Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Kovartas įkišo galvą už perskyros.

— Labas, Vilai. Tiesą pasakius, tik norėjau darbo telefonu paskambinti savo dukrai. Išties sudėtingus ir beverčius rūpesčius paliksiu tau.

Vilas Martinas nusijuokė ir nubraukė nuo akies žilą sruogą — tas judesys labiau tiktų mažam vaikui, o ne senyvam vyrui.

— Varyk. Naudokis mūsų mylimo laikraščio dosnumu. O baigęs peržiūrėk straipsnį vietos naujienų puslapyje. Atrodo, vienas iš juodomis mantijomis apsisiautusių teisingumo skirstytojų sudarė sandėrį su senu bičiuliu, kuris vairavo apsvaigęs. Metas kilti į nusikaltimo ir bausmės kryžiaus žygį — jie visada populiarūs.

— Pasidomėsiu, — pasakė Kovartas.

— Šįryt velniškai šalta, — tarė Martinas. — Kokie gyvenimo čia privalumai, jei važiuodamas į darbą vis tiek turi drebėti iš šalčio? Galėtum gyventi ir Aliaskoj.

— Gal reikėtų laikraštyje pareikšti savo nuomonę dėl blogo oro? Mes juk nuolat bandom belstis į dangų. Gal šįkart būtume išklausyti.

— Gal ir taip, — nusišypsojo Martinas.

— O tu tai moki geriausiai, — pasakė Kovartas.

— Taip, — atsakė Martinas, — nes aš nesu paskendęs nuodėmėse kaip tu. Mano ryšiai su Visagaliu nepalyginti geresni. Mūsų darbe tai padeda.

— Tai tik todėl, kad tu daug greičiau už mane nukeliausi pas Jį.

Martinas suriaumojo:

— Tu diskriminuoji pagyvenusius žmones, — pagrūmojo pirštu. — Gal tu dar ir seksistas, rasistas, pacifistas ir kitoks istas.

Kovartas nusijuokė, nuėjo prie savo stalo, numetė ant jo pluoštą laiškų, tą voką palikdamas viršuje. Paėmė jį jau rinkdamassavo buvusios žmonos telefono numerį. Jei man sekasi, pamanė, jie dabar pusryčiauja.

Jis įspraudė telefono ragelį tarp peties ir ausies, atlaisvino rankas, laukdamas, kol jį sujungs. Kai telefonas pradėjo skambėti, atplėšė voką ir ištraukė vieną gelsvą, oficialiai atrodantį popieriaus lapą.

Gerbiamasis pone Kovartai,

šiuo metu sėdžiu kalėjime ir laukiu mirties bausmės įvykdymo už nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU.

— Alio?

Jis padėjo laišką.

— Labas, Sende. Čia Metas. Norėjau trumpai pakalbėti su Beke. Tikiuosi, nesutrukdžiau.

— Labas, Metai. — Jos balse išgirdo dvejonę. — Nesutrukdei, bet mes ruošiamės išeiti. Tomui anksti į teismą, todėl jis veža Bekę į mokyklą ir... — ji nutilo, paskui tęsė: — Nesvarbu, viskas gerai. Mums reikia pasikalbėti. Bet neilgai, nes jiems jau metas eiti.

Jis užmerkė akis ir pagalvojo, kaip skaudu nedalyvauti savo dukros kasdienybėje. Įsivaizdavo per pusryčius išlietą pieną, naktimis skaitomas knygas, laikymą už rankos, kai ji suserga, grožėjimąsi mokykloje jos pieštais paveiksliukais. Užgniaužė savo nuoskaudą.

— Gerai, tik norėjau pasisveikinti.

— Aš ją pakviesiu.

Telefonas dunkstelėjo ant stalo ir stojusioje tyloje Metjus Kovartas perskaitė žodžius — AŠ NEĮVYKDŽIAU.

Atsiminė savo žmoną susitikimo dieną Mičigano universiteto laikraščio redakcijoje. Ji buvo nedidukė, o jos energija buvo atvirkščiai proporcinga ūgiui. Ji studijavo grafinį dizainą ir pusę dienos dirbo maketuotoja, rašė antraštes ir skaitė puslapių juodraščius vis nubraukdama nuo veido tamsius, banguotus plaukus taip susikaupusi, kad dažniausiai neišgirsdavo telefono skambučių, nekreipdavo dėmesio į nešvankius juokelius, nevaržomai skrajojančius žinių skyriuje. Mėgo tikslumą ir tvarką, į gyvenimą žvelgė lyg braižytoja. Miesto centrinėje JAV dalyje ugniagesių kapitono, kuris žuvo atlikdamas pareigą, ir pradžios mokyklos mokytojos dukra; ji geidė turto, troško patogumų. Jam ji atrodė labai graži — jį jaudino jos aistra, ir jis nustebo, kai ji sutiko eiti su juo į pasimatymą, o vėliau nustebo dar labiau, kai po daugelio pasimatymų ji su juo permiegojo.

