Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Aha, gali būti. Tačiau su manimi buvo policininkai, o jie turėtų būti ištreniruoti pastebėti Šėtono sūnų. Jie, ko gero, būtų matę skrajutes ir pranešimus spaudoje, ir tuos skelbimus, kuriuos kabina ant sienų pašte, supranti, apie ką aš? Abejoju, ar netgi protingiausias Šėtono sūnus sugebėtų pasislėpti nuo poros valstybinių pareigūnų.

Aukštasis vyras įdėmiai klausėsi šio aiškinimo. Tada pasisuko į Francį.

– Labai atsiprašau. Aš išties suklydau. Dabar matau, jog nesi tas, kurio aš taip budriai saugausi. Prašau priimti nuoširdžiausius mano atsiprašymus. Budrumas išties mūsų vienintelė gynyba nuo blogio. Turi būti labai atsargus, supranti, diena po dienos, valanda po valandos. Tai vargina, tačiau tai tikrai būtina…

Francis pagaliau sugebėjo nuropoti nuo lovos ir atsistoti.

– Taip, žinoma, – pasakė jis. – Aš visai nepykstu.

Aukštasis vyras sugriebė Francio ranką ir entuziastingai ją paspaudė.

– Džiaugiuosi susipažinęs, Paukšteli. Esi kilniaširdis ir didžiai mandagus. Aš nuoširdžiai gailiuosi, jei tave išgąsdinau.

Pamišėlis Franciui jau nebeatrodė baisus. Jis tiesiog atrodė senas ir apiplyšęs, šiek tiek panašus į pasenusį žurnalą, gerokai per ilgai išgulėjusį ant stalo.

Aukštasis gūžtelėjo.

– Mane vadina Stypena, – pasakė jis. – Aš dažniausiai būnu čia.

Francis linktelėjo.

– O aš…

Kitas vyras įsiterpė:

– Paukštelis. Niekas čia nevartoja savo tikrųjų vardų.

Stypena skubiai palinksėjo galvą:

– Gaisrininkas teisus, Paukšteli. Pravardės ir sutrumpinimai, ir panašiai.

Paskui jis apsisuko, greitai nužygiavo skersai kambario atgal prie savo lovos, sudribo ant jos ir vėl įsispoksojo į lubas.

– Jis neatrodo blogas vaikinas, ir blaiviai mąstant, nors šie žodžiai nekaip skamba šioje mieloje vietoje, aš tikiu, jog jis išties nepavojingas, – tarė Gaisrininkas. – Sis vyrukas lygiai taip pat elgėsi su manimi užvakar – šaukė, rodė pirštais ir apskritai elgėsi, lyg ketintų mane sudraskyti plikomis rankomis – tokiu būdu stengtųsi apsaugoti visuomenę nuo Antikristo ar Šėtono sūnaus, ar kas tai būtų. Nuo bet kokio demono, kuris atsitiktinai galėtų čia pakliūti. Taip jis elgiasi su visais nepažįstamaisiais, kurie čia įeina. Tai ne taipjau pamišėliška, kaip galima pamanyti. Šiame pasaulyje yra galybė blogio ir jis juk iš kažkur ateina, bent jau taip spėju. Nepakenktų būti budriam, kaip jis sako, netgi čia.

– Ačiū tau, šiaip ar taip, – tarė Francis. Jis apsiramino, lyg vaikas, kuris manė esąs pasiklydęs, tačiau pastebėjo tam tikrą orientyrą, padėjusį susivokti. – Bet aš net nežinau, kuo tu vardu…

– Aš nebeturiu vardo, – pasakė vyriškis. Jis tai ištarė su nedidele liūdesio gaidele, tačiau ją greitai pakeitė perkreipta šypsenėlė tarsi su apgailestavimo atspalviu.

– Kaipgi tu gali neturėti vardo? – paklausė Francis.

– Aš jo atsisakiau. Dėl jo čia atsidūriau.

Francis šito niekaip nesuprato. Vyriškis šypsodamasis papurtė galvą:

– Atsiprašau. Žmonės pradėjo vadinti mane Gaisrininku, nes juo aš buvau prieš atvykdamas į ligoninę. Gesinau gaisrus.

– Bet…

– Na, kadaise draugai vadino mane Piteriu. Taigi Piteris Gaisrininkas, tai turėtų tave patenkinti, Franci Paukšteli.

– Gerai, – atsakė Francis.

– Manau, kad tuojau suprasi, jog vardų sistema padeda geriau susivokti šioje vietoje. Štai, susitikai su Stypena, kurio pravardė jam tiesiog lipte limpa. Jau pažįsti brolius Mūzius, kuriuos čia visi vadina Didelis Juodukas ir Mažas Juodukas, pravardės jiems irgi labai tinka. Taip pat ir Gerk piliulę, šį slapyvardį daug lengviau ištarti nei tikrąjį daktaro vardą, o tai, beje, išties atitinka jo požiūrį į gydymą. Su kuo dar susidūrei?

– Su seselėmis už tų grotų, panele…

– Panele Klaidele ir panele Akyląja?

– Rait ir Vincei.

