Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Kartą mano jaunesnioji sesuo, jau praėjus daug laiko po to, kai mane paleido, paklausė, kas ligoninėje buvo blogiausia, ir aš po ilgų svarstymų atsakiau: rutina. Ligoninė egzistavo kaip padrikų mažų tarpsnių sistema, tačiau šie neturėjo jokio tikslo, išskyrus tai, kad pirmadienį padėdavo sulaukti antradienio, o antradienį – trečiadienio ir taip toliau, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Ligoninėn pacientai patekdavo, nes būdavo atsiunčiami tariamai geranoriškų giminių arba šaltos ir neišmanėliškos socialinių paslaugų sistemos po paviršutiniško bylos apsvarstymo, kuriame mes dažnai net nedalyvaudavome, paskelbus nuosprendį – trisdešimčiai arba šešiasdešimčiai dienų. Tačiau mes greit supratome, kad šie skambūs terminai tokie pat netikri kaip mūsų girdimi balsai, nes ligoninės personalas galėjo pratęsti teismo nustatytą terminą tol, kol mes kėlėme grėsmę sau ir kitiems, o šis apibrėžimas, matyt, mums, pamišėliams, visada tiko. Taigi trisdešimties dienų nuosprendžio vykdymas lengvai galėjo trukti dvidešimt metų. Takelis pakalnėn, kuriuo galėjai nužygiuoti nuo psichozės iki senatvinės silpnaprotystės. Netrukus po atvykimo kiekvienas iš mūsų suprasdavo, jog yra panašus į senstančią amuniciją, saugomą kur nors toliau nuo akių, kasdien vis labiau gendančią, rūdijančią ir prarandančią patvarumą.

Pirmas dalykas, kurį suprasdavo žmogus, patekęs į Valstybinę Vakarų ligoninę, buvo tai, kad jį smarkiai apgavo – niekas iš tiesų nesistengė, kad tau pagerėtų, niekas išties neketino padėti tau grįžti namo. Daug kas buvo sakoma ir daug kas buvo daroma tariamai tam, kad padėtų tau prisitaikyti prie visuomenės, tačiau tai tebuvo pasirodymai ir beletristika, kaip kad retkarčiais skelbiami išrašymo apsvarstymai. Ligoninė buvo lyg kelio derva. Ji veikė taip, kad jauteisi prilipęs vietoje. Žymus poetas kartą labai elegantiškai ir naiviai rašė, kad namai – tai vieta, kuri tave visada priima. Galbūt tai tinka poetams, tačiau tik ne pamišėliams. Ligoninė stengėsi išlaikyti mus paslėptus nuo sveikųjų pasaulio. Mes visi buvome supančioti vaistų, kurie atbukino mūsų jausmus, išvaikė balsus galvose, tačiau nepajėgė visiškai išsklaidyti haliucinacijų, todėl virpantys pramanai aidėjo ir skardeno koridoriuose. Išties blogai buvo tai, jog mes labai greitai pripratome prie šio melo. Po kelių ligoninėje praleistų dienų manęs jau nebestebino, kai mažasis Napoleonas, atsistojęs prie mano lovos, imdavo energingai kalbėti apie kariuomenės manevrus Vaterlo mūšyje. Jis svarstydavo, jei tik jo kavalerijos puolimas būtų palaužęs britų eskadras, o Bliušeris uždelsęs kelyje, jeigu senoji kavalerija nebūtų sugniužusi po kartečių kruša ir muškietų salvėmis, tai visa Europa būtų amžiams pasikeitusi. Niekad taip ir nesupratau, ar Napoleonas išties tikėjo esąs Prancūzijos imperatorius, nors kartais taip elgdavosi, ar tiesiog jis buvo apsėstas visų šitų dalykų, nes tebuvo nedidukas žmogelis, įkištas į beprotnamį kartu su kitais, ir labiau už viską gyvenime jis geidė būti įžymus.

