Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Ką radai? — paklausė jis.

— Kelis įrašus. Palauk, patikrinsiu.

Bibliotekininkė spustelėjo klavišus ir ekrane pasirodė žodžių eilutės. Ji perskaitė antraštes:

— Buvęs koledžo studentas pripažintas kaltu dėl mergaitės nužudymo, teismo nuosprendžiu jam bus taikoma mirties bausmė. Žmogžudystės byloje atmesta apeliacija. Floridos Aukščiausiasis teismas nagrinės nuteistųjų mirties bausme sąrašą. Viskas. Trys straipsniai. Visi iš The Gulf leidimo. Nė vieno pagrindiniame numeryje, išskyrus paskutinį įrašą — matyt, santraukos.

— Nedaug, kaip apie žmogžudystę ir mirties bausmę, — tarė Kovartas. — Atrodo, anksčiau aprašydavome kiekvieną žmogžudystės teismo procesą...

— Jau nebe.

— Gyvybė tada reiškė daugiau.

Bibliotekininkė gūžtelėjo pečiais.

— Smurtinės mirtys būdavo daug sensacingesnės nei dabar, o tu per jaunas kalbėti apie senus laikus. Turbūt turi omeny aštuntąjį dešimtmetį.

Ji nusišypsojo, Kovartas irgi nusijuokė.

— Be to, šiomis dienomis mirties nuosprendžiai Floridoje jau nebe naujiena. Turime... — ji nutilo, užvertė galvą ir pažvelgė į lubas, – ...daugiau kaip du šimtus vyrų, laukiančių mirties bausmės. Gubernatorius kas mėnesį pasirašo keletą įsakymų įvykdyti mirties bausmę. Tai nereiškia, kad nuosprendis įvykdomas, bet... — dirstelėjo į jį ir nusišypsojo. — Metai, juk tu viską žinai. Pernai rašei vedamuosius straipsnius. Apie tai, kad mūsų šalis civilizuota. Tiesa? — ji linktelėjo jo pusėn.

— Tiesa. Atsimenu, pagrindinė mintis buvo tokia: valstijos įstatymai turėtų uždrausti mirties bausmę. Trys vedamieji, iš viso gal du metrai stulpelių. Atsakydami išspausdinome daugiau kaip penkiasdešimt laiškų, kurie, kaip čia pasakius... Prieštaravo mano nuomonei. Spausdinome penkiasdešimt, bet gavome penkis milijonus. Pačiuose palankiausiuose buvo parašyta, kad man reikėtų viešai nukirsti galvą. Kiti buvo išradingesni.

Bibliotekininkė nusišypsojo.

— Populiarumas — ne mūsų reikalas, tiesa? Norėtum, kad atspausdinčiau?

— Prašyčiau. Bet man labiau patiktų būti mylimam...

Ji šyptelėjo ir pasisuko į kompiuterį. Jos pirštai vėl sukaukšėjo į klaviatūrą, kambario kampe stovintis spausdintuvas sudūzgė ir sudrebėjo, spausdindamas naujienų straipsnius.

— Štai. Manai ką nors radęs?

— Galbūt, — atsakė Kovartas. Ištraukė popieriaus lapą iš spausdintuvo. — Tas vyrukas tvirtina nieko nepadaręs.

Moteris nusijuokė.

— Butų išties įdomu. Unikalu.

Ji vėl nusigręžė į kompiuterį, o Kovartas grįžo į savo kabinetą.

Kovartui skaitant naujienų straipsnius, pradėjo įgauti pavidalą įvykiai, dėl kurių Robertas Erlas Fergiusonas laukia mirties bausmės. Bibliotekos duomenys buvo minimalūs, bet pakankami, kad vaizduotėje susidarytų tam tikras vaizdas. Jis išsiaiškino, kad auka — vienuolikmetė mergaitė; jos kūnas buvo rastas krūmokšniuose, pelkės pakrašty.

Jis lengvai įsivaizdavo niūrią žalią ir rudą augmeniją, slepiančią kūną. Vieta turėjo būti šleikščiai klampi ir mauruota — tinkama rasti mirtį.

Skaitė toliau. Auka buvo miesto tarybos nario dukra, paskutinį kartą ją matė iš mokyklos einančią namo. Kovartas regėjo platų vienaukštį betoninių blokų statinį, vienišą dulkėtame lauke. Jis buvo nudažytas blyškia rožine arba įstaigose mėgstama žalia spalva — jų nepajėgdavo atgaivinti net dienos pabaigą sveikinantys skardūs vaikų balsai. Būtent tada viena pradinių klasių mokytoja matė ją lipančią į fordą su kitos valstijos numeriais. Kodėl? Kas ją privertė sėsti į svetimo žmogaus automobilį? Nuo tos minties jis sudrebėjo, staiga išsigandęs dėl savo dukters. Ji taip nepadarytų, greitai pasakė sau. Kai mergaitė negrįžo namo, buvo duotas pavojaus signalas. Kovartas žinojo, kad vietinės televizijos stotys tą vakarą per žinias turėjo parodyti jos nuotrauką. Tai buvo mergaitė su kasyte, besišypsanti, su dantų kabėm. Šeimos nuotrauka, fotografuota su viltimi ir pažadais, nenoromis atiduota, kad eterio bangomis paskleistų neviltį.

