Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Kaip tau sekasi? Kaip Majamis?

Jis nusijuokė.

— Majamyje šalta ir visus tai varo iš proto. Žinai, kaip yra — niekas neturi žieminių drabužių, namai nešildomi. Visi dreba ir po truputį kvaišta, kol pagaliau sulaukia atšilimo. Man gerai. Aš čia pritampu.

— Vis dar sapnuoji košmarus?

— Ne per dažnai. Kartais. Viskas kontroliuojama.

Tai buvo nedidelis melas, toks, kuriuo — puikiai žinojo — ji nepatikės, bet praleis neklausinėdama. Gūžtelėjo pečiais pagalvojęs, kaip nekenčia nakties.

— Galėtum nueiti pas gydytoją. Laikraštis apmokėtų.

— Laiko švaistymas. Jau visą mėnesį nesapnavau košmaro, — jis dar kartą pamelavo.

Išgirdo, kaip ji įkvėpė.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Na, turbūt turėčiau tau tiesiai pasakyti.

— Tai sakyk.

— Mudu su Tomu laukiamės kūdikio. Bekė nebebus viena.

Jis pasijuto truputį apsvaigęs, jo galvoje šėlo mintys, sumišusios su jausmais.

— Na, na, na. Sveikinu.

— Ačiū, — tarė buvusi jo žmona, — bet tu nesupranti.

— Ko?

— Bekė taps šeimos dalimi. Dar labiau nei anksčiau.

— Taip?

— Tu nesupranti, kas atsitiks. Tu būsi išstumtas. Aš to bijau. Jai jau ir taip sunku, kad tu gyveni kitoje valstijos dalyje.

Jis pasijuto taip, lyg kas nors jam būtų kirtęs per veidą.

— Ne aš gyvenu kitoje valstijos dalyje. Tu gyveni. Tai tu išsikraustei.

— Seni reikalai, — tarė Sendė ir netrukus tęsė: — Šiaip ar taip, viskas pasikeis.

— Nesuprantu kodėl... — sumikčiojo jis.

— Patikėk, — pasakė ji. Balsas rodė, kad savo žodžius ji gerai apsvarsčiusi iš anksto. — Mažiau laiko liks tau. Tikrai. Daug apie tai galvojau.

— Bet mūsų susitarimas buvo kitoks.

— Susitarimai gali keistis. Mes tai žinojome.

— Aš taip nemanau, — atsakė jis, leisdamas prasiveržti pirmosioms pykčio gaidelėms balse.

— Kad ir kas būtų, nenoriu nervintis apie tai kalbėdama. Pamatysim.

— Bet...

— Metjau, man reikia eiti. Tik norėjau, kad žinotum.

— Nuostabu, — pasakė jis. — Labai ačiū.

— Galėsime pasikalbėti apie tai vėliau, jei bus apie ką kalbėtis.

Žinoma, pagalvojo jis, kai jau būsi pakalbėjusi su advokatais, socialiniais darbuotojais ir visiškai išstūmusi mane. Jis žinojo, kad ta mintis neteisinga, bet negalėjo jos užmiršti.

— Mes kalbame ne apie tavo gyvenimą. Jau ne apie tavo. Kalbame apie mano gyvenimą, — tarė Sendė ir padėjo ragelį.

Tu neteisi, pagalvojo jis. Nužvelgė savo darbo vietą. Pro mažą langelį pamatė virš miesto centro nusidriekusį pilkšvą dangų. Tada pažiūrėjo į žodžius prieš save: AŠ NEĮVYKDŽIAU.

Visi esame nekalti, pamanė. Bet tai įrodyti visada sunkiausia. Norėdamas išguiti iš galvos pokalbį, paėmė laišką ir ėmė skaityti toliau.

1987 metų gegužės ketvirtąją buvau ką tik grįžęs į savo senelės namus Pačiulos mieste, Eskambijos apygardoje. Tuo metu buvau Ratgerso universiteto koledžo studentas Niu Bransvike, Naujojo Džersio valstijoje. Buvau ką tik baigęs pirmuosius metus. Svečiavausi pas ją keletą dienų, kai mane atvedė į šerifo biurą apklausti dėl žmogžudystės, įvykdytos už kelių mylių nuo mano senelės namų. Auka buvo baltaodė. Aš esu juodaodis. Liudytojas matė iš tos vietos, kur pradingo mergaitė, nuvažiuojantį žalią „Ford“ sedaną, panašų į manąjį. Mane laikė be maisto ir vandens, neleido miegoti, trisdešimt šešias valandas negalėjau pasikalbėti su advokatu. Šerifo padėjėjai mane keliskart mušė. Jie naudojo perlenktas telefonų knygas, nes jos nepalieka žymių. Sakė, kad mane nužudys; vienas jų nusitaikė revolveriu man į galvą ir kelis kartus nuspaudė gaiduką. Kiekvieną kartą gaidukas pataikydavo į tuščią lizdą. Kai viskas baigėsi, man pasakė: jei prisipažinsi — viskas bus gerai. Buvau išsigandęs, iškankintas, todėl prisipažinau. Nežinojau smulkmenų, bet leidau jiems supažindinti mane su nusikaltimu ir jį prisiėmiau. Po to, ką jie mane privertė išgyventi, būčiau prisiėmęs bet kokią kaltę.

