Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Juk bet kas gali netekti kantrybės tokiu atveju?

– Ar manai, kad turėtum skriausti žmones, kai viskas vyksta ne taip, kaip tau patiktų?

– Ne.

– Tačiau tu supyksti?

– Visi kartais supyksta.

– Ak, pone Petreli, šiuo atžvilgiu esi visiškai teisus. Tačiau svarbiausias klausimas, kaip mes elgiamės sukilus pykčiui, ar ne? Aš manau, kad mes turėtume pasikalbėti iš naujo, – daktaras pasilenkė į priekį, stengdamas įlieti familiarumo į pokalbį. – Taip, manau, kad dar keletas pokalbių mums priderėtų. Ar tai tau priimtina, pone Petreli?

Jis neatsiliepė. Atrodė, lyg daktaro balsas būtų pritilęs, tarsi kam nors sumažinus garsą, arba jo žodžiai sklistų iš didelio atstumo.

– Ar galiu vadinti tave Franciu? – paklausė gydytojas.

Jis ir šį kartą neatsakė. Nebepasitikėjo savo balsu, nes tasai pradėjo maišytis su krūtinėje sukilusiais jausmais.

Daktaras Gulptililis akimirksnį jį stebėjo, tuomet paklausė:

– Sakyk, Franci, ar prisimeni, ką prieš kurį laiką prašiau tave įsiminti?

Šis klausimas, atrodo, sugrąžino jaunuolį į kambarį. Jis pažvelgė į gydytoją, nutaisiusį truputį klausiančią išraišką.

– Ką?

– Aš prašiau tavęs kai ką įsiminti.

– Nieko aš nepamenu, – atšovė Francis.

Daktaras lengvai linktelėjo galvą.

– Galbūt visgi galėtum man priminti, kokia šiandien savaitės diena?

– Kokia diena?

– Taip.

– Ar tai svarbu?

– Įsivaizduokime, kad svarbu.

– Ar jūs įsitikinęs, kad klausėte šito ir anksčiau? – pasiteiravo Francis, stengdamasis išlošti laiko. Tačiau šis paprastas faktas staiga tapo sunkiai prisimenamas, lyg užstotas debesų, susirinkusių jo viduje.

– Taip, – tarė daktaras Gulptililis, – aš tuo įsitikinęs. Kokia šiandien diena?

Francis įtemptai mąstė, priešindamasis nerimui, užplūdusiam jo mintis. Jis dar kartą stabtelėjo, tikėdamasis, kad galbūt vienas iš balsų ateis jam į pagalbą, tačiau šie ir vėl tylėjo.

– Mano nuomone, šiandien šeštadienis, – atsargiai atsakė Francis, lėtai ir nedrąsiai tardamas kiekvieną žodį.

– Tu tuo įsitikinęs?

– Taip, – tačiau šis žodis nuskambėjo labai netvirtai.

– Ar neprisimeni, kad aš prieš kurį laiką tau sakiau, jog šiandien trečiadienis?

– Ne. Tai būtų klaida. Šiandien šeštadienis, – Francis jautė, kaip jam sukasi galva, lyg daktaro klausimai būtų vertę bėgti nesibaigiančiais ratais.

– Aš taip nemanau, – atsakė gydytojas, – tačiau tai nebesvarbu. Kurį laiką tu pasiliksi su mumis, Franci, ir mes dar turėsime progų pasikalbėti apie šiuos dalykus. Esu įsitikinęs, kad ateityje tavo atmintis pagerės.

– Aš nenoriu čia pasilikti, – paskubomis atsakė Francis. Jis jautė staigiai sukylant paniką, susiliejančią su neviltimi, akimirksniu prasiveržusią į paviršių. – Aš noriu eiti namo. Tikrai, tikiu, jie manęs laukia, jau greitai pietų metas, ir mano tėvai bei seserys nori, kad pietų susirinktų visi. Matote, tokia namų taisyklė. Reikia būti namie šeštą, nusiplauti rankas ir veidą. Jokių nešvarių drabužių, su kuriais buvai lauke. Pasiruošus kalbėti maldą. Mes meldžiamės prieš valgydami. Visada meldžiamės. Kai kuriomis dienomis kalbėti maldą yra mano darbas. Mes turime padėkoti Dievui už maistą ant stalo. Atrodo, kad šiandien mano eilė – taip, esu tuo tikras – taigi man reikia ten būti, aš negaliu vėluoti.

Jis jautė akis geliančias ašaras ir kūkčiojimą, užgožiantį kai kuriuos žodžius. Tačiau viskas vyko tarsi veidrodyje, o tuo tarpu tikrasis Francis stovėjo nuošaliau ir stebėjo save. Jis labai stengėsi suklijuoti šias savo dalis į vieną visumą, bet tai buvo sunku.

– Galbūt, – švelniai tarė daktaras Gulptililis, – norėtum ko nors paklausti?

– Kodėl aš negaliu eiti namo? – pro ašaras klausimą iškosėjo Francis.