– Būtent. Yra ir kitų seselių, pavyzdžiui, seselė Mičel, kuri vadinama sesele Užknisa, ir seselė Smit, kuri tituluojama sesele Kauleliu, nes atrodo panašiai kaip Stypena. Taigi ir Trumpa Blondinė, kuri atrodo gana gražiai. Dar yra socialinis darbuotojas ponas Evansas, vadinamas ponu Blogiu, kurį turėtum greit sutikti, nes jis daugiau ar mažiau atsakingas už šį miegamąjį. O Gerk piliulės piktosios sekretorės vardas – panelė Levis, tačiau kažkas praminė ją panele Įmantrybe. To ji nepakenčia, tačiau nieko negali padaryti, nes pravardė taip tvirtai prikibo, kaip tie aptempti megztukai, kuriuos ji mėgsta dėvėti. Ji atrodo tikras meno kūrinys. Galbūt šie vardai ir atrodo sudėtingi, tačiau per kelias dienas tikrai apsiprasi.

Francis greitai apsižvalgė ir sušnabždėjo:

– Ar visi žmonės čia pamišę?

Gaisrininkas papurtė galvą.

– Čia pamišėlių ligoninė, Paukšteli, tačiau ne visi čia tokie. Kai kurie tiesiog seni ir nukaršę ir todėl atrodo truputį keisti. Kai kurie yra atsilikę, taigi lėtai viską suvokia, tačiau kodėl jie čia atsidūrė, lieka man paslaptis. Kai kurie žmogeliai kenčia nuo depresijos. Kiti girdi balsus. Ar tu girdi balsus, Paukšteli?

Francis nežinojo, ką atsakyti. Atrodė, jog giliai jame vyksta ginčas; jis girdėjo argumentus, svaidomus pirmyn ir atgal, lyg tekėtų elektros srovė tarp polių.

– Nenoriu sakyti, – dvejodamas atsiliepė Francis.

Gaisrininkas linktelėjo.

– Kai kuriuos dalykus geriau pasilikti sau.

Jis trumpai apkabino Francį viena ranka, stumdamas jį išėjimo link.

– Eime, – tarė jis. – Aprodysiu mūsų naujus namus.

– Ar tu girdi balsus, Piteri? – paklausė Francis.

Gaisrininkas papurtė galvą.

– Ne.

– Negirdi?

– Ne. Tačiau būtų neblogai, jei girdėčiau, – atsakė jis. Kalbėdamas jis vos vos šypsojosi lūpų kampučiais, ir bėgant laikui Francis perprato, jog ši šypsena atspindėjo nemažą Gaisrininko asmenybės dalį, nes tai buvo žmogus, sugebantis pastebėti tuo pat metu humorą ir liūdesį tokiais momentais, kurie kitam nieko nereikštų.

– Ar tu pamišęs? – paklausė Francis.

Gaisrininkas vėl nusišypsojo, šįkart netgi truputį susijuokė.

– Ar tu pats pamišęs, Paukšteli?

Francis giliai įkvėpė.

– Gal ir taip, – atsakė jis. – Aš net nežinau.

Gaisrininkas papurtė galvą.

– Aš taip nemanau, Paukšteli. Nemaniau ir kai pirmąsyk tave pamačiau. Na mažų mažiausiai nelabai pamišęs. Galbūt truputėlį, tačiau kas čia bloga?

Francis linktelėjo. Tai jį nuramino.

– Tačiau kaipgi tu? – tęsė jis.

Gaisrininkas padvejojo prieš atsakydamas.

– Aš kai kas daug blogesnio, – lėtai ištarė jis. – Todėl ir esu čia. Jie turi išsiaiškinti, kas su manim negerai.

– Kas gali būti blogiau, nei išprotėti? – nustebo Francis.

Gaisrininkas kostelėjo.

– Na, – pasakė jis, – manau, tau nepakenks sužinoti. Anksčiau ar vėliau vis tiek išsiaiškintum. Aš žudau žmones.

Tardamas šiuos žodžius, jis išsivedė Francį į ligoninės koridorių.

Ketvirtas skyrius

Manau, taip viskas ir prasidėjo.

Didysis Juodukas sakė man, kad nesistengčiau susidraugauti, būčiau atsargus, laikyčiausi nuošaliai ir paklusčiau taisyklėms, ir aš iš visų jėgų stengiausi vadovautis jo patarimais, išskyrus pirmąjį perspėjimą. Kai pažvelgiu atgal, klausiu savęs, nejaugi sanitaras buvo neteisus. Tačiau pamišimas – tai blogiausia vienatvės rūšis, o aš buvau ir pamišęs, ir labai vienišas. Kai Piteris Gaisrininkas pasisiūlė mane palydėti keliu, besitęsiančiu į Valstybinės Vakarų ligoninės pasaulį, aš su džiaugsmu priėmiau jo draugiją ir neklausinėjau, ką jis turėjo galvoje, tardamas anuos žodžius, nors maniau, kad netrukus išsiaiškinsiu. Ligoninėje visi turėjo paslapčių, tačiau nedaug tų paslapčių likdavo neišaiškėjusios.