Visi mes, bepročiai, šito norėjome. Tai buvo mūsų didžiausia viltis ir svajonė. Norėjome kuo nors būti. Tačiau mus kamavo nežinia, kaip šitai pasiekti, ir mes tiesiog įsivaizduodavome kuo nors esą. Vien tik mano aukšte buvo pusė tuzino Jėzų ar bent jau žmogelių, kurie teigė, jog gali tiesiogiai su Juo bendrauti. Gyveno vienas Mahometas, kuris triskart per dieną puldavo ant kelių melstis Mekai, nors dažnai būdavo atsisukęs ne į tą pusę. Buvo pora Džordžų Vašingtonu ir įvairių kitų prezidentų, nuo Linkolno ir Džefersono iki pat LBJ 2 ir Išdykėlio Diko. Gyveno ir keletas kitų žmogelių, panašių į išties nepavojingą, tačiau kartais gąsdinantį Stypeną, nes visur ieškojo Šėtono ar kokių nors jo tarnų ženklų. Vieni žmonės buvo apsėsti mikrobų baimės. Žmonės, įbauginti nematomų bakterijų, sklandančių ore; kiti pacientai tikėjo, kad per audrą kiekvienas žaibas taikosi tiesiai į juos, todėl gūždavosi kampuose. Buvo pacientų, kurie per dienų dienas nieko nekalbėjo, ir buvo tokių, kurie į kairę ir dešinę žarstė nešvankybes. Kai kurie plaudavosi rankas dvidešimt ar trisdešimt kartų per dieną, kiti nesiprausė niekada. Mes buvome ištisa armija neįveikiamų potraukių ir apsėdimų, manijų ir nusivylimų. Vienas iš žmonių, kurie man patiko, buvo vadinamas Žurnalistu. Jis klaidžiojo koridoriais lyg koks šių dienų miesto šauklys, deklamuodamas laikraščių antraštes. Tarsi naujausių įvykių enciklopedija. Šis pacientas, nors ir savo pamišėlišku būdu, jungė mus su išoriniu pasauliu bei priminė, jog ir už ligoninės sienų vyksta gyvenimas. Dar buvo viena labai nutukusi moteris, kuri valandų valandas galėjo žaisti stalo tenisą dienos kambaryje, tačiau didžiąją dalį savo laiko ji leido svarstydama klausimus, susijusius su buvimu tiesiogine Kleopatros reinkarnacija. Tiesa, kartais Kleo tegalvodavo, jog ji yra Elizabet Teilor iš filmo. Šiaip ar taip, ji galėjo pacituoti kone kiekvieną eilutę iš filmo, netgi Ričardo Bertono, arba ištisą Šekspyro pjesę, ir tuo pačiu metu triuškinti dar vieną varžovą, išdrįsusį sužaisti su ja stalo tenisą.

Kai susimąstau apie tuos laikus, viskas atrodo taip absurdiška. Turbūt turėčiau garsiai nusijuokti.

Tačiau juokinga nebuvo. Ligoninė buvo neapsakomo skausmo vieta.

Žmonės, kurie niekad nebuvo pamišę, šito nesupras. Kaip skaudina kiekviena iliuzija. Kaip tikrovė, atrodo, tiesiog slysta iš rankų. Nevilties ir frustracijos pasaulis. Sizifas ir jo akmuo būtų puikiai tikę Valstybinėje Vakarų ligoninėje.

Aš kasdien eidavau į grupinės terapijos seansus su ponu Evansu, kurį mes vadinome ponu Blogiu. Jis buvo liesas, įdubusia krūtine socialinės psichiatrijos darbuotojas, besilaikantis pasipūtėliško požiūrio, esą jis stovi ant aukštesnės pakopos negu mes, nes dienos pabaigoje jis galėdavo išeiti namo, o mes ne. Dėl to piktinomės, tačiau, deja, jis išties buvo viršesnis. Grupinių seansų metu mus ragindavo atvirai kalbėti apie tai, kodėl mes patekome į ligoninę, ir ką veiksime, kai išeisime.

Visi meluodavo. Liedavosi nuostabūs, nežaboti, optimistiški, nesulaikomi, entuziastiški pramanai.

Išskyrus Piterį Gaisrininką, kuris retai teprisidėdavo. Jis mandagiai sėdėdavo šalia manęs, klausydamasis mano ar kieno nors kito išgalvotų fantastiškų gražbylysčių apie tai, kaip gausime normalų darbą, arba grįšime į mokslus, o gal netgi prisidėsime prie kokios nors mokomosios programos, kuri galbūt padės kitiems, tokiems besikamuojantiems, kokie mes dabar. Visi šie pokalbiai buvo prasimanymai, kurių šerdyje glūdėjo vienintelis beviltiškas troškimas: atrodyti normaliam. Bent jau pakankamai normaliam, kad galima būtų važiuoti namo.

Iš pradžių aš kartais manydavau, jog galbūt kažkada šiedu vyrai labai įtemptai susiginčijo tarpusavyje, nes ponas Blogis niekad nepakviesdavo Piterio Gaisrininko prisidėti prie diskusijos. Nesiteiraudavo netgi kai šioji pasisukdavo nuo mūsų problemų į ką nors įdomesnio, tarkim, į šių dienų įvykius, tokius kaip įkaitų krizė, riaušės miestuose arba „Red Sox” siekiai ateinančiais metais – apie tokius įvykius Gaisrininkas tikrai nemažai nusimanė. Tarp šių dviejų žmonių tvyrojo kažkoks piktavališkumas, tačiau vienas iš jų buvo pacientas, kitas – darbuotojas, ir pyktis buvo užslėptas nuo pat pradžių.

Keista, bet aš netrukus ėmiau manyti, jog vykdau tam tikrą beviltišką ekspediciją į tolimiausius ir apleisčiausius žemės kampelius, atsiskyręs nuo civilizacijos, keliaudamas vis giliau ir toliau nuo visko, kas man pažįstama, į neištirtas žemes. Atšiaurias žemes.