Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Seselės padavė pro grotas dar vieną daiktų rinkinį, susidedantį iš kelių šiurkščių paklodžių ir pagalvės užvalkalų, nudėvėto alyvų žalumo vilnonio apkloto, atlikusio nuo armijos, chalato, panašaus į tuos, kuriuos jis matė dėvimus kai kurių pacientų, ir keleto pižamų, irgi panašių į regėtas. Jis uždėjo šiuos daiktus ant lagaminėlio viršaus ir pakėlė viską prieš save.

Ponas Mūzis linktelėjo.

– Gerai, parodysiu tavo lovą. Galėsi susitvarkyti daiktus. Ką dar turime ponui Paukšteliui, ponios?

Viena iš seselių vėl pažiūrėjo į grafiką:

– Priešpiečiai vidurdienį. Tada laisvas laikas iki grupinės terapijos su ponu Evansu šimtas pirmame kabinete, trečią valandą. Čia jis grįš pusę penkių – tada laisvas laikas. Vakarienė šeštą valandą. Vaistai septintą. Tai ir viskas.

– Supratai, pone Paukšteli?

Francis linktelėjo. Jis nepasitikėjo savo balsu. Giliai viduje girdėjo aidint įsakymus laikytis taisyklių, tylėti ir išlikti budriam. Pacientas nusekė paskui poną Mūzį pro duris į kambarį, čia eilėmis buvo išrikiuota apie trisdešimt keturiasdešimt lovų. Visos lovos buvo paklotos, išskyrus vieną, netoli nuo durų. Ant lovų gulėjo pustuzinis vyrų, jie arba miegojo, arba spoksojo į lubas. Ir jus Franciui, nė vienas net nepažvelgė į tą pusę.

Ponas Mūzis padėjo jam pasikloti lovą ir sudėti drabužius į skrynutę. Ten užteko vietos ir mažajam lagaminėliui. Francio įkurdinimas truko mažiau nei penkias minutes.

– Na, štai ir viskas, – tarė ponas Mūzis.

– Kas man bus toliau? – paklausė Francis.

Sanitaras truputį liūdnai nusišypsojo.

– Dabar, pone Paukšteli, turi stengtis, kad tau taptų geriau.

Francis linktelėjo.

– Kaip?

– Tai ir yra didysis klausimas, Paukšteli. Tai turėsi išsiaiškinti pats.

– Ką gi man daryti? – paklausė Francis.

Sanitaras pasilenkė prie jo.

– Tiesiog laikykis nuošaliai. Ši vieta kartais gali būti šiek tiek nemaloni. Pasistenk pažinti kitus ir duok jiems tiek vietos, kiek reikia. Nesistenk per greitai susidraugauti, Paukšteli. Tiesiog būk užsičiaupęs ir laikykis taisyklių. Jei prireiks pagalbos, pasikalbėk su manim arba mano broliu, ar su viena iš seselių, ir mes pasistengsime padėti.

– O kokios tos taisyklės? – ištarė Francis.

Didysis sanitaras pasisuko ir parodė į aukštai ant sienos pakabintą ženklą:

NERŪKYTI MIEGAMAJAME

NETRIUKŠMAUTI

NEKALBĖTI PO DEVINTOS VAKARO

GERBTI KITUS

GERBTI KITŲ ŽMONIŲ NUOSAVYBĘ

Perskaitęs du kartus, Francis pasisuko. Jis nežinojo, kur eiti, nei ką daryti. Atsisėdo ant lovos krašto.

Kitame kambario kampe, vienas iš ant lovos gulinčių vyrų, kuris iki tol apsimetė miegantis, staigiai pašoko. Jis buvo labai aukštas, daugiau nei šešių su puse pėdų, įdubusia krūtine ir plonomis kaulėtomis rankomis, kyšančiomis iš po nudriskusių marškinėlių su išsiuvinėtu Naujosios Anglijos patriotų šūkiu. Turėjo į dūmtraukius panašias kojas, kyšančias iš žalsvų chirurgo aprangos kelnių, per trumpų šešiais coliais. Marškinėlių rankovės buvo nukirptos iki pat pečių. Pacientas buvo daug vyresnis už Francį, o pražilę plaukai krito ant pečių susivėlusiais kuokštais. Jo akys staiga išsiplėtė, lyg jis būtų pusiau išsigandęs, pusiau įtūžęs. Vyriškis pakėlė išdžiūvusią lyg numirėlio ranką ir parodė į Francį.

– Baik! – suriko senis, – tučtuojau nustok!

Francis truputį atsitraukė atgal.

– Ką baigti?

– Tiesiog baik! Aš viską perpratau! Manęs neapkvailinsi! Aš supratau iškart, vos tik tu įėjai! Tuoj pat baik!

– Kad aš net nežinau, ką darau, – nedrąsiai atsakė Francis.

