Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Iš anglų kalbos vertė

Mantas Radzevičius

Turinys

Pirma dalis — Kaliniai

1 skyrius — Vedamųjų redaktorius

2 skyrius — Mirtininkas

3 skyrius — Pačiula

4 skyrius — Detektyvai

5 skyrius — Vėl kalėjime

6 skyrius — Pralaida

7 skyrius — Žodžiai

8 skyrius — Dar vienas laiškas iš kalėjimo

9 skyrius — Mirties bausmė

10 skyrius — Sutartis, sudaryta pakeliui į pragarą

11 skyrius — Panika

Antra dalis — Tikintysis

12 skyrius — Policijos leitenanto nemiga

13 skyrius — Pasakojimo spraga

14 skyrius — Išpažintis

15 skyrius — Paieškos

16 skyrius — Jaunoji detektyve

17 skyrius — Niuarkas

18 skyrius — Tinkamas žmogus

19 skyrius — Išvietė

20 skyrius — Spąstai

21 skyrius — Sutapimai

22 skyrius — Užrašai

23 skyrius — Detektyvės Šeifer aplaidumas

24 skyrius — Pandoros skrynia

25 skyrius — Prarastas laikas

26 skyrius — Erškėtynas

27 skyrius — Du tusti lizdai

Išnašos

Ši knyga skinama mano motinai ir trijų vyrų —

V. A. Eagle’o, Wm. A. Nixono ir H. Simonso — atminimui.

Aš ypač dėkoju savo draugams: Joe Oglesby’ui iš The Miami Herald ir Atheliai Knight iš The Washington Post, už paramą. Jų išmintingi patarimai labai padėjo rengti šį rankraštį. Žinoma, jo nebūčiau galėjęs parašyti be žmonos Madeleine Blais ir vaikų pagalbos bei pakantumo.

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

Kelias į pragarą grįstas gerais, o ne blogais norais.

George Bernard Shaw

Revoliucionierių maksimos

PIRMA DALIS Kaliniai

Kai laimi prizą, tau pasako juoką: „Dabar žinai pirmąją savo paties nekrologo eilutę.“ PIRMAS SKYRIUS Vedamųjų redaktorius

Tą apgaulingos žiemos rytą, kai gavo laišką, Metjus Kovartas pabudo vienas.

Šiaurys sustiprėjo po vidurnakčio ir atrodė, lyg jis būtų išsklaidęs nakties tamsą, ištepdamas ryto dangų purvina pilka spalva, nuslepiančia tikrąjį miesto vaizdą. Eidamas iš savo buto į gatvę girdėjo, kaip stiprus vėjas purto ir lanksto palmių lapus, trankydamas jas vieną į kitą lyg daugybę kardų.

Jis susigūžė, gailėdamasis, kad po švarku ir apsiaustu nepasivilko megztinio. Kasmet būdavo keli tokie rytai kaip šis — pranašaujantys blyškų dangų ir audringą vėją. Gamta krėtė juokus, versdama turistus Majamio paplūdimyje skųstis ir vaikštinėti po smėlį susisupus į megztinius. Mažojoje Havanoje senesnės kubietės vilkėjo sunkius vilnonius apsiaustus ir keikė vėją, pamiršusios, kad vasarą vaikščiojo su skėčiais ir keikė karštį. Liberti Sičio namų plyšiuose, žiurkių urvuose, siautė šaltis. Narkomanai drebėdami bandė prisikimšti pypkes. Tačiau jau greit miestas grįš į lipniu prakaitu dvelkiančią kasdienybę.

Viena diena, pagalvojo žvaliai žingsniuodamas, gal dvi. Tada šilti orai atgaivins pietines valstijas ir visi pamiršime šaltį.

Metjus Kovartas buvo lengvai per gyvenimą einantis žmogus.

Nepalankios aplinkybės ir nesėkmės išlaisvino jį nuo didžiošios dalies neišvengiamai artėjančio viduramžio naštos. Skyrybos atplėšė žmoną ir vaiką, mirtis — tėvus. Jo draugai gyveno savo gyvenimus, nusakomus karjeromis, mažais vaikais, mokesčiais už mašinas ir įkeistą turtą. Iš pradžių kai kurie iš jų bandė įtraukti jį į išvykas ir vakarėlius, bet, augant jo vienatvei, kartu ir pasitenkinimui ja, kvietimų skaičius pradėjo mažėti, kol pagaliau jie visai liovėsi. Jo visuomeninį gyvenimą sudarė retkarčiais pasitaikantys darbo vakarėliai ir pasišnekučiavimai parduotuvėje. Jis neturėjo mylimosios ir gerai nesuprato kodėl. Gyveno paprastame šeštajame dešimtmetyje statyto daugiaaukščio bute su vaizdu į įlanką. Kovartas užpildė jį senais baldais, knygų lentynomis, prikimštomis detektyvinių istorijų ir tikrų nusikaltimų kronikų, senų, bet praktiškų indų, ant sienų pakabino kelias lengvai užsimirštančias paveikslų kopijas.

