Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Pasižiūrėkime, — pasakė ji. — Kostiumas neprastas, bet labai tradicinis, tokį dėvėtų advokatas... — ji pasilenkė virš baro ir patrynė jo švarko atlapą tarp nykščio ir smiliaus. — Gera. Ne tokia, kaip tų poliesterio princų, pardavinėjančių kombinuotuosius pašarus naminiams gyvuliams. Bet plaukai prie ausų truputį susivėlę ir matau kelias žilas sruogas. Todėl jūs truputį per senas — na, kokių trisdešimt penkerių, — kad būtumėte pasiuntinukas. Jei būtumėte tokio amžiaus advokatas, turėtumėte kokį jauną, ką tik mokyklą baigusį asistentą — čionai tvarkyti reikalų būtumėt atsiuntęs jį, o ne važiavęs pats. Nemanau, kad jūs faras, nes jūsų išvaizda nepanaši, ir ne nekilnojamojo turto agentas, ne verslininkas. Ir, kitaip nei šie vyrukai, neatrodote kaip prekeivis. Taigi, kas galėtų priversti jus nukakti tokį kelią nuo Majamio iki čia. Galiu sugalvoti tik vieną dalyką, todėl spėju, kad jūs — žurnalistas, čia ieškantis medžiagos straipsniui.

Jis nusijuokė.

— Pataikėte. Ir man trisdešimt septyneri.

Ji pasisukusi pripylė dar vieną bokalą alaus, pastatė jį priešais kitą vyrą ir vėl grįžo prie Kovarto.

— Tik pravažiuojate? Neįsivaizduoju, koks straipsnis jus čia atvestų. Jei dar nepastebėjote, čia nutinka nedaug kas.

Kovartas sudvejojo, svarstydamas, ar laikyti liežuvį už dantų. Tada gūžtelėjo pečiais ir pagalvojo, kad jei ji per dvi minutes suprato, kas jis toks, paslaptis išaiškės vos tik jis pradės kalbėtis su policininkais ir advokatais.

— Straipsnis apie žmogžudystę, — atsakė.

Ji linktelėjo.

— Taip ir maniau. Dabar mane sudominote. Kokia toji žmogžudystė? Nepamenu paskutinio čia įvykdyto nužudymo. Na, negaliu to paties pasakyti apie Mobailį ar Pensakolą. Gal žvalgotės narkotikų platintojų? Jėzau, kalba, kad per Meksikos įlanką kasnakt įvežamos tonos kokaino. Kartais čia ateina ispaniškai kalbančių žmonių. Praeitą savaitę buvo užėję trys vyrukai, visi elegantiškais kostiumais, su mažais žinučių gavikliais prie diržų. Elgėsi taip, lyg jiems viskas priklausytų, ir prieš vakarienę užsisakė butelį šampano. Turėjau išsiųsti pasiuntinuką į parduotuvę, kad nupirktų. Buvo nesunku suprasti, ką jie švenčia.

— Ne, ne dėl narkotikų, — atsakė Kovartas. — Kiek laiko jūs čia dirbate?

— Keletą metų. Atvykau į Pensakolą su savo vyru, jis buvo lakūnas. Dar tebeskraido, bet jau nebe mano vyras; na, o aš užstrigau čia, ant žemės.

— Gal atsimenate maždaug trejų metų senumo bylą dėl mažos mergaitės, Džoanės Sraiver, nužudymo? Manoma, kad ją nužudė vyrukas vardu Robertas Erlas Fergiusonas.

— Mažoji mergaitė, kurią rado Milerio pelkėje?

— Būtent.

— Atsimenu. Tai įvyko iškart po to, kai atvykau čia su savo seniu. Pirmoji mano darbo šiame bare savaitė, — ji nusijuokė. — Žinote, maniau, kad šitas darbas visada bus toks įdomus. Žmonės ta mergaite tikrai domėjosi. Čia buvo žurnalistų iš Talahasio ir televizijos reporterių net iš Atlantos. Taip ir išmokau atpažinti tokius kaip jūs. Visi jie leido laiką čia. Žinoma, nėra kur daugiau jį leisti. Kelias dienas vyko karšti ginčai, kol buvo paskelbta, kad mergaitę nužudęs vaikinas sugautas. Bet tai įvyko jau labai seniai. Ar ne per vėlai atvažiavote?

— Aš apie tai išgirdau ką tik.

— Bet tas vaikinas kalėjime. Laukia mirties bausmės įvykdymo.

— Yra keletas klausimų, kaip jis ten pateko. Keli nesutapimai.

Moteris atlošė galvą ir nusijuokė.

— Žmogau, — pratarė, — nemanau, kad tai ką nors pakeis. Sėkmės, Majami.

Tada ji nusisuko aptarnauti kitą klientą, palikusi Kovartą vieną su savo alumi, ir nebesugrįžo.