Daugiau nei po paros, apieškodami vietovę, šerifo padėjėjai rado jos palaikus. Naujienų straipsnis buvo pilnas eufemizmų: „žiaurus užpuolimas“, „žvėriška ataka“, „suplėšytas ir sumaitotas kūnas“; juos Kovartas atpažino kaip žurnalistikos trumpinius: nenorėdamas smulkiai aprašinėti vaiko patirto tikro siaubo, žurnalistas griebiasi patogių nuvalkiotų frazių.

Turbūt mirtis buvo siaubinga, pagalvojo. Žmonės norėjo žinoti, kas atsitiko, bet ne tikrą tiesą — tuomet jie irgi būtų negalėję miegoti.

Skaitė toliau. Iš to, ką perskaitė, atrodė, kad Fergiusonas buvo pirmas ir vienintelis įtariamasis. Policija jį areštavo netrukus po to, kai buvo rastas aukos kūnas, nes jo automobilis buvo panašus į žudiko automobilį. Jį apklausė — nė viename straipsnyje nebuvo užsiminta, kad jis laikytas vienutėje ar muštas — ir jis prisipažino. Prisipažinimas, ta pati kraujo grupė ir atpažintas automobilis buvo vieninteliai jo kaltės įrodymai, tačiau Kovartas buvo atsargus. Teismai kartais įgauna pagreitį kaip didžiulis teatras. Smulkmena, kuri atrodo maža ir abejotina, aprašyta laikraštyje, prisiekusiųjų akyse gali tapti labai svarbi.

Apie teisėjo nuosprendį Fergiusonas rašė tiesą. Straipsnyje ryškėjo citata: „...gyvulys, kurį reikėtų išvesti laukan ir nušauti.“ Greičiausiai tais metais teisėjas buvo perrinktas, pamanė.

Kiti bibliotekos įrašai davė papildomos informacijos: visų pirma, pirmasis apeliacinis skundas, paremtas jo kaltės įrodymų trūkumu, atmestas pirmojo apskrities apeliacinio teismo. To buvo galima tikėtis. Floridos Aukščiausiasis teismas vis dar nepriėmė sprendimo dėl apeliacijos. Kovartas suprato, kad Fergiusonas dar neiškentėjo visos teismų karuselės. Jam buvo likę daug apeliacijos būdų, jis dar nebuvo nė pradėjęs jų taikyti.

Kovartas atsilošė kėdėje, bandydamas įsivaizduoti, kas atsitiko.

Išvydo kaimišką apygardą Floridos užkampyje. Žinojo, kad ši valstijos dalis neturi nieko bendra nei su populiariąja Florida, nei su puošniuoju Disnėjaus pasauliu, nei su alaus prisisiurbusiais studentais, per pavasario atostogas užplūstančiais paplūdimius, nei su turistais, savo nameliais ant ratų atvažiuojančiais į Kanaveralo kyšulį pažiūrėti, kaip į kosmosą paleidžiamos raketos. Toji Florida niekaip nesusijusi su kosmopolitišku, laisvu Majamio, laikančio save amerikietiškąja Kasablanka, įvaizdžiu.

Tačiau Pačiuloje, pagalvojo, net devintajame dešimtmetyje, kai nužudoma maža baltaodė mergaitė, o jos nužudymu kaltinamas vyras yra juodaodis, atgimsta pirmykštė Amerika. Ta, kurią žmonės norėtų užmiršti.

Ar taip atsitiko Fergiusonui? Tai tikrai buvo įmanoma.

Kovartas pakėlė ragelį skambinti Fergiusono apeliaciją tvarkančiam advokatui.

Susisiekti su advokatu prireikė viso likusio ryto. Kai Kovartą pagaliau sujungė, jį nustebino švelni pietietiška advokato tartis.

— Pone Kovartai, kalba Rojus Blekas. Kodėl Majamio žurnalistas susidomėjo tuo, kas vyksta čia, Eskambijos apygardoje?

— Ačiū, kad paskambinote, pone Blekai. Mane domina vienas jūsų klientas. Toks Robertas Erlas Fergiusonas.

Advokatas nusijuokė.

— Na, supratau, kad jus domina pono Fergiusono byla, vos tik sekretorė perdavė man jūsų žinutę. Ką norėtumėte sužinoti?

— Pirmiausia papasakokite apie jo bylą.

— Dabar ją nagrinėja valstijos Aukščiausiasis teismas. Mes tvirtiname, kad pateiktų įrodymų nepakako nuteisti poną Fergiusoną. Ir tiesiai sakom, kad teisėjas turėjo atmesti jo prisipažinimą. Jums reikėtų jį perskaityti. Ko gero, parankiausias teismui kada nors matytas tokios rūšies dokumentas. Toks, kokį šerifo biure surašė policininkai. Be to prisipažinimo nebūtų buvę bylos. Jei Robertas Erlas nebūtų pasakęs to, ką jie norėjo išgirsti, — jie nebūtų gavę net dviejų minučių teisme. Net pačiame blogiausiame, rasistiškiausiame pasaulio teisme.