– Todėl, kad žmonės jaudinasi dėl tavęs, Franci, ir todėl, kad bijo tavęs.

– Kokia čia vieta?

– Tai vieta, kur mes tau padėsim, – atsakė gydytojas.

Melagis! Melagis! Melagis!

Daktaras Gulptililis pažiūrėjo į sanitarus ir pasakė:

– Pone Mūzi, prašau tavęs ir tavo brolio nugabenti poną Petrelį į Amersto pastatą. Aš išrašiau receptą keletui vaistų ir keletą papildomų instrukcijų ten esančioms seselėms. Jį reikia stebėti trisdešimt šešias, o gal ir daugiau valandų iki tol, kol jos nuspręs perkelti poną Petrelį į bendrą palatą, – jis padavė aplanką mažesniajam iš Francį saugančių vyrų, tas atsakydamas linktelėjo.

– Kaip pasakysit, daktare.

– Būtinai, daktare, – atsiliepė didysis sanitaras, žengdamas už vežimėlio, griebdamas rankenas ir skubiai apsukdamas Francį. Nuo šio judesio pacientui staiga apsvaigo galva, ir jis vėl ėmė kūkčioti.

– Nebijokit taip, pone Petreli. Netrukus reikalai pasitaisys. Mes jumis gerai pasirūpinsime, – sušnabždėjo didysis vyras.

Francis juo nepatikėjo.

Jį išvežė iš daktaro kabineto, atgal į laukiamąjį. Ašaros tekėjo skruostais, surakintos rankos virpėjo. Sukiojosi vežimėlyje, bandydamas atkreipti didžiojo arba mažojo sanitaro dėmesį, o jo balsas lūžinėjo iš baimės ir nesuvaldomo liūdesio.

– Prašau, – gailiai ištarė jis, – aš noriu grįžti namo. Jie manęs laukia. Ten mano vieta. Prašau, parvežkite mane namo.

Mažesnysis sanitaras susiraukė, lyg jam būtų sunku klausytis Francio maldavimų. Jis uždėjo ranką pacientui ant peties ir pakartojo:

– Viskas bus gerai, paklausyk manęs. Viskas susitvarkys. Tššš… – kalbėjo jis, lyg su kūdikiu.

Rauda, kylanti iš gilumos, draskė Franciui krūtinę. Impozantiškoji sekretorė nekantriai ir piktai pažvelgė iš už rašomojo stalo.

– Užtilk! – įsakė Franciui.

Jis kosėdamas užgniaužė kūkčiojimą.

Besistengdamas nusiraminti, apsižvalgė kambaryje ir pamatė du uniformuotus raitosios policijos pareigūnus, dėvinčius pilkus mundurus ir mėlynas jojimo kelnes, sukištas į nublizgintus, kelius siekiančius batus. Jie abudu buvo augaloti, aukšti ir tvarkingi, tikri disciplinos pavyzdžiai, trumpai kirptais plaukais ir tvirtai prie šonų laikomomis trikampėmis skrybėlėmis. Kiekvieną juosė odiniai Semo Brauno diržai, nublizginti iki veidrodinio spindėjimo, o prie liemens kabojo po revolverį dėkle. Tačiau Francio dėmesį išsyk patraukė jų lydimas vyras.

Jis buvo žemesnis už pareigūnus, bet tvirtai sudėtas. Francis spėjo, kad šis asmuo, ko gero, dar nesulaukęs trisdešimties. Vyriškis stovėjo nuobodžiaudamas, atsipalaidavęs. Nors jo rankos buvo surakintos, tačiau kūno kalba bylojo, kad antrankiai tėra nedidelis nepatogumas, o ne suvaržymas. Jis dėvėjo tamsiai mėlyną parašiutininko kombinezoną su pavadinimu „MCI – Boston”, geltonai išsiuvinėtu virš kairės viršutinės kišenės, ir avėjo senus nutrintus sportbačius, kuriems trūko raištelių. Vyras turėjo ilgokus rudus plaukus, kyšančius iš po prakaito dėmėmis išmargintos kepuraitės su užrašu „Boston Red Sox”, o ant veido buvo dviejų dienų barzdos plaukeliai. Tačiau visų pirma Francis pastebėjo jo akis, kurios budriai ir atidžiai žvalgėsi aplink, nederėdamos su ramia vyro poza, ir stengėsi aprėpti kuo daugiau dalykų kaip galėdamos greičiau. Tose akyse buvo matyti tam tikra gelmė, kurią Francis įžvelgė netgi pro savo sielvartą. Jis nežinojo, kaip tai įvardyti, bet, rodėsi, lyg vyriškis matytų ką nors be galo liūdną, slypintį jo regėjimo lauko horizonte, todėl viskas, kų jis matė ar girdėjo, buvo nuspalvinta šio slapto liūdesio. Akys sustojo ties Franciu ir vyras išspaudė užjaučiamą šypsenėlę, kuri, rodos, buvo skirta tiesiogiai pacientui.