Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Francis linktelėjo galvą ir staiga suprato, kad daktaras galėjo tai pastebėti. Jis sustingo vežimėlyje ir pastebėjo gydytoją Gulptililį, kažką tušinuku pasižymintį popieriaus lape.

– Kol kas pabandykime eiti kitu keliu, pone Petreli, – tęsė daktaras. – Šiandien buvo sunki diena, a?

– Taip, – atsiliepė Francis. Tuomet pamanė, kad reikėtų praplėsti šitą sakinį, nes daktaras nieko nesakė, tik stebėjo jį veriamu žvilgsniu.

– Aš susiginčijau. Su mama ir tėvu.

– Susiginčijai. Taip. Beje, pone Petreli, gal gali man pasakyti šios dienos datą?

– Datą?

– Teisingai. Šiandienos ginčo datą.

Jis minutėlę įtemptai mąstė. Tuomet vėl nukreipė žvilgsnį laukan, ten pamatė medį, lankstomą vėjo, spazmiškai trūkčiojantį, lyg lėlytę, kurios galūnes valdo nematomas lėlininkas. Ant šakelių galiukų jau formavosi pumpurai, taigi Francis bandė mintyse skaičiuoti. Jis smarkiai susikaupė, tikėdamasis, kad vienas iš balsų žinos atsakymą, bet jie savo erzinamu įpročiu staiga nutilo. Apsidairė kambaryje, tikėdamasis pamatyti kalendorių, o galbūt šiaip kokį ženklą, kuris galėtų jam padėti, bet neišvydo nieko ir vėl įsispoksojo į langą – ėmė stebėti medžio siūbavimą. Kai Francis vėl atsisuko į daktarą, pastebėjo, kad apvalusis vyriškis kantriai laukia jo atsakymo, nors klausimą uždavė prieš kelias minutes. Francis šaižiai įkvėpė.

– Aš atsiprašau… – pradėjo jis.

– Nukrypo dėmesys? – paklausė daktaras.

– Išties atsiprašau, – tarė Francis.

– Atrodo, – lėtai pratarė gydytojas, – kad kurį laiką buvai kažkur kitur. Ar taip dažnai atsitinka?

Sakyk, kad ne!

– Ne. Visiškai ne.

– Iš tiesų? Tai mane stebina. Šiaip ar taip, pone Petreli, turėjai man kai ką pasakyti…

– Jūs manęs kažko teiravotės? – paklausė Francis. Jis pyko ant savęs, kad pametė pokalbio giją.

– Data, pone Petreli?

– Mano manymu, dabar kovo penkiolikta, – ramiai pasakė Francis.

– Ak, kovo idos. Didelių išdavysčių metas. Deja, ne, – daktaras papurtė galvą, – tačiau netoli nuo tiesos, pone Petreli. O metai?

Francis paskaičiavo mintyse. Jis žinojo esąs dvidešimt vienerių, o gimtadienis buvo prieš mėnesį, taigi bandė spėti:

– Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintieji.

– Gerai, – atsakė daktaras Gulptililis. – Nuostabu. O kokia diena?

– Kokia diena?

– Kokia savaitės diena, pone Petreli?

– Dabar… – jis minutėlę stabtelėjo. – Šeštadienis.

– Ne. Man labai gaila. Dabar trečiadienis. Ar gali tai prisiminti, dėl manęs?

– Taip. Trečiadienis. Žinoma.

Daktaras pasitrynė ranka smakrą.

– Dabar grįžkime prie šio ryto ir prie tavo šeimos. Tai, kas įvyko, buvo daugiau nei šiaip ginčas, ar ne, pone Petreli?

Ne! Buvo taip pat kaip ir visada!

– Nemanau, kad įvyko kažkas neįprasta…

Daktaras pažvelgė viršun, pademonstruodamas veide nustebimą.

– Tikrai? Kaip keista, pone Petreli. Nes protokole, kurį gavau iš vietinės policijos, tvirtinama, jog grasinai savo dviem seserims, po to paskelbei ketinąs nusižudyti. Pareiškei, kad gyventi neverta, ir visų nekenti. Tuomet, kai tėvas bandė tave sulaikyti, tu toliau grasinai jam, taip pat savo motinai, jeigu ir ne puolimu, tai kažkuo taip pat pavojingu. Sakei, jog nori, kad visas pasaulis eitų šalin. Tikiu, tai išties tavo žodžiai. Eitų šalin. Protokole toliau rašoma, pone Petreli, kad nuėjai į namo, kuriuo dalijies su savo tėvais ir dviem jaunesnėmis seserimis, virtuvę. Ten pagriebei didelį virtuvinį peilį ir juo mosikavai jų link, priversdamas patikėti, kad nori juos užpulti, o galiausiai metei peilį taip, jog šis įsmigo į sieną. Be viso to, kai atvyko policijos pareigūnai, užsirakinai savo kambaryje ir atsisakei išeiti, tačiau girdėjosi, kaip viduje garsiai kalbi, ginčydamasis su kažkuo, nors kambaryje, be tavęs, nieko nebuvo. Jie turėjo išlaužti duris, ar ne? Galiausiai priešinaisi policijos pareigūnams ir greitosios sanitarams, atvykusiems tau padėti, taip, kad vienam iš jų irgi prireikė medicinos pagalbos. Ar ši įvykių santrauka teisinga, pone Petreli?

