Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Fergiusonas žvilgtelėjo į Kovartą, lyg norėdamas įvertinti savo žodžių padarytą įspūdį, paskui tęsė monotonišku, kartėlio kupinu balsu:

— Aš klausiausi. Jis šaukė ant manęs. Atsimenu, pagalvojau, kad jį ištiks širdies priepuolis ar insultas — toks buvo raudonas. Atrodė lyg apsėstas. „Noriu sužinoti, kas atsitiko mažajai mergaitei, — rėkė, — pasakyk, ką jai padarei!“ Jis nesiliauja rėkti, Braunas išeina iš kambario, aš lieku vienas su tuo pamišėliu. „Sakyk, tu ją išprievartavęs nužudei ar atvirkščiai“? Po velnių, tai tęsėsi valandų valandas. O aš vis kartojau: „Ne, ne, ne... Ką turi omeny? Apie ką kalbi?“ Jis man rodė mažosios mergaitės nuotraukas ir vis klausė: „Ar buvo gera? Patiko, kai ji priešinosi? Patiko, kai rėkė? Patiko, kai perrėžei ją pirmą kartą? O kai dvidešimtą — ar patiko?“ Ir taip be paliovos. Valandų valandas.

Fergiusonas giliai atsiduso.

— Kartkartėm sustodavo, palikdavo mane kambaryje vieną, prirakintą prie kėdės. Gal išeidavo pasnausti, užkąsti. Kartais nesirodydavo penkias minutes, kartais — pusvalandį. Kartą paliko mane sėdėti kelias valandas. Ir sėdėjau, buvau per daug išsigandęs ir per kvailas, kad ką nors daryčiau. Galų gale jis, matyt, susierzino, kad neprisipažinau, ir pradėjo mane mušti. Skaldė antausius, trankė per galvą ir nugarą, vis tankiau. Paskui pastatė ir smogė į pilvą. Drebėjau. Net neleido nueiti į tualetą, todėl prišlapinau kelnes. Nesupratau, kodėl jis paėmė telefonų knygą ir susuko. Smūgis buvo kaip beisbolo lazda. Parkritau ant grindų.

Kovartas linktelėjo. Buvo girdėjęs apie šį metodą. Apie jį kartą pasakojo Hokinsas. Smūgiai telefonų knyga prilygsta taižymui odine kuoka, tik popierius neįpjauna odos ir nepalieka mėlynių.

— Aš vis tiek nieko nesakiau ir galiausiai jis išėjo. Tada įėjo Braunas. Ilgokai jo nebuvau matęs. Drebėjau ir dejavau, maniau, kad tame kambaryje teks numirti. Braunas pažvelgė į mane. Pakėlė nuo grindų. Elgėsi gražiai, maloniai. Sakė apgailestaująs dėl visko, ką padarė Vilkoksas. Žinąs, kaip skauda. Padėsiąs man. Duosiąs valgyti. Kokakolos. Atnešiąs kitus drabužius ir Įeisiąs nueiti į tualetą. Man tereikia juo pasitikėti. Pasitikėti ir pasakyti, ką padariau tai mergaitei. Nieko jam nesakau, bet jis neatstoja. Kalba: „Bobi Erlai, atrodo, tu stipriai sumuštas. Tikriausiai myši kraujais. Manau, tau labai reikia daktaro. Tik pasakyk, ką padarei, ir nuvešime tave į ligoninę“. Pasakiau jam, kad nieko nepadariau, ir jis pašėlo. Šaukė, kad jie žiną, ką aš padaręs, kad man tereikia jiems tai pasakyti. Tada išsitraukė ginklą. Ne įprastą ginklą, kurį nešioja prie diržo, o mažą trisdešimt aštunto kalibro revolverį — jį laikė prie kulkšnies pritvirtintame dėkle. Įeina Vilkoksas ir surakina man už nugaros rankas, sugriebia mano galvą ir pasuka ją taip, kad žiūrėčiau tiesiai į mažojo ginklo vamzdį. Braunas sako: „Kalbėk.“ Sakau jam, kad nieko nepadariau, ir jis spaudžia gaiduką. Viešpatie! Vis dar matau jo pirštą ant gaiduko, kaip lėtai jį nuspaudžia. Maniau, kad man širdis sustos. Šovinio lizdas buvo tuščias. Pravirkau kaip mažas vaikas, nesilioviau bliauti. Jis sako: „Bobi Erlai, tau ką tik išties pasisekė. Manai, šiandien tavo sėkmės metas? Kiek yra tuščių šovinių lizdų?“ Jis vėl paspaudžia gaiduką ir šis vėl tik spragteli. „Velnias! — klykia jis, — atrodo, užsikirto.“ Atlenkia mažojo revolverio būgną ir ištraukia kulką. „Iš kur galėjau žinoti, kad neiššaus. Gal šįkart pavyks.“ Matau, kaip deda kulką atgal į ginklą. Nukreipia jį tiesiai į mane ir sako: „Paskutinė proga, juočki.“ Šį kartą patikiu juo ir sakau: „Aš tai padariau, kad ir ko jums reikia, aš tai padariau“. Toks buvo mano prisipažinimas.

Metjus Kovartas giliai įkvėpė, stengdamasis suvirškinti pasakojimą. Staiga pajuto, lyg mažame pokalbių kambaryje stigtų oro, lyg sienos būtų įkaitusios ir troškintų, o jis keptų netikėtai kilusiame karštyje.

