Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Akimirką abu tylėjo. Kovartas girdėjo, kaip kvėpuoja, kaip į plaučius ir iš jų švokščia oras, lyg ką tik užbėgus laiptais aukštyn.

— Kalbi kaip filosofas.

— Visi mirties bausmės įvykdymo laukiantys vyrai tokie. Net be paliovos rėkiantys ir staugiantys pamišėliai. Ar bepročiai, beveik nesuprantantys, kas vyksta. Bet tą sunkumą jie suvokia. Tiesiog tie, kurie labiau išsimokslinę, moka gražiau išsakyti. Tačiau visi mes vienodi.

— Ar patekęs čia pasikeitėte?

— Kas nepasikeistų?

Kovartas linktelėjo.

— Nepavykus pirmajai apeliacijai, keli vyrai, sėdintys čia jau penkerius, aštuonerius, o gal ir dešimtį metų, pradėjo man kalbėti apie galimybę susikurti sau ateitį. Pone Kovartai, aš — jaunas žmogus ir nenoriu savo dienų baigti čia. Todėl gavau geresnį advokatą ir parašiau jums laišką. Man reikia jūsų pagalbos.

— Apie tai pakalbėsim netrukus.

Kovartas svarstė, koks šiame interviu turėtų būti jo vaidmuo. Žinojo, kad nori išlikti profesionalus ir šaltas, bet nežinojo kiek. Jis ilgai galvojo, kaip elgsis su kaliniu, bet nesugebėjo nieko išmąstyti. Jautėsi kvailai, bandydamas atrodyti tvirtas prieš vyrą, nuteistą už žmogžudystę, vidury kalėjimo, prikimšto žmonių, įvykdžiusių klaikiausius nusikaltimus.

— Gal pirmiausia papasakokite apie save. Pavyzdžiui, kodėl žmogus iš Pačiulos kalba be akcento?

Fergiusonas nusijuokė.

— Jei jau norite išgirsti, galiu kalbėti ir su akcentu. A žiną, galėč pezėt kap visišks kaima juods, — Fergiusonas atsilošė, susmuko kėdėje, vaizduodamasis besėdįs supamajame krėsle. Jo kapota tartis truputį rėžė ausį. Tada jis palinko į priekį ir akcentas pasikeitė. — Jou, galiu kalbėt ir kaip savas bičas — tą mėšlą išmanau vienodai gerai, — netrukus jis vėl virto rimtu vyru: atrėmė alkūnę į stalą, ėmė kalbėti ramiai, paprastai. — Ir galiu būti žmogus, kuris siekė mokslų ir siejo ateitį su verslu. Nes toks aš ir buvau.

Tokios staigios metamorfozės nustebino Kovartą. Tai buvo daugiau negu paprasti akcento ir balso tono pasikeitimai. Intonacijos pokyčius lydėjo kūno kalba bei laikysena — Robertas Erlas Fergiusonas įkūnijo tai, kam atstovavo jo balsas.

— Įspūdinga, — tarė Kovartas. — Matyt, turite gerą klausą.

Fergiusonas linktelėjo.

— Matot, šie trys akcentai atspindi tris mano dalis. Gimiau Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje. Mano mama buvo tarnaitė. Ji autobusu važiuodavo į baltaodžių priemiesčius kasdien šeštą ryto, o grįždavo jau sutemus ir nuo saulėtekio iki saulėlydžio tvarkydavo baltaodžių namus. Tėvas buvo kariškis — jis dingo, kai buvau trejų ar ketverių. Vis tiek jie nebuvo susituokę. O kai buvau septynerių, mama mirė. Man sakė, kad dėl širdies, bet taip niekada ir nesužinojau, kaip buvo iš tiesų. Tiesiog vieną dieną jai pasidarė sunku kvėpuoti, ji nuėjo į kliniką ir mes jos daugiau nebematėme. Mane išsiuntė į Pačiulą, pas senelę. Jūs nesuprasite, kokį įspūdį tai gali padaryti vaikui. Išvažiuoti iš geto ten, kur medžiai, upės, tyras oras. Maniau patekęs į rojų, nors ten nebuvo net kanalizacijos. Tai buvo geriausi mano gyvenimo metai. Pėsčiomis keliaudavau į mokyklą. Naktimis skaitydavau žvakių šviesoje. Valgydavome upelyje sugautas žuvis. Primena gyvenimą praėjusiame šimtmetyje. Maniau, niekada iš ten neišvyksiu, bet senelė susirgo. Ji išsigando, kad nebegalės manim rūpintis, ir nutarė išsiųsti mane atgal į Niuarką, pas tetą ir jos naująjį vyrą. Ten baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į koledžą. Bet man patikdavo lankyti senelę. Per atostogas važiuodavau naktiniu autobusu iš Niuarko į Atlantą, ten persėsdavau į autobusą, važiuojantį į Mobailį, tada — vietiniu autobusu iki Pačiulos. Miesto nemėgau. Matyt, jaučiausi esąs kaimietis. Nemėgau Niuarko.

Fergiusonas papurtė galvą, jo veidą iškreipė šypsnys.

