Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Tai — visai kitas reikalas.

— Kodėl?

— Nes tai įvyko 1963-iaisiais. Kas nors panašaus galėjo atsitikti ir 1863-iaisiais. Bet dabar — nebe.

— Tikrai? O kaip tas vyrukas Teksase? Tas, kurį dokumentinio filmo kūrėjas ištraukė iš kalėjimo jau laukiantį mirties bausmės.

— Tai ne tas pats.

— Kodėl?

Martinas nusijuokė.

— Geras klausimas. Važiuok. Laiminu. Atsakyk į tą klausimą. Ir atsimink: kai baigsi žaisti reporterį — visada gali grįžti į svajonių pasaulį.

Jis paskatino Kovartą veikti.

Buvo pranešta miesto žinių skyriaus redaktoriui ir šis pažadėjo prireikus padėti. Kovartas pastebėjo pavydo apraiškas, kad tokia puiki medžiaga reportažui pateko į jo rankas. Tačiau suprato, kodėl jis pranašesnis už žinių skyriaus reporterius. Pirma, galės dirbti vienas. Miesto žinių skyrius šitam tyrimui skirtų visą grupę. The Miami Journal, kaip dauguma laikraščių ir televizijos kanalų, turėjo visą reporterių komandą, šmaikščiai vadinamą „prožektorių komanda“ arba „akyląja komanda“. Ji būtų puolusi nagrinėti šią istoriją su okupantų pajėgų subtilumu. Kovartas taip pat suprato, kad, kitaip nei kiti reporteriai, jis neturės galutinių terminų ir redaktoriaus, vis skubinančio baigti straipsnį ir kasdien kamantinėjančio, ar jau baigta. Galės išsiaiškinti tiek, kiek pajėgs, sudėlioti medžiagą taip, kaip jam atrodys tinkama, aprašyti taip, kaip norės. O jei pasirodytų, kad viskas — netiesa, galėtų apskritai nerašyti.

Jis stengėsi laikytis šios minties, kad išvengtų nusivylimo, bet kai nusileido keliu žemyn ir įvažiavo į kalėjimą, jo pulsas padažnėjo. Šalikelė buvo nukabinėta įspėjimais, kad lankytojai sutinka būti apieškoti, o už bet kokį nusižengimą, susijusį su narkotikais ar ginklais, baudžiama įkalinimu. Jis pravažiavo pro vartus, kur pilku švarku vilkintis sargybinis, sutikrinęs jo asmens tapatybės dokumentus su sąrašu, niūriai mostelėjo važiuoti toliau, tada pastatė automobilį prie užrašo LANKYTOJAI ir įėjo į administracijos pastatą.

Įvyko nedidelė painiava registruojantis. Matyt, sekretorė buvo pametusi jo prašymą leisti apsilankyti kalėjime. Jis kantriai laukė prie stalo, kol ji atsiprašinėdama naršė savo popierius ir pagaliau rado prašymą. Tada jam buvo pasakyta gretimame kabinete palaukti pareigūno, kuris nuvesiąs į susitikimo su Robertu Erlu Fergiusonu vietą.

Po keleto minučių į kambarį įėjo pražilęs senyvas vyras, kurio šukuosena ir laikysena buvo lyg jūrų pėstininko. Atkišo Kovartui didelę, raumeningą ranką.

— Seržantas Rodžersas. Šiandien esu budintis pareigūnas.

— Malonu susipažinti.

— Pone Kovartai, jei neprieštarausite, yra keli formalumai.

— Kokie?

— Turiu jus apieškoti ir patikrinti jūsų diktofoną bei portfelį. Dar sutartis, kurią turėtumėte pasirašyti — dėl paėmimo įkaitu...

— Kas tai?

— Tai tik pareiškimas, kad einate į Floridos valstijos kalėjimą savo valia ir, jei čia būtumėte paimtas įkaitu, nepaduosite Floridos valstijos į teismą, ir nesitikėsite būti išlaisvintas ypatingomis priemonėmis.

— Ypatingomis priemonėmis?

Vyras nusijuokė ir perbraukė ranka plaukus.

— Tai reiškia, kad nesitikite, jog gelbėsime jus, rizikuodami savo gyvybe.

