Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Jis atsilošė kėdėje, žvilgsniu verdamas Kovartą.

Kalėjimo garsai aidėjo toli, lyg už daugybės mylių nuo šitų sienų, koridorių ir kamerų. Kovartas staiga suvokė, koks mažas šis kambarys. Tai pasakojimas apie mažus kambarius, pagalvojo. Juto didelėmis bangomis nuo kalinio sklindančią neapykantą, nešte nešė milžiniškas nesibaigiančių žlugimų ir beviltiškumo potvynis.

Fergiusonas nenuleido žvilgsnio nuo Kovarto, lyg mąstydamas, ką sakyti toliau.

— Pone Kovartai, sakykite, jūs tikrai manote, kad Pačiuloje viskas vyksta taip pat kaip Majamyje?

— Ne.

— Visiška tiesa, žinoma, ne. Po velnių, žinote, kas juokingiausia? Jei būčiau įvykdęs tokį nusikaltimą, nors neįvykdžiau, bet jei būčiau jį Įvykdęs Majamyje? Ar žinote, kas būtų nutikę, turint tokius menkus įrodymus? Tai būtų antrojo laipsnio žmogžudystė ir būčiau nuteistas kalėti penkerius metus. Atkalėčiau gal ketverius. Žinoma, jei mano advokatas iš pat pradžių visų tų kaltinimų neištaršytų į skutelius. O jis tikrai tai padarytų. Aš nebuvau teistas. Mokiausi koledže. Turėjau ateitį. Jie neturėjo įrodymų. Ką pasakysite, pone Kovartai? Kaip būtų Majamyje?

— Dėl Majamio tikriausiai jūsų tiesa. Palankus nuosprendis. Jokių abejonių.

— O Pačiuloje — mirtis. Jokių abejonių.

— Tokia santvarka.

— Velniop santvarką. Velniai ją griebtų! Ir dar kai kas — aš nieko nepadariau. Po velnių, kai buvau paauglys, Niuarke įsivėliau į keletą muštynių. Taip pat ir Pačiuloje. Galite apie jas sužinoti. Bet, po velnių, tos mažos mergaitės aš nežudžiau.

Fergiusonas nutilo.

— Bet žinau, kas tai padarė.

Jie abu akimirką tylėjo.

— Papasakokite apie tai, — paprašė Kovartas. — Kas ir kaip?

Fergiusonas atsilošė kėdėje. Kovartas išvydo šypseną — ne išsišiepimą, ne juoką reiškiantį šypsnį, o žiaurią grimasą vyro veide. Pajuto, lyg iš kambario būtų išgaravusi dalis pykčio. Per kelias akimirkas Fergiusonas pasikeitė — taip pat sėkmingai, kaip keisdamas akcentus.

— Kol kas negaliu jums to atskleisti, — atsakė kalinys.

— Nesąmonė, — tarė Kovartas, tonu rodydamas nepasitenkinimą. — Neišsisukinėkite.

Fergiusonas papurtė galvą.

— Pasakysiu, — atsakė, — bet tik tada, kai tikrai patikėsite.

— Koks čia žaidimas?

Fergiusonas palinkdamas į priekį sumažino atstumą tarp savęs ir Kovarto. Pažvelgė į jį ramiu, bauginamu žvilgsniu.

— Čia ne prakeiktas žaidimas, — tarė tyliai. — Tai mano prakeiktas gyvenimas. Jie nori jį atimti, o tai geriausia mano turima korta. Neprašykite, kad ją mesčiau, kol nesu pasiruošęs.

Kovartas neatsakė.

— Važiuokite ir pamatykite, ką sakiau. O tada, kai patikėsite, kad aš nekaltas, kai pamatysite, kad tie šunsnukiai nepelnytai įkišo mane į kalėjimą, aš jums pasakysiu.

Kai išeities neturintis žmogus siūlo žaisti, geriausia žaisti pagal jo taisykles, kadaise sakė Hokinsas.

Kovartas linktelėjo.

Abu vyrai tylėjo. Atsakymo laukiančio Fergiusono žvilgsnis susidūrė su Kovarto žvilgsniu. Nė vienas iš jų nepajudėjo, lyg būtų surišti. Kovartas suprato nebeturįs pasirinkimo, nes tokia žurnalisto dilema: jis išgirdo žmogaus istoriją apie blogį ir neteisybę. Ir buvo priverstas rasti tiesą. Galimybė užmiršti šią istoriją buvo tokia pat, kaip ir skraidyti.

— Na, pone Kovartai, — tarė Fergiusonas, — toks mano pasakojimas. Ar padėsite?

Kovartas permąstė tūkstančius žodžių, parašytų apie mirtį ir mirimą, apie visas skausmo ir kančios istorijas, tekėjusias per jį ir palikusias randų — jos lydėsi į daugybę vaizdų jo košmaruose. Visais savo parašytais straipsniais jis niekada nieko neišgelbėjo net nuo menkiausios nevilties. Ir tikrai niekada neišgelbėjo niekieno gyvybės.

