Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Jis grįžo į savo biurą ir parašė straipsnį apie firmos vadovą, jo žmoną ir paauglį. Aprašė baltas paklodes — suglamžytas, parudavusias nuo kraujo, raudonas dėmes ant sienų kraupiais Salvadoro Dali stiliaus raštais. Parašė apie gyvenvietę, tvarkingą namą ir įrėmintą diplomą, liudijantį aukos narystę verslo klube. Papasakojo apie priemiesčių gyventojų aistras ir draudžiamo sekso pinkles. Aprašė Fort Loderdeilo kelią, kur blaškosi vaikai, kasnakt suaugantys ne pagal metus. Aprašė ir berniuko akis — įlydė jas į istoriją būtent taip, kaip prašė draugas.

Užbaigė straipsnį vaikinuko žodžiais.

Kai tą naktį parėjo namo su rytiniu laikraščio numeriu rankose, savo straipsniu pirmajame puslapyje, pajuto nuovargį, daug didesnį už paprastą miego stygių. Įšliuožė į lovą ir prisiglaudė prie žmonos, kuri — žinojo — ketina jį palikti, drebėdamas kaip užpultas gripo, visame pasaulyje nerasdamas šilumos.

Kovartas papurtė galvą, stengdamasis iškratyti iš galvos mieguistumą, ir nužvelgė savo darbo vietą.

Hokinsas jau miręs. Išleisdami jį į pensiją surengė menkas išleistuves, paskui paliko vieną likusias dienas kosėti dėl emfizemos. Kovartas dalyvavo toje ceremonijoje ir plojo, kai policijos šefas vardijo detektyvo nuopelnus. Kada tik galėdamas lankė detektyvą jo butuke Majamio paplūdimyje. Skurdūs namai, puošti senų laikraščių iškarpomis su Kovarto ir kitų žurnalistų straipsniais.

— Prisimink taisykles, — kaskart baigiantis susitikimui sakydavo Hokinsas. — O jeigu nebeprisimeni, ką tau sakiau apie gatvę — nusistatyk savo principus ir laikykis jų.

Jiedu juokaudavo. Vėliau jis, paslapčiomis anksčiau išėjęs iš darbo, stengdavosi kuo dažniau lankytis ligoninėje ir papasakoti detektyvui istorijų, iki to paskutinio karto, kai atvykęs rado Hokinsą be sąmonės, su deguonies kauke; Kovartas nežinojo, ar detektyvas girdėjo, kai sušnabždėjo jo vardą, ar jautė, kai suspaudė ranką. Prie lovos jis išsėdėjo visą ilgą naktį ir nė nepastebėjo, kada detektyvo gyvybė nuslydo į tamsumas. Paskui nuėjo į laidotuves drauge su keletu kitų senų policininkų. Buvo pakelta vėliava, nuleistas karstas, kunigas tarė keletą žodžių. Jokios žmonos. Jokių vaikų. Sausos akys. Tik į žemę nugramzdinami košmarų pilni atsiminimai. Pagalvojo, ar taip bus ir tada, kai mirs jis pats.

Įdomu, dingtelėjo, kas nutiko tam paaugliui. Turbūt paleistas iš nepilnamečių kolonijos ir gyvena gatvėje. Arba sėdi mirtininkų kameroje kartu su laišką parašiusiu vyru. Arba miręs.

Dirstelėjo į laišką.

Išeitų straipsnis naujienų puslapiui, ne vedamasis. Reikėtų perduoti kam nors iš miesto žinių skyriaus, tegul parašo. Aš to nebedarau. Dabar rašau tik vedamuosius. Rašau neasmeniškai, kaip tarybos narys, kuris balsuoja vadovaudamasis savo pozicija, o ne jausmais. Aš išsižadėjau savo tapatybės.

Jis pakilo nuo kėdės, ketindamas tai ir padaryti, bet sustojo.

Nekaltas žmogus.

Pabandė prisiminti bent vieną tikrai nekaltą žmogų iš visų nusikaltimų ir teismų, apie kuriuos buvo rašęs. Matė daug išteisintųjų, dėl įrodymų stokos atmestų kaltinimų, dėl iškalbingos gynybos arba klumpančio kaltintojo pralaimėtų teismo bylų. Bet negalėjo atsiminti nė vieno, kuris iš tikrųjų buvo nekaltas. Kartą klausė Hokinso, ar šiam kada teko tokį sulaikyti — šis tik nusijuokė:

— Išties niekuo nenusikaltusį žmogų? Na, tiesa, daug bylų žlunga netyčia. Daug vyrukų paleidžiami, nors neturėtų būti paleisti. Bet sučiupti tokį, kuris iš tikrųjų nekaltas? Tai būtų blogiausias atvejis. Nežinau, ar galėčiau tai ištverti. O, ne. Turbūt, tai būtų vienintelis dalykas, kuris neleistų man užmigti.

Rankoje laikė laišką. AŠ NEĮVYKDŽIAU. Ar kas nors negali užmigti dėl Roberto Erlo Fergiusono, pamanė.

Jį užliejo deginantis jaudulys. Jei tai tiesa, pagalvojo... Mintis nutrūko, jis greit nurijo seiles, nuslopindamas netikėtą ambicijų proveržį.

Kovartas atsiminė prieš daugelį metų skaitytą interviu su senu krepšinio žaidėju, ketinančiu baigti savo ilgą karjerą. Žaidėjas apie laimėjimus ir nusivylimus pasakojo vienodai, tarsi vertindamas juos su tuo pačiu santūriu pasididžiavimu. Paklaustas, kodėl ketina pagaliau pasitraukti, jis pradėjo kalbėti apie šeimą ir vaikus, norą palikti savo vaikystės žaidimą praeityje ir gyventi toliau. Paskui ėmė pasakoti apie savo kojas, lyg ne apie kūno dalis, o senus gerus draugus. Sakėsi nebepajėgiąs pašokti taip, kaip galėdavęs, dabar bandant pašokti prie krepšio jo kojų raumenys, kadaise pakeldavę taip lengvai, klykia iš senatvės ir skausmo, melsdami liautis. Sakė, kad jei kojos neklauso, tęsti beprasmiška. Paskui sužaidė paskutines savo rungtynes ir be vargo pelnė trisdešimt aštuonis taškus — judėdamas, sukinėdamasis ir šokdamas virš lanko taip kaip ir prieš daugelį metų. Tarsi kūnas būtų davęs jam paskutinę progą palikti žmonėms neblėstantį atsiminimą. Kovarto manymu, tą patį galima taikyti reporteriams: reikia jaunatvės, nepažįstančios nuovargio, postūmio, nepaisančio miego, alkio ar meilės — visa tai slypi straipsnio medžioklėje. Geriausių reporterių kojos neša juos aukščiau ir toliau, kai kiti nusileidžia pailsėti.

Nevalingai įtempė kojų raumenis.

Tokias turėjau kadaise, pamanė, prieš atsitraukdamas, kad pabėgčiau nuo košmarų, dėvėčiau kostiumą, atsakingai elgčiausi ir grakščiai pasenčiau. Dabar aš išsiskyręs ir buvusi žmona rengiasi atimti iš manęs vienintelį dalyką, kurį visada mylėjau be jokių išlygų; o aš sėdžiu čia ir slepiuosi nuo tikrovės, rašydamas įvykių vertinimus, kurie nieko nekeičia.

Jis suspaudė laišką rankoje.

Nekaltas, pagalvojo. Pamatysime.

The Miami Journal biblioteka buvo keista senienų ir naujovių sankaupa. Ji buvo tiesiai už žinių skyriaus — anapus stalų, už kurių sėdėjo kasdienių įvykių aprašinėtojai. Bibliotekos gilumoje stovėjo eilės metalinių spintelių su dešimtmečių senumo laikraščių iškarpomis. Kadaise laikraštis būdavo kasdien išskirstomas pagal žmones, temas, vietoves ir įvykius, kiekviena iškarpa padedama į atitinkamą archyvą. Dabar tai buvo daroma naujausiais kompiuteriais, galingais terminalais, dideliuose ekranuose. Bibliotekininkai, perskaitę kiekvieną straipsnį, ryškino svarbiausius žmones, žodžius ir suvedinėjo juos į daugybę elektroninių dokumentų. Kovartui labiau patiko senasis būdas. Jis mėgo sklaidyti krūvas rašaluotų iškarpų, pasirinkti ir išsitraukti tas, kurių jam reikia. Tai buvo tarytum galimybė rankomis prisiliesti prie istorijos. Dabar viskas vyko našiai, greitai, bet be jokios dvasios. Naudodamasis biblioteka nepamiršdavo dėl to paerzinti bibliotekininkų.

Kai įėjo pro duris, jį pastebėjo jauna moteris. Ji buvo aukšta blondinė, akį traukiančia tvarkinga šukuosena. Nešiojo akinius metaliniais rėmeliais, kartais žvilgtelėdavo per jų viršų.

— Tik nesakyk, Metjau.

— Ko nesakyti?

— To, ką sakai visada. Kad tau labiau patiko senasis būdas.

— Nesakysiu.

— Gerai.

— Nes tu pati ką tik pasakei.

— Nesiskaito, — moteris nusijuokė. Atsistojusi priėjo. — Kuo galėčiau padėti?

— Bibliotekininke Lora, ar tau kas nors sakė, kad kasdien spoksodama į kompiuterio ekraną susigadinsi akis?

— Visi sako.

— O jeigu pasakyčiau tau vardą...

— ...aš pasinaudočiau senais kompiuterių burtais.

— Robertas Erlas Fergiusonas.

— Kas dar?

— Nuteistas mirties bausme. Maždaug prieš trejus metus Eskambijos apygardoje.

— Gerai, pažiūrėkim...

Ji ceremoningai prisėdo prie kompiuterio, įrašė vardą ir paspaudė mygtuką. Kovartas pamatė, kaip ekranas ištuštėjo, liko tik kampe mirksintis vienas žodis: ieškoma. Mašina tarytum riaugtelėjo ir išmetė dar keletą žodžių.