BET AŠ TO NUSIKALTIMO NEĮVYKDŽIAU!

Po kelių valandų bandžiau savo prisipažinimą atsiimti, bet man nepavyko. Valstybės paskirtas advokatas prieš teismą aplankė mane tik tris kartus. Jis irgi neatliko jokio tyrimo, nekvietė liudytojų, galėjusių įrodyti, kad nusikaltimo metu buvau visai kitur, nesugebėjo paneigti neteisėtai išgauto prisipažinimo. Prisiekusieji, kurie visi buvo baltaodžiai, išklausė kaltinimą ir nuteisė mane tik po vieną valandą trukusio pasitarimo. Dar po valandos man buvo skirta mirties bausmė. Baltaodis teisėjas šį nuosprendį patvirtino. Jis mane išvadino gyvuliu, kurį reikėtų išvesti laukan ir nušauti. Jau trejus metus sėdžiu mirtininkų kameroje 1 . Labai tikiuosi, kad teismai panaikins man skirtą bausmę, bet tai gali užtrukti dar daug metų. Ar galite man padėti? Kaliniai sakė, kad esate parašęs straipsnių, smerkiančių mirties bausmę. Esu nekaltas žmogus, kuriam skirta didžiausia bausmė, nes rasistinė santvarka yra prieš mane. Tokioje padėtyje atsidūriau dėl išankstinio nusistatymo, nemokšiškumo ir blogio. Prašau man padėti. Apačioje parašiau savo naujojo advokato ir liudytojų vardus. Įrašiau Jūsų vardą į lankytojų sąrašą, jei nuspręstumėte atvažiuoti su manimi susitikti.

Dar vienas dalykas. Esu ne tik nekaltas dėl to, kuo mane kaltina, bet galiu pasakyti vardą žmogaus, įvykdžiusio šį nusikaltimą.

Tikiuosi sulaukti Jūsų pagalbos,

Robertas Erlas Fergiusonas

#212009

Floridos valstijos kalėjimas

Starkas, Florida

Kovartui prireikė kelių sekundžių tam laiškui suvirškinti. Perskaitė jį kelis kartus, bandydamas suvokti, ką skaito. Tas vyras akivaizdžiai buvo raštingas, išsimokslinęs ir išprusęs, bet nusikalteliai, ypač nusikaltėliai, nuteisti mirties bausme, dažnai teigia esą nekalti. Nesiliovė stebėtis, kodėl dauguma žmonių, akis į akį stoję prieš savo baigtį, sako esą nekalti. Taip elgiasi užkietėję psichopatai, serijiniai žudikai, kuriems žmogaus gyvybė yra niekas, kurie žudo žmones taip pat paprastai, kaip kiti su jais kalba. Bet apklausiami jie išlaiko nekaltojo įvaizdį, nebent būtų įtikinti, kad prisipažinimas jiems galėtų kaip nors padėti. Atrodė, lyg tas žodis jiems reikštų kažką kita, tarsi jis nutrintų visą jų išgyventą siaubą.

Ta mintis privertė jį prisiminti berniuko akis. Tos akys iškildavo daugelyje jo košmarų.

Pritvinkusi vasaros naktis slinko per Majamį ryto link, kai ankstyvas skambutis išplėšė jį iš miegų ir pasiuntė į namą už dešimties ar dvylikos kvartalų nuo jo buto. Miesto žinių skyriaus redaktorius, tą ankstyvą valandą neįprastai šiurkštus, nukamuotas darbo, išsiuntė jį į tikrą siaubą.

Tuomet jis dar dirbo prie bendrojo pobūdžio vietos naujienų — dažniausiai tai būdavo žmogžudystės. Nuvyko nurodytu adresu ir valandą vaikštinėjo aplink policijos užkardą, laukdamas ko nors, patamsyje žiūrėdamas į tvarkingą vienaukštį namą su gražiai nupjauta pievele ir nauju BMW automobiliu garaže. Vidurinei klasei priklausančios šeimos namas — jame gyveno firmos vadovas su žmona. Matė namo viduje zujančius nusikaltimo ekspertus, detektyvus ir medicinos tyrimų biuro darbuotojus, bet nematė, kas atsitiko. Visa vietovė buvo apšviesta tvinksinčių policijos švyturėlių, mėtančių trumpų raudonų ir mėlynų žybsnių nuotrupas. Drėgname ore šviesos atrodė dar intensyvesnės. Keletas išdrįsusių išeiti į lauką kaimynų šią šeimą apibūdino vienodai: malonūs, draugiški, bet uždari. Tą litaniją žinojo visi žurnalistai. Žmogžudystės aukos visada apibūdinamos kaip uždaros, nesvarbu, ar jos tokios būdavo, ar ne. Atrodė, kad kaimynams rūpi kuo greičiau atsiriboti nuo staiga lyg iš dangaus juos užgriuvusio siaubo.