Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Kas jus atsiuntė?

— Niekas manęs nesiuntė. Aš tiesiog atvažiavau. Ar jūs ponia Fergiuson?

— Galbūt.

— Ponia Fergiuson, noriu pasikalbėti apie Robertą Erlą.

— Jis geras žmogus, ir jie jį iš manęs atėmė.

— Taip, žinau. Bandau padėti.

— Kaip galite padėti? Jūs — advokatas? Tam berniukui advokatai jau pridarė daug bloga.

— Ne, ponia. Prašau, gal galime prisėsti ir kelias minutes pasikalbėti? Aš nenoriu nieko kito, kaip tik padėti jūsų vaikaičiui. Jis mane atsiuntė pas jus.

— Jūs matėte mano berniuką?

— Taip.

— Kaip su juo elgiasi?

— Jis atrodė gerai. Gal truputį nusivylęs, bet jam viskas gerai.

— Bobis Erlas buvo geras berniukas. Tikrai geras berniukas.

— Žinau. Prašau.

— Gerai, pone reporteri. Aš sėdėsiu ir klausysiu. Sakykite, ką norit žinoti.

Senoji moteris galva linktelėjo į supamosios kėdės pusę ir atsargiai pajudėjo jos link. Ji mostelėjo į viršutinį prieangio laiptelį ir Metjus Kovartas atsisėdo beveik prie jos kojų.

— Ponia, turiu sužinoti apie tris dienas prieš maždaug trejus metus. Man rūpi, ką Robertas Erlas darė tą dieną, kai dingo mergaitė, kitą dieną ir dieną po to, kai jį suėmė. Ar atsimenate tuos laikus?

Ji prunkštelėjo.

— Pone reporteri, aš gal ir sena, bet ne kvaila. Mano akys gal ir ne tokios geros, kokios buvo, bet atmintis vis dar veikia. Dėl Dievo, kaip aš galėčiau pamiršti dienas, po kurių tiek daug atsitiko.

— Todėl aš ir atvykau.

Ji pašnairavo į jį pro verandos šešėlius.

— Jūs tikras, kad atvykote norėdamas padėti Bobiui Erlui?

— Taip, ponia. Tiek, kiek įstengsiu.

— Kaip jūs jam padėsite? Ką galite jūs, ko negali tas gudrus advokatas?

— Parašyti ir išspausdinti laikraštyje straipsnį.

— Laikraščiai jau prirašė daugybę straipsnių apie Bobį Erlą. Kiek suprantu, jie prisidėjo daugiausia, kad jam būtų skirta mirties bausmė.

— Nemanau, kad šį kartą būtų taip pat.

— Kodėl?

Jis neturėjo paruošęs atsakymo į tokį klausimą. Po akimirkos tarė:

— Klausykite, ponia, misis Fergiuson, aš negaliu padaryti blogiau, negu yra. Bet man reikia atsakymų, jei noriu jam padėti.

Senoji moteris nusišypsojo:

— Tiesa. Gerai, pone reporteri. Užduokite savo klausimus.

— Mergaitės nužudymo dieną...

— Jis buvo štai čia, su manimi. Visą dieną. Neišėjo, tik ryte gaudyti žuvų. Ešerių. Atsimenu, nes tąnakt kepėme juos vakarienei.

— Ar jūs tikra?

— Aišku! Kur jis būtų galėjęs eiti?

— Na, jis turėjo automobilį.

— Aš būčiau išgirdusi, jei būtų jį užvedęs ir išvažiavęs. Aš ne kurčia. Jis tą dieną niekur nėjo.

— Ar sakėte tai policijai?

— Tikrai pasakiau.

— Ir?

— Jie manimi nepatikėjo. Sakė: „Ema Mei, ar tu tikra, kad po pietų jis nepabėgo? Įsitikinusi, kad nepaspruko iš tavo akiračio? Gal tu užsnūdai ar ką...“ Bet aš nemiegojau, taip jiems ir pasakiau. Tada jie man atrėžė, kad aš tiesiog klystu, supyko ir išėjo. Daugiau jų nebemačiau.

— O kaip Roberto Erlo advokatas?

— Uždavė tuos pačius prakeiktus klausimus. Tie patys prakeikti atsakymai. Irgi manimi nepatikėjo. Pasakė, kad turiu per daug priežasčių meluoti, norėdama nuslėpti savo berniuko kaltę. Tai tiesa. Jis mano brangiosios dukrelės berniukas ir labai jį myliu. Net kai jis išvyko į Naująjį Džersį ir grįžo visai pasikeitęs, pradėjo šnekėti niekus, šaltai elgtis, aš vis tiek jį mylėjau. Žinokite, jam neblogai sekėsi. Jis buvo mano berniukas iš koledžo. Ar galite įsivaizduoti, pone baltaodi reporteri? Apsidairykite. Manote, daug mūsiškių gauna progą mokytis koledže? Kuo nors tapti? Kiek tokių, kaip manote?