– Taip, – paniuręs atsakė jis, – atsiprašau dėl pareigūno. Jam pasisekė gauti niuksą į antakį. Buvo daug kraujo.

– Sakyčiau, jam nepasisekė, – tarė daktaras Gulptililis. – Taip pat ir tau.

Francis linktelėjo.

Dabar gal galėtum pasakyti man, kodėl šios dienos įvykiai taip susiklostė, pone Petreli?

Nieko jam nesakyk! Kiekvienas tavo žodis bus panaudotas prieš tave!

Francis vėl įsispoksojo pro langą – tyrinėjo horizontą. Jis nekentė žodžio „kodėl”. Tas žodis jį persekiojo visą gyvenimą. Franci, kodėl negali susirasti draugų? Kodėl negali sutarti su savo seserimis? Kodėl negali tiesiai mesti kamuolio arba ramiai elgtis klasėje? Kodėl nekreipi dėmesio, ką kalba mokytoja? Arba skautų vadovas. Arba parapijos kunigas. Arba kaimynai. Kodėl tu kasdien slepiesi nuo kitų? Kodėl tu kitoks, Franci, kai mes tenorime, kad būtum kaip visi? Kodėl nesusirandi darbo? Kodėl negali lankyti mokyklos? Kodėl neini į armiją? Kodėl negali būti mylimas?

– Mano tėvai mano, kad turiu kuo nors tapti. Dėl to ir kilo ginčas.

– Juk žinai, pone Petreli, kad gavai puikų įvertinimą iš visų testų? Labai puikų, o tai gana keista. Taigi galbūt jų viltys dėl tavęs nėra nepagrįstos?

– Manau, kad taip.

– Tuomet kodėl ginčijaisi?

– Tokie pokalbiai niekad nebūna pagrįsti, kaip mums dabar kalbantis, – atsakė Francis.

Atsakymas įžiebė daktaro veide šypsenėlę.

– Ak, pone Petreli, įtariu, kad dėl to neklysti. Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl diskusija taip dramatiškai pasisuko.

– Mano tėvas elgėsi labai ryžtingai.

– Trenkei jam, ar ne?

Nieko neprisipažink! Jis tau pirmas trenkė! Pasakyk tai!

– Jis man pirmas trenkė, – klusniai pasakė Francis.

Daktaras Gulptililis vėl kažką pasižymėjo popieriaus lape.

Francis pasimuistė. Daktaras pažvelgė į jį.

– Ką jūs rašote? – paklausė Francis.

– Ar tai svarbu?

– Taip. Aš noriu žinoti, ką jūs rašote.

Neleisk jam tavęs paveikti! Išsiaiškink, ką jis rašo! Tikriausiai kažką negera!

– Tai tiesiog keletas pastabų apie mūsų pokalbį, – pasakė daktaras.

– Aš manau, kad turėtumėt parodyti, ką užsirašinėjate, – pasakė Francis. – Aš atsakiau į jūsų klausimus, ir štai man irgi vienas iškilo. Kodėl kažką rašote apie mane ir neparodote? Taip nesąžininga.

Francis pasimuistė vežimėlyje ir patampė savo pančius. Jis jautė kambarį kaistant, lyg karštis badytų adatėlėmis. Minutėlę iš visų jėgų bandė išsiveržti į laisvę, tačiau nepavyko. Giliai įkvėpė ir sudribo atgal.

– Susijaudinai? – paklausė daktaras po kelių akimirkų.

Į šį klausimą atsiliepti tikrai nebuvo būtina, nes atsakymas rodės akivaizdus.

– Tiesiog taip nesąžininga, – tarė Francis, stengdamasis sugrąžinti savo balsui ramų toną.

– Sąžiningumas tau atrodo labai svarbus?

– Taip. Žinoma.

– Taip, galimas dalykas, pone Petreli, kad šiuo atžvilgiu esi teisus.

Abu vyrai vėl nutilo. Francis dar kartą išgirdo šnypščiant radiatorių, o paskui susimąstė, kad galbūt tai kvėpuoja sanitarai, taip ir nepajudėję iš savo vietos per visą pokalbį. Tada pamanė, jog tai gali būti ir vienas iš jo balsų, besistengiantis atkreipti į save dėmesį tokiu žemo tono šnabždesiu, kad sunku išgirsti.

– Ar dažnai netenki kantrybės, kai įvykiai nevyksta taip, kaip nori, pone Petreli?