Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Pastato dizainas Franciui atrodė toks pat beprotiškas kaip ir jo gyventojai. Viršutinio aukšto patalpose vieni prie kitų šliejosi sandėliukai ir izoliatorių vienutės. Antrame ir trečiame aukštuose buvo plačiai atverti bendrabučio stiliaus miegamieji, kuriuose sugrūstos stovėjo paprastos plieninės lovos ir retkarčiais pasitaikančios skrynutės daiktams. Miegamuosiuose buvo ankšti tualetai ir dušai. Francis išsyk pastebėjo, kad jų pertvarėlės teikė nedaug privatumo. Koridoriuose buvo kiti tualetai, su užrašais ant durų: „vyrų” arba „moterų”. Atiduodant duoklę padorumui, moterys buvo įkurdintos šiaurinėje koridoriaus dalyje, o vyrai pietinėje. Šias dvi dalis skyrė didelis medicinos punktas. Jis buvo apsaugotas vielinio tinklo pertvaromis ir užrakintomis plieninėmis durimis. Francis pastebėjo, jog visos durys turėjo po dvi, kartais net po tris įleistines spynas, užrakinamas iš išorės. Jas užrakinus, iš vidaus atrakinti nebuvo jokios galimybės, vien tik tada, jei turi raktą.

Pirmas aukštas buvo padalytas į didelę atvirą erdvę, kuri, kaip Franciui pasakė, yra pagrindinis dienos kambarys, ir valgyklą bei virtuvę, pakankamai dideles, kad tris kartus per dieną būtų pamaitinti Amersto pastato gyventojai. Dar buvo keletas mažesnių kambarių, šie, jo supratimu, skirti grupinei terapijai. Kambariai buvo išsibarstę po visą pirmą aukštą. Visur buvo daug langų, pripildančių Amersto pastatą šviesos, tačiau kiekvieną langą dengė grotos, taigi šviesa į pastatą skverbėsi pro virbus, mesdama keistus grotelių pavidalo šešėlius ant glotnių, nublizgintų grindų ar spindinčio baltumo sienų. Pastato durys iš pažiūros buvo išdėstytos bet kaip. Kartais jos būdavo užrakintos, ir ponas Mūzis iš už diržo turėdavo išsitraukti didžiulį raktų rinkinį, kitais kartais jos būdavo atidarytos, taigi jie nekliudomi įeidavo. Francis negalėjo suprasti, kas sprendžia, kurias duris užrakinti.

Tai buvo, jo nuomone, pats keisčiausias kalėjimas.

Jie buvo uždaryti, bet neįkalinti. Apriboti, bet nesurakinti.

Seselės ir sanitarai vilkėjo baltus chalatus kaip ir ponas Mūzis bei jo mažesnysis brolis, kurį jiedu sutiko koridoriuje. Kartais praeidavo vienas kitas terapeutas arba daktaro asistentas, socialinis darbuotojas arba psichologas. Šie civiliai dažniausiai dėvėdavo sportinius švarkelius ir kelnes arba džinsus. Francis pastebėjo, kad beveik visi jie nešdavosi rusvo popieriaus vokus, segtuvus ir rudus aplankus po pažastim ir skubėdavo koridoriumi, žinodami kryptį ir tikslą, tarsi rankose gabendami užduotį jie išsiskirtų iš įprastos Amersto bendruomenės.

Francio likimo broliai, pacientai, grūdosi patalpose. Vieni žmonės buvo glaudžiai susispaudę į būrelius, kiti agresyviai stovėjo vieni. Dauguma atsargiai stebėjo juos praeinančius. Kai kurie ignoravo. Niekas nenusišypsojo. Francis vos spėdavo apsidairyti, skubėdamas paskui greitai žygiuojantį poną Mūzį. Kiti pacientai jam sudarė margos, bet kaip surinktos įvairaus amžiaus ir ūgio žmonių minios įspūdį. Plaukai, pasišiaušę lyg po sprogimo, ilgos barzdos, karančios lyg žmonių senose, išblukusiose praėjusio šimtmečio nuotraukose. Ši vieta buvo pilna prieštaravimų. Visur pasitaikydavo paklaikusių akių, kurios kibiai įsispoksodavo į jį, einantį pro šalį, ir atvirkščiai, apsiblaususių žvilgsnių bei veidų, nusisukusių į sieną, vengiančių žvilgsnių susidūrimo. Jį supo žodžiai ir pokalbių nuotrupos, kartais sakomos aplinkiniams, kartais kalbamos sau. Apranga, rodės, paskutinėje vietoje; kai kurie žmonės dėvėjo laisvas ligoninės pižamas ir chalatus, kiti buvo apsirengę labiau įprastu gatvės stiliumi. Kai kurie vilkėjo ilgus vonios chalatus, kiti džinsus ir turkišku raštu išmargintus marškinius. Viskas atrodė truputį padrika ir nederėjo tarpusavyje, lyg spalvos nebežinotų, su kuo derintis, arba dydžiai neatitiktų. Marškiniai buvo per platūs, kelnės per trumpos arba per ankštos. Kojinės iš skirtingų porų. Dryželių deriniai su langeliais. Visur tvyrojo koktus cigarečių dūmų kvapas.

