– Puiku, pone Petreli. Mes nukelsime jus nuo neštuvų. Tada gražiai pasodinsim į vežimėlį. Aišku? Tačiau antrankiai kol kas lieka. Nuimsim juos paskui, kai pašnekėsime su daktaru. Galbūt jis duos kokį mažmožį jums nuraminti. Atvėsins jus truputį. Dabar gražiai sėskite. Ištieskite kojas.
Daryk, kaip tau liepia!
Francis padarė kaip palieptas.
Nuo judesio apsvaigo galva, ir jis sekundėlę susiūbavo. Pajuto, kaip didžiulė ranka sugriebė už peties, kad nepargriūtų. Atsisuko ir pamatė, jog pirmasis sanitaras didžiulis, aukštesnis nei šešių su puse pėdų ir, ko gero, svėrė arti trijų šimtų svarų. Jo rankos masyvios ir raumeningos, o kojos apimtimi galėjo lygintis su statinėmis. Partneris, kitas juodukas, buvo plonas ir šalia bendražygio atrodė lyg nykštukas. Jis turėjo mažą ožio barzdelę ir tankią afrikietišką šukuoseną, kuri nesėkmingai bandė pridėti jam ūgio. Šie vyrai drauge pasodino Francį į kėdę su ratukais.
– Tvarkelė, – pasakė mažasis, – dabar mes tave nuvešime pas daktarą. Nesijaudink. Gal dabar viskas atrodo sunku, bloga ir šlykštu, bet tuoj viskas pagerės. Rimtai sakau.
Francis nepatikėjo. Nė vienu žodžiu.
Sanitarai nuvežė jį į mažą laukiamąjį. Ten už pilko plieninio stalo sėdėjo sekretorė, ji žvilgtelėjo į atriedėjusią procesiją. Tai buvo impozantiška, manieringa moteriškė, perkopusi vidutinį amžių, dėvinti aptemptą mėlyną kostiumėlį, pasidariusi truputį per daug pašiauštą šukuoseną, šiek tiek per ryškiai pasidažiusi akis ir lūpas, todėl atrodė prieštaringai, bent jau Franciui priminė pusiau bibliotekininkę, pusiau gatvės mergšę.
– Čia turbūt ponas Petrelis, – stačiokiškai moteris drėbė juodukams sanitarams, nors Francis aiškiai matė, kad atsakymo ji nesitiki, nes jau ir taip žino. – Tempkit jį tiesiai vidun. Daktaras laukia.
Francį įvežė pro kitas duris, į šiek tiek kitokią kontorą. Ten buvo truputį jaukiau, buvo matyti galinėje sienoje du langai su vaizdu į kiemą. Jis pro langą matė didelį ąžuolą, siūbuojantį audroje, talžomą lietaus. Už medžio regėjo kitus plytinius pastatus, juodu šiferiu dengtais stogais, susiliejančiais su aptemusio dangaus spalva. Priešais langus stovėjo įspūdingo dydžio medinis rašomasis stalas. Viename kampe stovėjo knygų lentyna, Franciui iš dešinės buvo pora pernelyg minkštų kėdžių ir sodriai raudonas rytietiškas kilimas, patiestas ant paprastos pilkos dangos, dengiančios grindis, taip sukuriant nedidukę vietelę atsisėsti. Ant sienos kabojo gubernatoriaus, o greta ir prezidento Karterio portretas. Francis viską apžiūrėjo kaip galėdamas greičiau, sukiodamas galvą iš vienos pusės į kitą. Tačiau jo žvilgsnis greit sustojo ties nedideliu vyriškiu, pakilusiu iš už rašomojo stalo.
– Sveikas, pone Petreli. Aš daktaras Gulptililis, – gyvai pasakė vyriškis. Jo balsas buvo aukštas, beveik vaikiškas.
Daktaras buvo nutukęs ir apvalus, ypač pečiai ir pilvas, pilvas atrodė lyg perspaustas vaikiškas balionėlis. Jis buvo indas arba pakistanietis. Dėvėjo nepriekaištingai baltus marškinius ir buvo pasirišęs raudono šilko kaklaraištį, tačiau prastai jam tinkančio pilko kostiumo rankogaliai buvo šiek tiek nušiurę. Atrodė, lyg ryte, jau įpusėjus apsirengimo procesui, žmogui būtų staiga tapę
nebesvarbu, kaip jis atrodo. Jis nešiojo storus akinius juodais rėmeliais, o plaukai buvo sulaižyti atgal ir užsirietę virš apykaklės. Franciui buvo sunku pasakyti, ar daktaras jaunas, ar senas. Pastebėjo, kad kiekvieną tariamą žodį gydytojas mėgsta pabrėžti rankos mostu, taigi jis atrodė lyg dirigentas, savo batuta valdantis orkestrą.
– Sveiki, – nedrąsiai pratarė Francis.
Būk atsargus, galvok ką kalbi! –sušuko vienas iš jo balsų.
