Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Aš neturiu ko jam duoti. Bet jis gali turėti kokių nors popierių...

— Nesvarbu. Mums menkai rūpi iš kalėjimo išvežami dalykai... Seržantas vėl nusijuokė. Griausmingu juoku, derančiu su jo tiesmuka kalbėjimo maniera. Akivaizdu, Rodžersas buvo toks žmogus, kuris galėtų daug ko išmokyti arba paversti gyvenimą pragaru — nelygu, ko panorėtų.

— Dar turėtumėte pasakyti, kiek laiko užtruksite.

— Nežinau.

— Na, turiu visą rytą, galite neskubėti. Vėliau aprodysiu jums šią vietelę. Ar teko matyti mūsų elektros kėdę — ją vadiname „mieląja kibirkštėle“?

— Ne.

— Tikrai įspūdinga.

Seržantas pakilo. Jis buvo plačiapetis, galingas vyras, laikysena liudijo, kad gyvenime jam teko patirti daug rūpesčių, bet jis sėkmingai su jais susidorojo.

— Viską pamatai iš kitos perspektyvos.

Kovartas išsekė paskui jį pro duris, už plačios to vyro nugaros jausdamasis menkesnis.

Jį pravedė pro keletą rakinamų durų, paskui pro metalo detektorių. Jiems einant pro šalį, ten budintys pareigūnai šyptelėdavo seržantui. Priėjo erdvią salę, į kurią sueina keli didelio rato formos statinio sparnai. Kovartas gaudė kalėjimo garsus — nuolatinę pakeltų balsų ir trinksinčių metalinių durų, atveriamų tik tam, kad vėl užsivertų, kakofoniją. Kažkur iš radijo sklido kantri stiliaus muzika. Televizorius rodė muilo operą — girdėjosi balsai, paskui įprastas reklamų muzikinis fonas. Jautė aplink save judėjimą — lyg būtų pagautas stiprios upės tėkmės, nors, išskyrus seržantą ir kelis prie būdelės kambario viduryje budinčius pareigūnus, jį supo nedaug žmonių. Žvilgtelėjęs į būdelės vidų, pastebėjo elektroninį valdymo pultą — jame buvo matyti, kurios durys atdaros, kurios uždaros. Prie lubų kampuose įmontuotos vaizdo kameros į televizorių ekranus siuntė virpantį pilką kamerų eilių vaizdą. Kovartas pastebėjo, kad grindis dengia švarus geltonas linoleumas, nublizgintas žmonių kojų ir kalėjimo valytojų. Pamatė vyrą mėlynu kombinezonu, purvina pilka šluota kruopščiai tebevalantį jau švarią vietą.

— Čia O, R ir S sparnai, — pasakė seržantas. — Juose laikomi mirtininkai. Čia, kur laikome šiuos kalinius, yra šiokių tokių perpildymo problemų. Tai šį tą byloja, tiesa? Kėdė tiesiai ten. Primena kitas tokias vietas, bet čia ne taip. Tai jau ne.

Kovartas nužvelgė siaurus, aukštus koridorius. Kairėje per tris aukštus kilo kamerų eilės, gale — laiptai. Kitoje koridoriaus pusėje sienoje vėrėsi trys eilės purvinų langų orui įeiti. Tarp siauro tako palei kameras ir lango žiojėjo praraja. Jis suprato — tam, kad vyrai, gulėdami ant lovų savo mažose kamerose, galėtų žiūrėti tolyn, į dangų. Langai buvo gal už penkiolikos metrų, nors galėjo būti ir už milijono kilometrų. Jį nukrėtė šiurpas.

— Robertas Erlas ten, — tarė seržantas.

Kovartas atsigręžė ir pamatė, kad seržantas rodo į mažą grotuotą narvą tolimame salės kampe. Ten ant geležinio suolo sėdėjo keturi vyrai ir žiūrėjo į jį. Trys iš jų vilkėjo mėlynus kombinezonus, dėvimus apsaugininkų. Vieno drabužiai buvo ryškiai oranžiniai. Kiti vyrai jį užstojo.

— Oranžinių vilkėti nelinkėčiau, — tyliai pasakė seržantas. — Tai reiškia, kad laikrodis muša paskutinį tau likusį laiką.

Kovartas pasuko prie narvo, bet sustojo, kai seržantas sugriebė jo petį. To vyro pirštuose buvo jėgos.

— Ne tuo keliu. Susitikimų kambarys štai ten. Lankytojus mes patikriname ir surašome visus jų daiktus — popierius, knygas — viską. Tada nuvedame į izoliatorių — štai ten. Paskui atvedame kalinį. Kai sutvarko savo reikalus, visus veiksmus pakartojame atgaline tvarka. Užtrunka velniškai ilgai, bet, supraskite, to reikalauja saugumas. Mums patinka laikytis saugumo reikalavimų.

Kovartas linktelėjo ir jį palydėjo į susitikimų kambarį. Paprastas kabinetas baltomis sienomis su plieniniu stalu viduryje ir dviem subraižytomis rudomis kėdėmis. Ant vienos sienos — veidrodis. Ant stalo peleninė. Daugiau nieko.

Jis pirštu dūrė į veidrodį.

— Dvipusis? — paklausė.

— Tai jau taip, — atsakė seržantas. — Problema?

— Ne. Ar čia tikrai reprezentaciniai apartamentai? — jis atsisuko į seržantą ir nusišypsojo. — Mes, miestiečiai, pratę prie didesnių patogumų.

Seržantas Rodžersas nusijuokė.