— Tie prakeikti važiavimai autobusais, — švelniai tarė jis. — Per juos prasidėjo mano bėdos.

— Ką turite omeny?

Fergiusonas vėl papurtė galvą ir atsakė:

— Važiuodavau trisdešimt valandų. Iš pradžių greitkeliu, paskui per kaimus ir nuošaliausiais keliais. Autobuse kratydavo, mane pykindavo, norėdavau į tualetą, aplink būdavo pilna nusiprausti norinčių žmonių. Neturtingų, negalinčių įpirkti lėktuvo bilieto. Man tai nepatiko. Todėl ir nusipirkau automobilį. Nebenaują Ford Granada. Tamsiai žalią. Už tūkstantį du Šimtus dolerių iš kito studento. Buvo pravažiavęs tik šimtą šešis tūkstančius kilometrų. Puiki proga. Velniškai gera. Labai mėgau važinėtis tuo automobiliu...

Fergiusono balsas buvo ramus ir tolimas.

— Bet... Bet jei nebūčiau turėjęs automobilio, nusikaltimą tiriantys šerifo vyrai niekada nebūtų manęs suėmę.

— Papasakokite.

— Nėra ko pasakoti. Žmogžudystės vakarą buvau namie su senele. Ji būtų paliudijusi, jei tik kas būtų sugalvojęs jos paklausti...

— Kas nors kitas jus matė? Ne giminaitis?

— Nieko daugiau nebuvo. Tik ji ir aš. Jei nuvažiuosite su ja susitikti, pamatysite kodėl. Jos namas — sena lūšna, per puskilometrį nutolusi nuo kitų lūšnų. Visiškas skurdas.

— Tęskite.

— Na, netrukus po to, kai mažosios mergaitės kūnas pagaliau buvo rastas, du detektyvai atėjo manęs ieškoti. Prie namo ploviau mašiną. Man patiko, kai ji blizga. Stoviu ten vidury baltos dienos, o jie ateina ir klausia, ką veikiau prieš kelias dienas. Tik žiūri į mane, į mašiną ir visai neklauso, ką kalbu.

— Kokie detektyvai?

— Braunas ir Vilkoksas. Pažinojau abudu šunsnukius. Žinojau, kad jie manęs nekenčia. Turėjau suprasti, kad negaliu jais pasitikėti.

— Kodėl manote, kad jie jūsų nekenčia?

— Pačiula — mažas miestelis. Kai kurie žmonės nori, kad viskas būtų kaip buvę. Jie žinojo, kad manęs laukia gera ateitis. Žinojo, kad aš ką nors pasieksiu. Jiems tai nepatiko. Spėju, nepatiko mano nusiteikimas.

— Tęskite.

— Kai viską jiems papasakojau, jie pasakė, kad man reikia keliauti į miestelį ir parašyti pareiškimą; neprieštaraudamas nuėjau su jais. Viešpatie! Jei tada būčiau žinojęs, ką žinau dabar... Bet suprantate, pone Kovartai, nemaniau, kad turėčiau ko nors bijoti. Po paraliais, nė nesupratau, kokį pareiškimą turėčiau parašyti. Jie sakė, kad tai byla dėl dingusio žmogaus. Ne dėl žmogžudystės.

— Ir...

— Kaip rašiau laiške, ištisas trisdešimt šešias valandas nemačiau dienos šviesos. Mane nuvedė į mažą kambarį, tokį kaip šitas, pasodino ir paklausė, ar man reikia advokato. Vis dar nesupratau, kas vyksta, todėl atsakiau, kad nereikia. Padavė konstitucinių teisių formą ir liepė pasirašyti. Po velnių, koks buvau kvailas. Turėjau žinoti, kad kai į vieną iš tokių kambarių pasodina juodaodį, vienintelis būdas jam kada nors išeiti — sakyti tai, ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, padarei ką nors ar ne.

Iš Fergiusono balso išgaravo visas linksmumas, jį pakeitė didžiulių sunkumų prislėgtas, plieninių pykčio ašmenų kupinas tonas. Kovartas pajuto, kaip išgirsta istorija sugavo jį tarsi žodžių sūkurys.

— Braunas buvo gerasis policininkas. Vilkoksas — blogasis. Seniausia pasaulyje praktika, — Fergiusonas kone purkštavo iš šleikštulio.

— Ir?

— Atsisėdu, jie pradeda manęs klausinėti šio ir ano, klausia apie dingusią mažą mergaitę. Sakau jiems, kad nieko nežinau. Jie tęsia. Taip visą dieną. Iki nakties. Atkakliai klausinėja. Kaskart tie patys klausimai, lyg mano „ne“ nieko nereikštų. Be paliovos. Neleidžia į tualetą. Neduoda valgyti. Neduoda atsigerti. Tik klausimai, vienas po kito. Pagaliau, praėjus nežinia kiek laiko, nebesusitvardo. Rėkia ant manęs ir nespėju nė susivokti, kai Vilkoksas trenkia man per veidą. Trinkt! Tada prisikiša tiek, kad jo veidas atsiduria vos per sprindį nuo manojo. Ir taria: „Ar klausaisi, drauguži?“