Dabar vyriškis jau mojavo abiem rankom ore, lyg braukdamas nematomus voratinklius nuo tako. Jo balsas kilo sulig kiekvienu žingsniu, žengiamu skersai kambario.

– Nustok! Nustok! Aš tave kiaurai matau! Su manim šitaip nesielgsi!

Francis apsidairė, ieškodamas kur pabėgti ar pasislėpti, tačiau buvo įkliuvęs tarp jo link svirduliuojančio pamišėlio ir galinės kambario sienos. Kiti keli vyrai miegamajame vis dar miegojo ar tiesiog nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta.

Pamišęs vyriškis, atrodo, netgi dar labiau išaugo ir sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis piktesnis.

– Aš žinau! Aš viską supratau! Vos tik įėjai! Tučtuojau nustok!

Francis sustingo netekęs žado. Visi jo vidiniai balsai persigandę rėkė patarimų kaskadas: Bėk! Bėk! Jis mus nuskriaus! Slėpkis! Sukiojo galvą kairėn ir dešinėn, bandydamas pamatyti, kaip galėtų pasprukti nuo aukštojo vyro antpuolio. Francis stengėsi priversti savo raumenis veikti, kad bent jau atsikeltų nuo lovos, tačiau tik atsitraukė atgal ir susigūžė.

– Jei nenustosi, tai aš tave sustabdysiu! – šaukė vyriškis. Atrodė, jog jis ruošiasi pulti.

Francis pakėlė rankas, stengdamasis apsiginti.

Aukštasis vyriškis sugargaliavo kažką panašaus į karo šūkį, pasistiebė, išpūsdamas įdubusią krūtinę ir mojuodamas rankomis virš galvos. Atrodė pasiruošęs šokti ant Francio, kai kambarį perskrodė kitas balsas.

– Stypena! Sustok tučtuojau!

Aukštasis pacientas padvejojo, tuomet pasisuko balso link.

– Stok, kur esi!

Francis vis dar buvo prisispaudęs prie sienos ir negalėjo pamatyti kalbančiojo, kol nepasitraukė aukštasis vyras.

– Ką čia išdarinėji?

– Betgi čia jis, – pasakė vyriškis kažkam, įėjusiam į miegamąjį. Tuo metu jis, rodos, sumažėjo ir susitraukė.

– Visai ne jis! – pasigirdo atsakymas.

Francis galų gale pamatė, jog artėja tas pats vyriškis, kurį sutiko savo pirmomis minutėmis ligoninėje.

– Palik jį ramybėje!

– Juk čia jis! Aš supratau, vos tik jį pamačiau!

– Tą patį sakei ir man, kai pirmąsyk čia įėjau. Tą patį kartoji kiekvienam naujokui, atvykusiam į ligoninę.

Po šių žodžių aukštasis pacientas sudvejojo.

– Tikrai? – paklausė jis.

– Taip.

– Aš vis tiek manau, kad čia jis, – pasakė aukštasis, tačiau iš jo balso keistai dingo visas įkarštis, teliko tik abejojimas. – Aš beveik įsitikinęs, – pridūrė: – Turiu pasakyti, jis neabejotinai gali būti tasai.

Nepaisant tvirtai tariamų žodžių, jo kalboje girdėjosi dvejonė.

– Tačiau kodėl? – paklausė kitas vyriškis. – Kodėl tu toks įsitikinęs?

– Tiesiog, kai jis įėjo, tai atrodė labai akivaizdu, aš stebėjau, ir tuomet… – aukštojo balsas nusilpo ir nutilo. – Galbūt aš ir suklydau.

– Aš manau, jog tikrai suklydai.

– Manai?

– Manau.

Kitas vyriškis paėjo priekin. Jis šypsojosi. Praėjo pro aukštąjį pacientą.

– Nagi, Franci, matau, jau įsikūrei.

Francis linktelėjo.

Vyriškis atsisuko į aukštąjį pamišėlį:

– Stypena, čia Paukštelis. Aš sutikau jį užvakar administracijos pastate. Jis visai ne tas, kuo jį laikai, ne daugiau, nei aš buvau, kai užvakar mane pirmąsyk pamatei. Galiu tave užtikrinti.

– Kaip tu gali būti toks įsitikinęs? – pasiteiravo aukštasis vyras.

– Na, aš mačiau jį atvykstantį, peržvelgiau jo ligos istoriją ir užtikrinu tave, jei jis būtų Šėtono sūnus, pasiųstas į ligoninę daryti blogio, tai būtų įrašyta, nes ten buvo visa informacija. Gimtasis miestas. Šeima. Adresas. Amžius. Bet kas, ko paklausi, buvo įrašyta. Tačiau nieko apie tai, kad jis Antikristas.

– Šėtonas – didis apgavikas. Jo sūnus turbūt toks pat sumanus. Jis gebėtų pasislėpti. Netgi nuo Gerk piliulės.