— Ir? — paklausė.

— Dabar aš čia, — atsakė Fergiusonas.

— Ar pasakojote tai savo advokatui?

— Žinoma. Jis man pasakė savaime suprantamą dalyką: buvo du policijos detektyvai, o aš vienas. Nužudyta graži, maža baltaodė mergaitė. Kaip manote, kuo visi patikės?

Kovartas linktelėjo.

— Kodėl dabar turėčiau jumis patikėti?

— Nežinau, — piktai atkirto Fergiusonas. Jis akimirką rūsčiai žvelgė į Kovartą. — Gal todėl, kad sakau tiesą.

— Ar sutiktumėte būti patikrintas melo detektoriumi?

— Jau dariau tai su savo advokatu. Štai čia turiu rezultatus. Tas prakeiktas daiktas nustatė, kad rezultatai netikslūs. Manau, pernelyg susinervinau, kai apipynė visais tais laidais. Nieko gero neišėjo. Galėčiau pamėginti dar kartą. Nežinau, ar tai padėtų. Teisme tų duomenų nepanaudosi.

— Savaime suprantama. Bet man reikia kokio nors patvirtinimo.

— Taip. Suprantu. Bet, velniai griebtų, viskas atsitiko kaip tik taip.

— Kuo galėčiau pagrįsti šį pasakojimą, kad laikraštis jį spausdintų?

Fergiusonas akimirką galvojo, nenuleisdamas akių nuo Kovarto. Po keleto sekundžių susikaupusį nuteistojo veidą nušvietė šypsena.

— Ginklas, — pasakė jis, — jis galėtų viską įrodyti.

— Kaip?

— Na, atsimenu, vesdami mane į tą kambarėlį, jie pabrėžė, kad savo tarnybinius ginklus atiduoda į saugyklą. Tačiau tas jo prakeiktas revolveris buvo paslėptas po kelnėmis. Neabejoju, kad jis jums meluos apie ginklą, nebent sugalvosite, kaip jį apsukti.

Kovartas linktelėjo.

— Galbūt.

Abu vyrai vėl nutilo. Kovartas atsisuko į diktofoną ir stebėjo, kaip juosta sukasi aplink ašį.

— Kodėl jie pasirinko jus? — paklausė.

— Labiausiai tam tikau. Buvau ten. Esu juodaodis. Jie pamatė žalią mašiną. Mano kraujo grupė ta pati — aišku, tą jie nustatė vėliau. Bet aš buvau ten, o visuomenė jau buvo pamišusi — kalbu apie baltaodžius. Jiems reikėjo ko nors ir jie turėjo mane. Kas galėtų būti geriau?

— Taip, tokia mąstysena jums tikrai nepadėjo.

Fergiusono akys žybtelėjo akimirkos pykčiu ir Kovartas pastebėjo, kaip jis sugniaužė kumštį. Matė, kaip kalinys tramdo emocijas ir atgauna savitvardą.

— Tenykščiai manęs visada nekentė. Nes buvau neeilinis provincijos juodaodis, ne toks, prie kokių jie pripratę. Jie nepakentė, kad mokausi koledže. Nepakentė, kad pažįstu didmiesčio gyvenimą. Jie pažinojo mane ir nekentė. Už tai, kas buvau, ir už tai, kuo būčiau tapęs.

Kovartas jau buvo beužduodąs klausimą, bet Fergiusonas ištiesė abi rankas ir sugriebė stalo kraštą, kad susivaldytų. Kalinys kalbėjo kiek varžydamasis, ir Kovartas jautė, kaip verda jo įniršis. Matė, kaip įsitempė jo kaklo raumenys. Veidas paraudo, balsas pradėjo trūkinėti, drebėti iš jaudulio. Kovartas matė, kaip Fergiusonas iš visų jėgų stengiasi susivaldyti — atsiminimų našta jį triuškino. Tą akimirką Kovartas pagalvojo: kas atsitiktų, jei kas nors pasimaišytų taip įniršusio žmogaus kelyje.

— Nuvažiuokite ten. Pasižvalgykite po Pačiulą Eskambijos apygardoje. Tiesiai į pietus nuo Alabamos, tik kokių trisdešimtpenkiasdešimt kilometrų. Prieš penkiasdešimt metų mane būtų pakorę ant pirmo pasitaikiusio medžio. Jie vilkėtų apsiaustus su smailiais gobtuvais it neštų degančius kryžius. Laikai keičiasi, — piktai kalbėjo jis, — bet ne taip labai. Dabar jiems rūpi didžiausi civilizacijos privalumai ir spąstai. Man surengė teismo procesą, pone. Paskyrė tikrų tikriausią advokatą. Prisiekusieji buvo iš man lygių grupės, išties. Galėjau džiaugtis visomis konstitucinėmis teisėmis, be abejonių. Žinote, šitas linčo teismas buvo visiškai teisėtas, — Fergiusono balsas drebėjo iš pykčio. — Nuvažiuokite ten, pone Baltaodi Reporteri, ir pradėkite klausinėti, tada pamatysite. Manote, dabar devintasis dešimtmetis? Pamatysite — kai kurie dalykai taip greitai nesikeičia. Pamatysite.