Retkarčiais pamąstydavo, kad žmonai pasiėmus dukrą visos jo gyvenimo spalvos išbluko. Jo asmeninius poreikius patenkindavo mankšta — kasdieniai dešimt kilometrų, nubėgami parku miesto centre, retkarčiais krepšinio varžybos Krikščioniškojoje vyrų jaunimo sąjungoje — ir darbas laikraštyje. Jis žinojo turįs nepaprastą laisvę, bet jaudinosi, kad nejunta beveik jokių regimų gyvenimo pėdsakų.

Vėjas nesiliovė siautėjęs, plėšdamas tris šalia pagrindinio Miami Journa l įėjimo iškeltas vėliavas. Kovartas trumpam stabtelėjo ir nužvelgė paprastą geltonos spalvos kvadratinį pastatą. Ant vienos sienos milžiniškomis raudonomis elektroninėmis raidėmis buvo užrašytas laikraščio pavadinimas. Toji vieta buvo garsi, žinoma dėl jos įtakos ir agresyvumo. Kita pastato pusė žvelgė į įlanką. Jis matė prieplauką skalaujančius šėlstančius vandenis, ten būdavo iškraunami milžiniški popieriaus ritiniai. Kartą, sėdėdamas vienas kavinėje ir valgydamas sumuštinį, pastebėjo būrelį lamantinų, šokinėjančių blyškiai mėlyname vandenyje gal už dešimties metrų nuo krovinių dokų. Jų rudos nugaros praskirdavo vandenis ir vėl panirdavo į bangas. Kovartas ieškojo, kam galėtų tai papasakoti, bet nerado, todėl paskui kelias dienas praleido žiūrėdamas į besikeičiantį mėlynai žalsvą paviršių, norėdamas dar sykį išvysti tuos gyvūnus. Štai kodėl jam patiko Florida: valstija atrodė lyg ištraukta iš džiunglių gelmių, grasinančių sustabdyti civilizaciją ir sugrąžinti viską į pirmykštę būseną. Laikraštis spausdindavo straipsnius apie trijų su puse metro ilgio krokodilus, įstrigusius ant įvažiavimo į greitkelį rampų ir trikdančius eismą. Tie straipsniai jam labai patiko: priešistoriniai žvėrys kovoja su šiuolaikiniais žvėrimis.

Kovartas greitai praėjo pro dvivėres duris, vedančias į laikraščio žinių skyrių, pamojavo priimamojo sekretoriui, kuris sėdėjo beveik užstotas telefono aparatų. Šalia įėjimo buvo siena, skirta garbės ženkleliams, citatoms ir apdovanojimams: visa eilė pulicerių, kenedžių, kabotų, pailesų ir kitų apdovanojimų mažiau žinomais pavadinimais. Jis stabtelėjo prie pašto dėžučių pasiimti rytinio pašto, greitai pervertė įprastus lankstinukus ir krūvą leidinių, politinių pareiškimų ir pasiūlymų; jų kasdien gaudavo iš kongreso delegacijų, merijos, apygardos savivaldybės ir įvairių policijos agentūrų su pranešimais apie kokius nors pasikeitimus, jų manymu, vertus redakcijos dėmesio. Atsiduso pagalvojęs, kiek pinigų buvo išleista tiems nevykusiems bandymams. Bet vienas vokas patraukė jo žvilgsnį. Atskyrė jį iš krūvos kitų.

Vokas buvo plonas, baltas, su jo vardu, užrašytu stambiu šriftu didžiosiomis raidėmis. Kampe atgalinis adresas — pašto dėžutės numeris Starke, Floridoje, šiaurinėje valstijos dalyje. Valstijos kalėjimas, iškart pamanė jis.

Paėmęs laišką su pluošteliu kitų, nužingsniavo savo darbo vietos link, laviruodamas tarp stalų, pasisveikindamas su keliais žurnalistais, atėjusiais jau nuo ankstyvo ryto ir dabar skambinančiais telefonais. Pamojavo miesto žinių skyriaus redaktoriui, kuris sėdėjo vidury kambario užsikėlęs ant stalo kojas ir skaitė naujausią numerį. Perėjęs visą žinių skyrių, praėjo pro duris su užrašu VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS. Buvo jau pusiaukelėj, kai netoliese išgirdo balsą:

— O! Jaunasis turkas ankstyvas. Kas tave čia atvijo anksčiau už visą gaują? Nerimą kelia problemos Beirute? Kankina nemiga dėl naujosios prezidento ekonominės reformos?