Rytas išaušo skaidrus ir ramus. Ankstyva saulė atrodė pasiryžusi išdžiovinti kiekvieną po vakarykščio lietaus likusią balą. Dienos karštis po truputį kilo ir maišėsi su pastovia drėgme. Kovartas jautė, kaip einant iš motelio į nuomotą mašiną ir važiuojant per Pačiulą marškiniai lipo prie nugaros.

Atrodė, kad miestelis ten įsikūręs iš atkaklumo, išsidėstęs lygiame žemės ruože netoli greitkelio, apsuptas dirbamų laukų, kuriuos tarytum siejo. Jis buvo per toli į šiaurę, kad noktų apelsinai, bet pakeliui pasitaikė keli ūkiai, palei kuriuos tvarkingomis eilėmis augo medžiai, keleto kitų laukuose ganėsi galvijai. Spėjo, kad įvažiavo į turtingesnę miesto dalį — vienaukščiai šlakbetonio ar raudonų plytų namai, nemažai rančų rodė neprastą padėtį. Visuose namuose matėsi didelės televizijos antenos. Kai kuriuose kiemuose netgi palydovinės lėkštės. Priartėjus prie Pačiulos, pakelėje radosi parduotuvių ir degalinių. Jis pravažiavo mažą prekybos centrą, prie kurio lyg prikabinta buvo didelė bakalėja, atvirukų parduotuvė, picerija ir restoranas. Pastebėjo, kad šalia pagrindinio kelio į miestą buvo daugiau namų, skirtų vienai šeimai — tvarkingų, prižiūrimų, bylojančių apie solidumą ir ribotus pasiekimus.

Miesto centras buvo maždaug trijų kvartalų dydžio kvadratinė erdvė su kino teatru, keliais biurais, keliom parduotuvėmis ir šviesoforais. Gatvės buvo švarios ir jis pagalvojo: ar jos tokios dėl praeitą naktį siautusios audros, ar dėl bendruomenės uolumo.

Toliau važiavo siaura dviejų juostų gatve, toldamas nuo buitinės technikos parduotuvių, automobilių dalių prekyviečių ir greitojo maisto restoranų. Jam pasirodė, kad vaizdai aplinkui mažumėlę pakito: atsirado rudai geltonas atspalvis, priešingas ką tik supusiai sodriai žalumai. Grindinys čia buvo duobėtas, o šalikelėje stovintys mediniai nameliai susmukę nuo senumo, dažyti blukia kalkių spalva. Vieškelis pasuko į nedidelį miškelį, ir Kovartą apgaubė tamsa. Pro pušų ir gluosnių šakas krintanti margaspalvė šviesa trukdė matyti. Jis vos nepravažiavo vieškelio kairėje. Ratai prasisuko purve, kai pagavo tvirtą pagrindą, trinksėdamas nuvažiavo toliau. Palei kelią driekėsi ilga gyvatvorė. Kartkartėmis pro jos viršų matė nedidelius ūkius. Sulėtinęs greitį pravažiavo tris medines lūšnas, sugrūstas purvyno pakraštyje. Jį, lėtai pravažiuojantį, stebėjo senas juodaodis vyras. Kovartas patikrino savo kilometrų skaitiklį ir pavažiavo dar pusę kilometro, iki kitos pakelės lūšnos. Sustojo prieš ją ir išlipo iš mašinos.

Lūšna buvo su veranda, joje stovėjo supamasis krėslas. Šalia šoninės sienos suręsta maža vištidė, ten purve kapstėsi viščiukai. Keliukas baigėsi priekiniame kieme. Netoliese stovėjo senas Chevy automobilis pakeltu variklio dangčiu.

Jis vėl nėrė į tiršto karščio bangą. Tolumoje išgirdo lojant šunį. Sodrus rudas purvas priekiniame kieme buvo stipriai sutryptas kojomis, ganėtinai kietas, kad išlaikytų vakarykštę audrą. Pasisukęs jis išvydo, kad iš pastato atsiveria vaizdas į platų, tamsiu mišku apjuostą lauką.

Kiek padvejojęs Kovartas priėjo prie verandos.

Užkėlęs koją ant apatinio laiptelio, iš vidaus išgirdo balsą:

— Aš jus matau. Ko reikia?

Jis sustojo ir atsakė:

— Ieškau ponios Emos Mei Fergiuson.

— Kam jums jos reikia?

— Noriu su ja pasikalbėti.

— Tai man nieko nesako. Kam jums jos reikia?

— Noriu pasikalbėti apie jos anūką.

Suskilinėjusios, nuo senumo besilupančios medinės durys truputi prasivėrė. Į lauką išėjo sena juodaodė moteris žilais plaukais, kietai supintais į kasą. Ji buvo gležnos figūros, bet raumeninga, judėjo lėtai, tačiau laikysena buvo tvirta — tai rodė, kad senatvė ir trapūs kaulai tėra menkas nepatogumas.

— Jūs iš policijos?

— Ne. Aš Metjus Kovartas. Iš The Miami Journal. Aš — reporteris.