– Per daug liaudies, – tarė ponas Mūzis, jiems priėjus seselių punktą. – Vietų yra apie du šimtus. Tačiau tenka sutalpinti beveik tris šimtus žmonių. Maniau, jie tai išsprendė, bet, pasirodo, dar ne.

Francis neatsakė.

– Tačiau tau lovą suradome, – pridūrė ponas Mūzis. Prie seselių punkto jis sustojo. – Viskas bus puiku.

– Sveikos, ponios, – pasisveikino jis. Dvi baltai apsirengusios seselės, sėdinčios už vieliniu tinklu apkalto langelio, atsisuko į jį. – Jūs atrodote nuostabiai mielos ir gražios šį puikų rytą.

Viena seselė buvo sena, raukšlėtu išvargusiu veidu, tačiau ji išspaudė šypsenėlę. Kita buvo kresna juodaodė moteris, daug jaunesnė už savo kompanionę. Ji prunkštelėjo, lyg jau būtų girdėjusi galybę apgaulingų gražių žodžių ir neišpildytų pažadų.

– Tu visada taip gražiai šneki, tačiau kažin ko tau prireikė šį kartą?

Tai buvo ištarta juokaujant, šiurkščiu tonu, nuo kurio abi moterys nusišypsojo.

– Ką jūs, ponios, aš tiesiog visada stengiuosi suteikti jūsų gyvenimui truputį džiaugsmo ir laimės, – atsakė sanitaras. – Ko gi dar?

Seselės prapliupo juoku.

– Nėra vyrų, kurie nieko nenorėtų, – pasakė juodaodė seselė.

Baltoji seselė išsyk pridūrė:

– Brangioji, tai tiesa, kaip Dievą myliu.

Ponas Mūzis taip pat nusijuokė, o Francis stovėjo nuošaliai, nežinodamas, ką daryti.

– Ponios, susipažinkite su ponu Franciu Petreliu, kuris liks pas mus. Pone Paukšteli, ši nuostabi jauna ledi vardu panelė Rait, o jos miela kompanionė vadinasi panelė Vincei, – jis įteikė seselėms segtuvą. – Daktaras išrašė keletą vaistų šiam berneliui. Atrodo, taip pat kaip visada.

Jis pasisuko į Francį ir tarė:

– Ką manai, pone Paukšteli? Gal įsivaizduoji, jog daktaras išrašė tau puoduką karštos kavos rytais, o vakare gardaus šalto alaus bei pilną lėkštę keptos vištienos su kukurūzų paplotėliais? Tikėjaisi, kad daktaras išrašė šito?

Francis, ko gero, atrodė priblokštas, nes sanitaras skubiai pridūrė:

– Tiesiog šiaip linksminuos su tavim. Nieko bloga neturiu galvoje.

Seselės peržvelgė segtuvą, tada padėjo prie kitų krūvos, ant stalo kampo. Vyresnioji, panelė Vincei, iš po stalo ištraukė nedidelį, pigų languotos medžiagos lagaminėlį.

– Pone Petreli, tai jums paliko jūsų šeima.

Ji tą perdavė pro langelį grotose ir, pasisukusi į sanitarą, tarė:

– Aš jau jį apieškojau.

Francis paėmė lagaminėlį, stengdamasis nugalėti užplūdusį graudulį. Jis išsyk pažino lagaminą. Buvo jį gavęs dovanų per vienas Kalėdas, kai buvo visai jaunas. Kadangi niekad niekur nekeliavo, lagamine saugojo įvairius neįprastus ir ypatingus daiktelius. Tai buvo lyg nešiojama slaptavietė, skirta vaikystėje surinktiems svarbiems daikčiukams, nes savo ruožtu kiekvienas daiktelis buvo tarsi kelionė. Pušies kankorėžis, rastas vieną rudenį, žaislinių kareivėlių rinkinys, vaikiškų eilėraščių knygelė, taip ir negrąžinta bibliotekon. Jo rankos sudrebėjo, liesdamos dirbtine oda apsiūtą krepšio kraštelį, ir jis paėmė už rankenos. Lagamino užtrauktukas buvo atitrauktas, todėl Francis pamatė, jog viskas, kas ten buvo anksčiau, yra pakeista keliais drabužiais iš jo namų spintos. Išsyk suprato, kad viskas, ką jis turėjo sukaupęs šiame krepšyje, buvo išimta ir išmesta. Rodės, supakuodami tai ir atsiųsdami jam, palydėdami į kelią, tėvai būtų parodę, kaip mažai jie išmano apie sūnaus gyvenimą. Francis pajuto, kaip dreba apatinė lūpa, ir pasijuto visiškai vienišas.