Jis buvo sporto skilties redaktorius — jos manymu, tai baisus laiko švaistymas. Pernelyg raumeningi vyrai, keistai apsirengę, kovojantys dėl įvairių formų kamuolių, sakydavo ji. Jis bandė įskiepyti jai varžybų aistrą, bet ji nepasidavė. Vėliau jis ėmėsi tikrų naujienų, atkakliai ieškodavo medžiagos straipsniams, ir jų santykiai sutvirtėjo. Jis mėgo ilgas valandas trunkančią medžiagos straipsniui medžioklę, kūrybos viliones. Ji manė, kad jis išgarsės, o jei ir neišgarsės — bent jau taps įtakingas. Ji išvažiavo kartu, kai jam pasiūlė darbą mažame centrinėje šalies dalyje įsikūrusio miestelio laikraštyje. Po šešerių metų jie vis dar buvo drauge. Tą pačią dieną, kai ji pranešė esanti nėščia, jis gavo pasiūlymą dirbti Miami Journal. Jam buvo lemta rašyti apie kriminalines bylas. Jai buvo lemta pagimdyti Bekę.

— Tėti?

— Labas, brangioji.

— Labas, tėti. Mama sako, kad galiu šnekėti tik minutėlę. Man reikia eiti į mokyklą.

— Ar ten irgi šalta, brangioji? Tau reikėtų apsivilkti apsiaustą.

— Apsivilksiu. Tomas davė oranžinį apsiaustą su piratu — tai yra The Bucs ženklas. Aš jį apsivilksiu. Buvau sutikusi kelis žaidėjus. Jie dalyvavo iškyloje, kurioje mes padėjome rinkti pinigus labdarai.

— Puiku, — atsakė Metjus. Velnias, pagalvojo.

— Tėti, ar futbolo žaidėjai svarbūs?

Jis nusijuokė.

— Gana svarbūs.

— Tėti, kas nors negerai?

— Ne, brangioji, kodėl klausi?

— Na, dažniausiai rytais neskambini.

— Tiesiog atsibudau tavęs pasiilgęs ir norėjau išgirsti tavo balsą.

— Aš irgi tavęs pasiilgau, tėti. Nuveši mane vėl į Disnėjaus pasaulį ?

— Šį pavasarį, pažadu.

— Tėti, jau turiu eiti. Tomas man moja. Ai, tėti, žinai ką? Mūsų klasėje yra toks klubas, jis vadinasi Šimto knygų klubas. Kai perskaitai šimtą knygų — laimi prizą. Aš ką tik tai padariau!

— Nuostabu! Ką gavai?

— Visi klube gauna ženklelį, o metų gale jiems rengiamas vakarėlis.

— Puiku. Kokia knyga tavo mėgstamiausia?

— Na, žinoma, ta, kurią man atsiuntei — Nenoringas drakonas, — nusijuokė. — Jis man primena tave.

Jis irgi nusijuokė.

— Man reikia eiti, — pakartojo ji.

— Gerai. Aš tave myliu ir pasiilgau tavęs.

— Aš irgi. Ate.

— Ate, — pasakė jis, bet ji jau buvo nubėgusi.

Dar akimirka tylos, paskui atsiliepė buvusi žmona. Jis prašneko pirmas:

— Labdaros iškyla su futbolininkais?

Jis visuomet troško neapkęsti jį pakeitusio vyro, troško jo nekęsti dėl darbo advokatų biure, dėl išvaizdos — raumeningas, kresno kūno sudėjimo — kasdien per pietų pertrauką kilnojo svorius brangiame sporto klube; norėjo įsivaizduoti, kad jis žiaurus, nedėmesingas meilužis, prastas patėvis, nesirūpinantis šeima, bet nė vienas iš tų apibūdinimų tam vyrui netiko. Netrukus po to, kai buvusi žmona pranešė apie savo būsimas vestuves, Tomas atskrido į Majamį — nieko jai nesakęs — susitikti su juo. Jie kartu išgėrė ir pavakarieniavo. Priežastis iš pradžių atrodė miglota, bet po antro vyno butelio teisininkas tiesiai šviesiai išklojo nebandysiąs dukrai pakeisti Kovarto, bet jei jau jie kartu gyvens, jis pasistengsiąs, kad ji pamiltų jį taip kaip ir Kovartą. Šis patikėjo, pajuto keistą džiaugsmą ir palengvėjimą, užsakė dar vieną butelį vyno ir nusprendė, kad tas jį pakeisiantis vyras jam visai patinka.

— Tai dėl advokatų biuro. Jis remia keletą United Way renginių Tampoje. Štai kodėl ten atsidūrė futbolininkai. Bekei jie padarė didelį įspūdį, ir Tomas jai nesakė, kiek rungtynių pernai The Bucs laimėjo.

— Suprantama.

— Matyt. Bet jie tikrai patys didžiausi mano kada nors matyti vyrai, — Sendė nusijuokė. Patylėjusi tęsė: