Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— O kaip dėl kraujo grupės sutapimo?

— Nusikaltimų laboratorija Eskambijos apygardoje gana primityvi, ne tokia, kokią turi Majamyje. Jie galėjo nustatyti tik kraujo grupę. Nulinė, rezus plius. Tokia aukos kūne rasta sperma, tokia ir Roberto Erlo. Bet tokia pat ir kelių tūkstančių šios apygardos vyrų. Tačiau teisme jo advokatas nesugebėjo net apklausti medikų.

— O mašina?

— Žalias fordas su kitos valstijos numeriais. Niekas neatpažino Roberto Erlo ir niekas nepatvirtino, kad mergaitė įlipo į jo mašiną. To net negali vadinti netiesioginiais įrodymais, po velnių, tai tik atsitiktinumas. Teismas turėjo juos išjuokti.

— Teisme jo advokatu buvote ne jūs?

— Ne, pone. Ta garbė atiteko kitam.

— Ar užginčijote gynybos kompetenciją?

— Kol kas ne. Bet ketiname. Floridos universiteto trečio kurso teisės studentas būtų geriau susitvarkęs. Vidurinės mokyklos abiturientas būtų geriau susitvarkęs. Mane tai siutina. Negaliu sulaukti, kol viską baigsiu. Nenoriu pačioje pradžioje iššauti visų sviedinių.

— Ką turite omeny?

— Pone Kovartai, — lėtai ištarė advokatas, — ar suprantate, kaip žmogžudystės bylose veikia apeliaciniai procesai? Visa esmė — obuolį reikia kąsti po truputį. Taip ginamąjį galima išlaikyti metų metus. Žmonės užmirš. Leisti laikui padaryti gerą darbą. Iškart nepanaudoti galingiausio savo ginklo, nes tuomet pasodini savo vaikiną stačiai į karštąją kėdę, jei suprantate, ką noriu pasakyti.

— Suprantu, — pasakė Kovartas. — Bet jei tas žmogus nekaltas?

— Ar tai jums sakė Robertas Erlas?

— Taip.

— Tą patį jis sakė ir man.

— Pone Blekai, ar jūs juo tikite?

— Mm, galbūt. Dažniau nei dažnai girdžiu tai iš besidžiaugiančiųjų Floridos svetingumu. Bet supraskite, pone Kovartai, negaliu sau leisti malonumo spręsti apie savo klientų kaltę ar nekaltumą. Man rūpi tik vienas paprastas dalykas: tai, kad mano klientas teisme buvo nuteistas, o aš turiu jį per teismą išteisinti. Jei galiu ištaisyti neteisybę — tikiuosi, kad kai mirsiu ir pakilsiu į dangų, mane pasitiks angelai su trimitais. Žinoma, kartais galiu pakeisti ir teisingus dalykus, todėl labai gali būti, kad mane sutiks ten, kur visi vaikšto su šakėmis ir turi smailias uodegas. Tokia teisės prigimtis, pone. Bet jūs dirbate laikraščio redakcijoje. Laikraščiams labiau nei man rūpi visuomenės nuomonė apie teisingumą ir neteisingumą, gėrį ir blogį. Laikraščiai taip pat turi daug daugiau įtakos teisėjams — gali įsakyti pradėti naują teismo procesą — taip pat ir gubernatoriui, ir valstijos apeliaciniam teismui, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Gal galėtumėte padėti Robertui Erlui?

— Galbūt.

— Kodėl jums su juo nesusitikus? Jis tikrai protingas ir iškalbus, — Blekas nusijuokė. — Kalba geriau už mane. Matyt, gana protingas, kad taptų advokatu. Tikrai daug protingesnis už teisme jį gynusį advokatą. Anas turbūt pramiegojo, kol jo klientą sodino į elektros kėdę.

— Papasakokite apie jo buvusį advokatą.

— Senas. Jau visą šimtmetį ar porą tvarko bylas. Toji Pačiula — mažas miestelis. Visi visus pažįsta. Susirenka į Eskambijos apygardos teismo rūmus ir jaučiasi kaip vakarėlyje. Žmogžudystės bylos vakarėlyje. Aš jiems nelabai patinku.

— Na, to nesakyčiau.

— Žinoma, jiems nelabai patiko ir Robertas Erlas. Išvyko į koledžą, grįžo namo su didele mašina ir panašiai. Kai jį sulaikė, žmonės turbūt pasijuto geriau. Jie prie to nepratę. Žinoma, jie nepratę ir prie seksualinių nusikaltimų.

— Koks tas miestelis? — paklausė Kovartas.

— Toks, koks jums ir atrodo. Tokius laikraščiai bei Prekybos ir amatų rūmai mėgsta vadinti Naujosiomis pietų valstijomis. Tai reiškia, kad ten yra ir naujų idėjų, bet daug ir senų. Žinoma, nėra visai blogai. Ten daug investuojama.

— Manau, suprantu, ką norite pasakyti.

— Nuvažiuokite ir pamatysite, — pasakė advokatas. — Bet noriu jums patarti: tik todėl, kad kas nors kalba taip kaip aš ir jo kalba skamba lyg veikėjo iš Viljamo Folknerio ar Flaneri O’Konor knygų, nepradėkite iškart galvoti, kad jis kvailas. Nes jis toks nėra.

— Supratau.

Advokatas nusijuokė.

— Lažinuosi, spėjate, kad aš tų knygų neskaičiau.

— Apie tai nė nepagalvojau.

— Spėsite pagalvoti, kol baigsite tvarkyti reikalus su Robertu Erlu. Ir pasistenkite įsidėmėti dar štai ką. Žmonės ten džiaugiasi tuo, kas atsitiko Robertui Erlui. Todėl nesitikėkite su visais susidraugauti. Su tais redakcijai žinomais informacijos šaltiniais, kaip mėgstate vadinti spaudoje.

— Man ramybės neduoda vienas dalykas, — pasakė Kovartas. — Jis tvirtina žinąs tikrojo žudiko vardą.

— Na, aš apie tai nieko nežinau. Gal ir žino. Velnias, tikriausiai žino. Pačiula — mažas miestelis. Bet tikrai žinau... — advokato balsas pasikeitė, tapo ne toks linksmas, atviresnis, Kovartą net nustebino, — ...žinau, kad jis nuteistas neteisingai ir ketinu jį iš ten ištraukti, nesvarbu, ar jis tą nusikaltimą įvykdė, ar ne. Gal ne šiemet, gal ne šiame, bet kada nors, kokiame nors teisme. Aš užaugau ir visą gyvenimą praleidau su senais gerais vyrukais, tikrais pietiečiais, paprastais, neturtingais baltaodžiais, ir šitos bylos nepralaimėsiu. Man nesvarbu, ar jis tai padarė, ar ne.

— Bet jei jis nieko nepadarė...

— Na, tą mergaitę kažkas nužudė. Manau, kad tam kažkam teks už tai sumokėti.

— Turiu daug klausimų, — tarė Kovartas.

— Taip ir maniau. Šitoje byloje daugybė klausimų. Žinot, kartais taip atsitinka. Teisme viskas turėtų išaiškėti, o iš tikrųjų dar labiau susipainioja. Atrodo, taip atsitiko ir Robertui Erlui.

— Manote, man reikėtų į tai įsigilinti?

— Žinoma, — atsakė advokatas. Kovartas net per telefoną jautė jo šypseną. — Tikrai taip manau. Nežinau, ką rasite, bet daugybę išankstinių nusistatymų ir skurdeivų mąstyseną tikrai. Gal jums pavyks išlaisvinti nekaltą žmogų.

— Tai jums atrodo, kad jis nekaltas?

— Ar aš taip sakiau? Na, man atrodo, kad teismas neturėjo pripažinti jo kaltu. O tai — didelis skirtumas.

ANTRAS SKYRIUS Mirtininkas

Kovartas sustabdė išsinuomotą automobilį prie įvažiavimo į Floridos valstijos kalėjimą ir apžvelgė niūrius, tamsius pastatus, kuriuose laikoma dauguma didžiausių valstijos nusikaltėlių. Tiksliau, kalėjimai buvo du, juos skyrė nedidelė upė: Jungtinių Valstijų pataisos kalėjimas vienoje pusėje ir Reifordo kalėjimas kitoje. Toli laukuose jis matė besiganančius galvijus, o ten, kur darbavosi grupės kalinių, ore draikėsi dulkių kamuoliai. Iš kampų kilo sargybos bokšteliai ir jam pasirodė, kad mato spindint sargybinių ginklus. Nežinojo, kuriame pastate laikomi kaliniai, laukiantys mirties bausmės, kur patalpa su elektros kėde — jam sakė, kad ji atskirame pagrindinio kalėjimo sparne. Matė dvi keturių metrų aukščio vielinio tinklo tvoras, viršuje vainikuotas suraizgyta spygliuota viela. Ši spindėjo ryto šviesoje. Jis išlipo ir sustojo prie mašinos. Šalikelėje stiepėsi tiesi žalia pušų vora ir lyg priekaištaudama rodė į krištolo vaiskumo dangaus skliautą. Vėsus vėjelis sušnarėjo šakose ir paglostė Kovartui kaktą. Darėsi vis karščiau.

Jis nesunkiai įtikino Vilą Martiną ir kitus redaktorių kolegijos narius leisti jam sekti su Roberto Erlo Fergiusono teismu susijusius įvykius, ir Kovartui buvo nė motais, kad Martinas atrodė nusiteikęs skeptiškai.

— Gal užmiršai Pitsą ir Ly? — paklausė jo Kovartas.

Fredis Pitsas ir Vilbertas Ly buvo nuteisti mirties bausme už degalinės tarnautojo nužudymą šiaurės Floridoje. Abu prisipažino, nors nebuvo įvykdę nusikaltimo. Kad juos paleistų, prireikė vieno garsiausių The Miami Journal reporterių kelerių metų reportažų. Reporterį apdovanojo Pulicerio premija. Nauji laikraščio žinių skyriaus reporteriai šią istoriją išgirsdavo pirmiausia.