ir pridūrė:

– Prakeiktas melas.

Dabar jau buvo mano eilė linktelėti pritariant.

– Ar taip jiems ir pasakysi? Turiu galvoje tavo kalbą.

Jis papurtė galvą.

– Nemanau, kad jie norėtų tai išgirsti. Manau, jog prasmingiau būtų pasakoti gražius dalykus. Teigiamus dalykus. Aš planuoju jiems pateikti ištisą seriją smagių melagysčių.

Minutėlę pamąsčiau ir nusišypsojau.

– Ko gero, tai psichinės sveikatos ženklas.

Napoleonas nusijuokė.

– Tikiuosi, jog tu teisus.

Mes abu kelias sekundes patylėjome, po to jis liūdnai, susimąstęs sušnabždėjo:

– Aš nesakysiu jiems nieko apie nužudymus. Nė žodžio apie Gaisrininką arba ponią tyrėją, apsilankiusią čia, ir apie tai, kas nutiko pabaigoje, – jis pažiūrėjo į Amersto pastatą ir pridūrė: – Tą istoriją turėtum papasakoti tu.

Aš nieko neatsakiau.

Napoleonas minutėlę patylėjo, paskui paklausė:

– Ar dažnai galvoji apie tai, kas nutiko?

Aš papurčiau galvą, bet mes abu supratome, jog tai netiesa.

– Kartais apie tai sapnuoju, – pratariau, – bet sunku prisiminti, kas nutiko iš tiesų, o kas ne.

– Galimas dalykas, – tarė jis, – žinai, yra vienas dalykas, kuris iki šiol neduoda man ramybės, – lėtai pratarė jis, – aš niekad taip ir nesužinojau, kur jie laidojo žmones. Tuos, kurie numirdavo būdami čia. Turiu galvoje, vieną minutę jie būdavo dienos kambaryje arba vaikščiodavo koridoriumi kartu su visais kitais, o kitą – staiga mirdavo, bet kas toliau? Ar tu kada sužinojai?

– Taip, – pratariau po sekundėlės ar dviejų, – jie turėjo mažas laikinas kapinaites ligoninės teritorijos pakraštyje – netoli nuo miško, už administracijos pastato ir Harvardo. Jos buvo už mažojo sodelio. Man rodos, dabar jos tapo žolės riedulio aikštės dalimi.

Napoleonas nusišluostė kaktą.

– Džiaugiuosi sužinojęs, – tarė jis, – man visąlaik būdavo įdomu. Dabar jau žinau.

Mes vėl minutėlę patylėjome, tada jis pasakė:

– Žinai, ką buvo bjauriausia sužinoti? Turiu galvoje, po visko, kai mus paleido ir paskirstė po ambulatorines įstaigas, kai ėmė gydyti naujausiais vaistais ir panašiai. Žinai, ko negalėjau pakęsti?

– Ko?

– Ogi to, kad manija, į kurią buvau įklimpęs tiek daug metų, ne tik kad nebuvo manija, bet netgi ir niekuo ypatinga. Kad aš nebuvau vienintelis žmogus, svaičiojantis, jog esu Prancūzijos imperatoriaus reinkarnacija. Tiesą sakant, galėčiau kirsti lažybų, jog Paryžius kimšte prikimštas jų. Nekenčiu šio suvokimo. Apsėstas manijos, aš buvau ypatingas. Unikalus. O dabar aš tiesiog paprastas vyrukas, kuris turi gerti piliules ir kurio rankos visą laiką dreba. Jis tegali susitvarkyti su paprasčiausiu darbu, o

šeima greičiausiai norėtų, kad jis surastų būdą išnykti. Įdomu, kaip prancūziškai būtų „pfui!”.

Aš pagalvojau ir pasakiau jam:

– Taigi aš asmeniškai, kad ir kaip atrodytų, visada maniau, jog tu būtum nuostabus Prancūzijos imperatorius. Klišė tai ar ne, nesvarbu. Ir jei tu būtum įsakinėjęs kareiviams prie Vaterlo, po velnių, tu būtum laimėjęs.

Jis atsipalaidavęs sukikeno:

– Paukšteli, mes visi visada žinojome, kad tu supranti pasaulį aplink mus daug geriau negu bet kas kitas. Tu žmonėms patikai, netgi jei mes visi buvom apsėsti manijų ir išprotėję.

– Malonu tai išgirsti.

– O kaip Gaisrininkas? Jis buvo tavo draugas. Kas jam nutiko? Paskui…

Aš truputį patylėjau ir atsakiau:

– Jis išvyko. Išsprendė savo problemas, išsikraustė į pietus ir uždirbo daugybę pinigų. Turi šeimą. Didelį namą. Didelį automobilį. Jam viskas labai gerai. Paskutinis dalykas, ką aš apie jį girdėjau, tai, kad įsteigė kažkokį labdaringą fondą. Jis sveikas ir laimingas.

Napoleonas linktelėjo.

– Aš tuo tikiu. O moteris, kuri atliko tyrimą? Ar ji išvyko su juo?

– Ne. Ji užėmė teisėjos pareigas. Buvo labai gerbiama. Ji gyveno nuostabiai.

– Aš tai žinojau. Galėjai tiesiog pasakyti.

Žinoma, visa tai buvo melas.

Jis pažvelgė į savo laikrodį.

– Man reikia grįžti. Pasiruošk mano didžiajam įvykiui. Palinkėk sėkmės.

– Sėkmės, – palinkėjau aš.

– Malonu buvo tave vėl pamatyti, – tarė jis ir pridūrė: – Tikiuosi, gyvenimas tau klostysis gerai.

– Ir tau, – pasakiau, – gerai atrodai.

– Tikrai? Aš abejojau. Nebuvau tikras, ar nors vienas iš mūsų atrodo gerai. Ačiū, kad tai pasakei.

Jis sustojo ir aš pasekiau jo pavyzdžiu. Mes abu atsisukom ir pažvelgėm į Amerstą.