— Padarysiu, ką galėsiu, — atsakė.

TREČIAS SKYRIUS Pačiula

Eskambijos apygarda, prisiglaudusi tolimame šiaurės vakarų Floridos kampelyje, turi du pasienio ruožus su Alabama. Su šiauriau esančiomis valstijomis ją sieja du kultūriniai panašumai. Kadaise tai buvo kaimo vietovė su daugybe mažų ūkių, išsibarsčiusių ant žalių kalnų šlaitų, atskirtų tankiais, krūmynų prižėlusiais pušynais, susiraizgiusiais ir susisukusiais aukštais uosiais ir vynuogienojais. Bet prieš keletą metų, kaip ir daugumą pietinių valstijų, ją užgriuvo statybos ir buvusios kaimo žemės virto priemiesčiais, nes išsiplėtė didžiausias valstijos miestas — uostamiestis Pensakola. Ten, kur kadaise plytėjo tušti laukai, išdygo parduotuvių rajonai ir gyvenamųjų namų kvartalai. Bet išliko ir Mobailio miesto pelkynuose gyvenanti prastuomenė. Kaip ir daugumoje pietinių valstijų vietovių, čia tvyrojo prieštaringos buvusio skurdo ir naujojo orumo nuotaikos, stagnacijos jausmas, kurstomas daugelio karių, galvojusių, kad gyvenimas čia nors ir nelengvas, bet tikrai geresnis nei kitur.

Vakarinis skrydis į nedidelį oro uostą buvo bauginanti skrandį lauk verčiančių trinktelėjimų ir krestelėjimų virtinė. Lėktuvas skrido pro pilkus audros debesis, kurie atrodė lyg pasipiktinę jo įsibrovimu. Buvo tai šviesu, tai tamsu, lėktuvas tai įnerdavo į storus debesis ir raudonus saulės šviesos ruožus, greitai blykštančius virš Meksikos įlankos, tai išlįsdavo iš jų. Kovartas klausėsi, kaip varikliai sunkiai kovoja su vėju, kaip jų skleidžiamas garsas sustiprėja ir vėl nusilpsta, tarsi bėgiko alsavimas. Tįsodamas mąstė apie vyrą, laukiantį, kol įvykdys mirties bausmę, ir apie tai, ką jis pats ras Pačiuloje.

Fergiusonas sukėlė sumaištį jo sieloje. Iš susitikimo su kaliniu jis išėjo tikindamas save, kad privalo likti objektyvus, jei nori išgirsti viską ir teisingai įvertinti kiekvieną žodį. Bet žiūrėdamas pro vandens lašelius, keliaujančius lėktuvo stiklu, jis žinojo, kad nevyktų į Pačiulą, jei kas nors įkalbėtų nerašyti to straipsnio. Lėktuvas šliuožė per dangų, o jis spaudė ant kelių gulinčius kumščius. Prisiminė Fergiusono balsą, vis dar jausdamas ledinį jo pyktį. Tada pagalvojo apie mergaitę. Vienuolika metų. Ne metas mirti. Privalau tai atsiminti.

Lėktuvas nusileido per audrą ir svirduliuodamas nuvažiavo nusileidimo taku. Pro langą Kovartas pamatė žalių medžių juostą oro uosto pakraštyje — tamsią, juoduojančią dangaus fone.

Nuomota mašina jis nuvažiavo į Admirolo Benbou užeigą prie pat magistralės, Pačiulos pakraštyje. Apžiūrėjęs kuklų, slogiai tvarkingą kambarį, nusileido į motelio barą, atsisėdo tarp dviejų pardavėjų ir jaunos padavėjos paprašė alaus. Jos plaukai buvo rusvi, krisdami ant veido jį siaurino, todėl kai ji suraukdavo antakius, kartu su jais susiraukdavo visas veidas — tai rodė, kad ji per ilgai sugaišo pilstydama gėrimus komivojažieriams ir atsisakė per daug pasiūlymų draugauti su vyrais, kurie drebančiomis rankomis laikydavo viskį ar imbierinį limonadą. Ji pripylė alaus nenuleisdama akių nuo Kovarto, nujausdama, kada alaus putos jau veržtųsi per bokalo kraštą.

— Jūs ne vietinis, tiesa?

Jis papurtė galvą.

— Nesakykite, — tarė ji. — Man patinka spėti. Tik ištarkite: The rain in Spain falls mainly in the plain 2

Jis nusijuokė ir pakartojo.

Ji jam nusišypsojo — atšiaurumas sušvelnėjo.

— Tikrai ne iš Mobailio ar Montgomerio. Net ne iš Talahasio ar Naujojo Orleano. Viena iš dviejų — Majamis arba Atlanta. Jei iš Atlantos, tai esate kilęs ne iš ten, bet atsikėlėte iš kitur, gal iš Niujorko, o Atlantoje gyvenate tik laikinai.

— Neblogai, — atsakė jis. — Majamis.

Ji pažvelgė į jį neslėpdama pasitenkinimo.