Ji vėl prunkštelėjo ir laukė atsakymo, bet nesulaukė. Po akimirkos tęsė:

— Tai tiesa. Mano berniukas. Mano geriausias berniukas. Mano pasididžiavimas. Aišku, būčiau dėl jo melavusi. Bet to nepadariau. Aš tikiu Jėzų, bet kad išgelbėčiau savo berniuką, būčiau spjovusi šėtonui į akis. Tik neturėjau progos, nes jie manimi nepatikėjo.

— Bet tiesa yra...

— Jis buvo čia, su manimi.

— O kitą dieną?

— Čia su manimi.

— O kai atėjo policija?

— Jis buvo lauke, valė tą savo seną mašiną. Nebuvo su jais įžūlus. Jokių nemalonumų. Tiktai „taip, pone“, „ne, pone“ ir nuėjo su jais. Matote, kuo jam tai baigėsi?

— Jūs atrodote pikta.

Mažoji moteris sėdėdama palinko į priekį, visas jos kūnas iš pykčio įsitempė. Ji trinktelėjo delnais per krėslo ranktūrius, sukeldama lyg šūvio garsus, kurie nuaidėjo skaidriame ryto ore.

— Pikta? Klausiate, ar aš pikta? Jie atėmė iš manęs mano berniuką ir išsiuntė jį nužudyti. Man trūksta žodžių apsakyti jums savo pyktį. Ir nesu tokia bloga, kad pasakyčiau, kaip jaučiuosi iš tikrųjų.

Ji atsistojo ir pasuko atgal į vidų.

— Nebejaučiu nieko, išskyrus neapykantą ir karčią tuštumą, pone reporteri. Jūs taip ir parašykite.

Tai pasakiusi, ji susiliejo su lūšnos šešėliais ir užtrenkė paskui save duris, palikusi Metjų Kovartą, rašantį jos žodžius į bloknotą.

Kai jis atvyko į mokyklą, buvo vidurdienis. Ji atrodė tokia, kokią įsivaizdavo — didelis įprastas šlakbetonio pastatas su drėgname ore nukarusia Amerikos vėliava. Geltoni mokykliniai autobusai stovėjo už kampo, taip pat buvo ir žaidimų aikštelė su sūpynėmis, krepšinio lankais bei storu dulkių sluoksniu. Jis pastatė automobilį ir nuėjo mokyklos link, jausdamas, kaip jį kelia ir neša pirmyn vaikų balsų banga. Buvo pietų metas, todėl už pagrindinių durų virė sunkiai valdomas chaosas. Aplinkui lakstė vaikai su popieriniais maišeliais ar dėžutėmis su pietumis, mokykla ūžė nuo kalbų. Sienas puošė darbeliai — įvairių spalvų ir formų tiškalai ant plakatų su mažais užrašais, kas pavaizduota, apačioje. Jis akimirką žiūrėjo į paveiksliukus ir prisiminė piešinius, spalvoto popieriaus ir klijų montažus, kuriuos gaudavo paštu iš savo dukros — dabar jie puošė jo biurą. Braudamasis pro minią, jis vestibiuliu ėjo prie durų su užrašu ADMINISTRACIJA. Jam priėjus durys prasivėrė ir laukan išėjo dvi mergaitės, kikendamos iš kokios nors didelės paslapties. Viena buvo juodaodė, kita baltaodė. Matė, kaip jos nutolo koridoriumi ir dingo. Akys užkliuvo už mažos įrėmintos nuotraukos ant sienos ir jis priėjo pasižiūrėti.

Mažos mergaitės nuotrauka. Šviesiaplaukė, strazdanota, su plačia šypsena, atveriančia dantis su kabėmis. Skaisčiai balta palaidine ir auksine grandinėle ant kaklo. Jis perskaitė vardą „Džoanė“, plonomis raidėmis įspaustą grandinėlės viduryje. Po nuotrauka buvo maža lentelė su užrašu:

Džoanė Šraiver

1976–1987

Mūsų draugė ir mylima bendraklasė.

Visi jos ilgėsis.

Nuotrauka ant sienos papildė jo įspūdžius. Tada jis apsisuko ir užėjo į mokyklos raštinę.

Vidutinio amžiaus, iš išvaizdos truputį pavargusi moteris pažvelgė iš už stalo į viršų.

— Kuo galiu padėti?

— Aš ieškau Eimės Keplan.

— Ji ką tik čia buvo. Ar jūs susitarę?

— Prieš kelias dienas kalbėjausi su ja telefonu. Mano vardas Kovartas. Aš iš Majamio.

— Jūs — tas žurnalistas?

Jis linktelėjo.

— Ji sakė, kad ateisite. Pažiūrėsiu, gal pavyks ją surasti.

Balse girdėjosi pagieža. Ji Kovartui nenusišypsojo.

Moteris atsistojo ir nuėjusi per raštinę akimirką dingo mokytojų kambaryje, o iš ten grįžo su jauna moterimi. Kovartas pastebėjo, kad ji graži, kaštonų spalvos plaukai buvo sušukuoti aukštyn nuo atviro, besišypsančio veido.