— Taip ir maniau. Deja, nieko daugiau negaliu pasiūlyti.

— Pakaks ir to, — tarė Kovartas. — Ačiū.

Jis atsisėdo laukti Fergiusono.

Pirmas įspūdis, kurį padarė įėjęs kalinys — kokių dvidešimt penkerių metų jaunuolis, žemesnis nei metro šešiasdešimties, berniukiškai liekno kūno sudėjimo, apgaulingai liesas, bet galingų raumenų — tai buvo justi iš rankos paspaudimo. Robertas Erlas Fergiusonas atsiraitojo rankoves, apnuogindamas pūpsančius raumenis. Jis buvo plonas, siaurų klubų ir pečių, kaip bėgikas, eisena grakšti, atletiškai lengva. Plaukai trumpi, oda tamsi. Akys budrios, greitos, skvarbios — Metjus Kovartas jautėsi taip, lyg kalinys akimirksniu būtų jį išmatavęs, įvertinęs, perskaitęs ir padėjęs atsargai.

— Ačiū, kad atėjote, — tarė kalinys.

— Nedidelis darbas.

— Bet bus, — tvirtai pasakė Fergiusonas. Išdėliojo prieš save ant stalo pluoštą atsineštų dokumentų. Kovartas matė, kaip kalinys pažvelgė į seržantą Rodžersą, šis linktelėjo, apsisuko ir išėjęs užtrenkė duris.

Kovartas atsisėdo, išsitraukė bloknotą, parkerį ir stalo viduryje padėjo diktofoną.

— Neprieštaraujate? — paklausė.

— Ne, — atsakė Fergiusonas. — Suprantama.

— Kodėl man parašėte? — paklausė Kovartas. — Norėčiau sužinoti. Taip pat ir tai, tarkim, kaip sužinojote mano vardą.

Kalinys nusišypsojo ir atsilošė kėdėje. Jis buvo keistai ramus, nors ši akimirka turėjo būti įtempta.

— Pernai jums atiteko Floridos advokatų sąjungos apdovanojimas už seriją vedamųjų straipsnių apie mirties bausmę. Jūsų vardas buvo Talahasio laikraštyje. Gavau jį iš vyro, laukiančio mirties bausmės įvykdymo. Nepakenkė ir tai, kad dirbate didžiausiame ir įtakingiausiame valstijos laikraštyje.

— Kodėl delsėte su manimi susisiekti?

— Tiesą sakant, maniau, kad apeliacinis teismas svarstys mano nuosprendį. Tačiau taip nebuvo, todėl pasisamdžiau naują advokatą, na, pasisamdžiau — ne visai tikslus žodis — gavau naują advokatą ir ėmiau kovoti už save. Pone Kovartai, matote, net kai mane nuteisė mirties bausme, nesuvokiau, kad tai atsitiko man. Jaučiausi lyg sapnuočiau. Lyg galėčiau bet kada atsibusti ir grįžti į mokyklą. Arba lyg laukčiau ko ateinant ir pasakant: „Ei, viską sustabdykite. Įvyko baisi klaida. Taigi mąsčiau neteisingai. Nesupratau, kad dėl savo gyvenimo reikia smarkiai kautis. Negalima tikėtis, kad už tave tai padarys valstybė.

Štai pirmoji citata mano straipsniui, pamanė Kovartas.

Kalinys palinko į priekį, pasidėjo rankas ant stalo, paskui taip pat greitai atsilošė, gestikuliuodamas greitai, tiksliai, pabrėždamas žodžius. Jo balsas buvo švelnus, bet stiprus, lengvai pakeliantis žodžių svorį. Kalbėdamas jis, lyg stumiamas savo įsitikinimų, pasilenkė pirmyn, tarytum suspaudė visą kambarį į erdvę tarp reporterio ir savęs ir užtvindė ją įkaitusia jėga.

— Matote, maniau, jog gana to, kad esi nekaltas. Tikėjausi, kad viskas veikia taip. Galvojau, kad man nereikia nieko daryti. Bet, atsidūręs čia, įgijau išsilavinimą. Tikrą išsilavinimą.

— Ką turite omeny?

— Kaliniai turi neoficialių būdų paskleisti žinias apie advokatus, apeliacijas, amnestiją, ką tik nori. Matote, ten... — jis mostelėjo į pagrindinius kalėjimo pastatus, — kaliniai svarsto, ką veiks išėję į laisvę. Arba galvoja apie pabėgimą. Jie mąsto, kaip atsėdės savo laiką ir kaip išgyvens čia. Jie gali leisti sau prabangą svajoti apie ateitį — net jei toji ateitis už grotų. Jie gali ištisai fantazuoti apie laisvę. Ir turi pačią geriausią dovaną — nežinomybę. Jie nežino, ką atneš gyvenimas. Mums — kitaip. Mes žinome, kaip viskas pasibaigs. Žinome, kad ateis diena, kai valstija paleis į mūsų galvas du tūkstančius penkis šimtus voltų. Žinome, kad liko penkeri, gal dešimt metų. Tai lyg akmuo po kaklu — stengiesi jį išlaikyti. Kiekvieną minutę pagalvoji, ar jos neiššvaistei. Atėjus nakčiai, pamąstai: praėjo dar viena diena. Išaušus dienai, supranti, kad praradai dar vieną naktį. Ta našta tau ant sprando — tai susitvenkusios akimirkos, kurios ką tik prabėgo. Išblėsta visos viltys. Todėl mūsų rūpesčiai kitokie.