– Ar žinai, kodėl čia patekai? – paklausė daktaras. Atrodė, jog jam iš tiesų labai smalsu.
– Tikrai nežinau, – atsakė Francis.
Daktaras Gulptililis žvilgtelėjo į segtuvą ir patyrinėjo popieriaus lapą.
– Tu neabejotinai smarkiai išgąsdinai keletą žmonių, – lėtai pratarė daktaras. – Atrodo, jie mano, kad tau reikalinga pagalba.
Jis kalbėjo su vos juntamu britišku akcentu. Ko gero, jo angliškumą išdilino ilgi metai Jungtinėse Valstijose. Kambaryje buvo šilta, o vienas radiatorius po langu šnypštė.
Francis linktelėjo.
– Tai buvo klaida, – pasakė jis, – aš visai nenorėjau. Tiesiog truputį nesusivaldžiau. Atsitiktinumas, tikrai. Išties, mane ne taip suprato. Aš dabar norėčiau grįžti namo. Aš gailiuosi. Pažadu, būsiu geresnis. Daug geresnis. Tai buvo tik klaida. Nieko nereiškė. Visiškai nieko. Aš atsiprašau.
Daktaras linktelėjo, bet nieko Franciui neatsakė.
– Ar dabar girdi balsus? – pasiteiravo jis.
Sakyk, kad ne!
– Ne.
– Negirdi?
– Ne.
Pasakyk jam, kad išvis nežinai, apie ką jis čia šneka! Pasakyk, kad niekad negirdėjai jokių balsų!
– Aš nesuprantu, ką jūs turite galvoje sakydamas „balsai”, – pasakė Francis.
Gerai!
– Turiu galvoje, ar girdi, kad ką nors sako žmonės, kurių iš tiesų nėra? O galbūt girdi dalykus, kurių kiti negirdi?
Francis greitai papurtė galvą.
– Tai būtų kvaila, – pasakė jis, po truputėlį pradėdamas pasitikėti savimi.
Daktaras iš naujo peržiūrėjo prieš jį esantį lapą, tada vėl pakėlė akis į Francį.
– Kodėl tuomet šeimos nariai daug kartų pastebėjo tave kalbantį su kažkuo nematomu?
Francis pasimuistė savo vežimėlyje, svarstydamas klausimą.
– Galbūt jie suklydo? – pasakė jis, nepasitikėjimas vėl pasigirdo jo balse.
– Aš taip nemanau, – atsakė daktaras.
– Aš neturiu draugų, – atsargiai pratarė Francis, – nei mokykloje, nei kaimynystėje. Kiti jaunuoliai su manim nebendrauja. Taigi baigiasi tuo, kad aš daug kalbu su savimi. Galbūt jie tai ir pastebėjo.
Daktaras linktelėjo.
– Tiesiog kalbėjai su savimi?
– Taip. Teisingai, pasakė Francis. Jis truputį atsipalaidavo.
Gerai Gerai. Tik būk atsargus.
Daktaras darsyk peržvelgė popierius ir nežymiai nusišypsojo.
– Aš irgi kartais su savimi kalbu.
– Na štai, matote, – atsakė Francis. Jis šiek tiek sudrebėjo, pajutęs keistą šilumos ir šalčio tėkmę, lyg drėgnas ir nemalonus oras iš lauko būtų sugebėjęs atsekti paskui jį vidun ir įveikti radiatoriaus skleidžiamą karštį.
– … tačiau kai aš kalbu su savimi, tai ne dialogas, pone Petreli. Panašiau į atmintinę, pavyzdžiui, „nepamiršk nupirkti litrą pieno”, arba į pastabą, tokią kaip „Oi” arba „Velniava”, arba, turiu prisipažinti, kartais išsprūsta ir blogesnių žodelių. Aš nesišneku su kažkuo neregimu, klausinėdamas ir atsakinėdamas. Tai, bijau, tavo šeima pastebėjo tave darant jau daug metų.
Būk atsargus!
– Jie taip sakė? Kaip neįprasta.
Daktaras papurtė galvą.
– Ne taip neįprasta, kaip tau atrodo, pone Petreli.
Jis išėjo iš už rašomojo stalo, – taip sumažėjo juos skiriantis atstumas, – ir prisėdo ant stalo krašto, tiesiai prieš vežimėlyje sėdintį Francį, neabejotinai varžomą ne tik pančių ant rankų ir kojų, bet ir tiesiai už jo stovinčių abiejų sanitarų, nors šie nieko nesakė ir net nekrutėjo.
– Ko gero, po minutėlės grįšime prie tamstos pokalbių, pone Petreli, – tarė daktaras Gulptililis. – Nes aš išties nesuprantu, kaip gali kalbėtis, negirdėdamas atsakymų, ir tai man, nuoširdžiai sakau, kelia nerimą, pone Petreli.
Jis pavojingas, Franci! Jis protingas ir nelinki tau nieko gero. Galvok, ką sakai!
Читать дальше