Kovartas nusišypsojo ir susiraukė:

— Atrodo, man ši sutartis nepalanki.

Seržantas Rodžersas šyptelėjo.

— Taigi. Žinoma, sutartis su kalėjimu bloga visiems, kurie priversti čia praleisti naktį.

Kovartas paėmė iš seržanto popieriaus lapą ir pašaipiu mostu pasirašė.

— Na, — tarė tebesišypsodamas, — nepasakyčiau, kad įkvepiate pasitikėjimą.

— Jums nėra ko nerimauti, juk einate pas Robertą Erlą. Jis — džentelmenas ir sveiko proto, — kalbėdamas seržantas metodiškai naršė po Kovarto lagaminėlį. Po to dirstelėjo į diktofono vidų, paskui — į baterijų skyrių, norėdamas įsitikinti, kad ten tikrai baterijos. — Juk atėjote ne pas Vilį Artūrą ar Speksą Vilsoną — baikerius iš Fort Loderdeilo — šiems iš rankų išsprūdo autostopu keliavusi mergina, su kuria jie norėjo pašėlti. Ir ne pas Chosė Salazarą, nužudžiusį du policininkus. Šie slapta sekė vieną narkotikų sandorį. Žinote, ką jis privertė juos daryti prieš nužudydamas? Kiekvieną jų? Turėtumėte sužinoti. Suprastumėte, kokie blogi gali būti žmonės, jei tik pasistengia. Ar dar pas kelis mielus čia laikomus vyrukus. Blogiausieji atvyksta iš valstijos centro, iš jūsų miesto. Ką jūs ten veikiate, kad žmonės taip baisiai nori žudyti vienas kitą?

— Seržante, jei žinočiau atsakymą į šį klausimą...

Abu šyptelėjo. Seržantas Rodžersas padėjo lagaminėlį ir mostelėjo Kovartui pakelti rankas.

— Kai esi čia, humoro jausmas tikrai padeda, — pasakė seržantas, rankomis čiuopdamas Kovartą. Patikrinimas neužtruko.

— Gerai, noriu paaiškinti susitikimo tvarką. Kambaryje būsite tik jūs ir jis. Aš saugosiu už durų. Jei reikės pagalbos — šūktelėkit. Bet to neprireiks, nes jis — normalus, nepamišęs kalinys. Velniai rautų, netgi pasinaudosime reprezentaciniais apartamentais.

— Kuo?

— Reprezentaciniais apartamentais. Taip vadiname susitikimo kambarį geriausiems kaliniams. Na, ten tik stalas ir kėdės, daug nesitikėkite. Bet turim ir saugesnių patalpų. Robertas Erlas bus nesuvaržytas. Net nesurakintomis kojomis. Tačiau jo liesti negalima. Žinoma, galite jam duoti cigaretę...

— Nerūkau.

— Gerai. Protingas vyras. Galite paimti iš jo popieriaus lapų, jei jis jų duotų. Bet jei norėtumėte ką nors perduoti jam — turėtumėte tai daryti per mane.

— Ką blogo galėčiau jam paduoti?

— Nežinau, gal dildę, metalo pjūklą ir keletą žemėlapių. Kovartas atrodė nustebęs.

— Juokauju, — šyptelėjo seržantas. — Šitaip pokštaujame nedažnai. Pabėgimas. Tai visai nejuokinga. Nors iš kalėjimo pabėgti galima įvairiais būdais. Net iš mirtininkų kameros. Nemažai kalinių mano, kad pokalbis su reporteriu — vienas iš būdu.

— Pabėgti?

— Išeiti iš čia. Visi nori, kad spauda susidomėtų jų byla. Kalimai visada jaučiasi nubausti nepelnytai. Jie galvoja, jei išplatins daugiau informacijos — bus surengtas dar vienas teismo posėdis. Kartais taip atsitinka. Todėl tokie kalėjimų žmonės kaip aš nemėgsta matyti čia reporterių. Nemėgsta popieriaus bloknotėlių, filmavimo grupių su šviesomis. Jie visus suerzina, sujaudina dėl smulkmenų. Manoma, kad blogiausia kalėjime — laisvės atėmimas. Netiesa. Blogiausia — suteikti viltį ir ją sudaužyti. Jums tai tik dar vienas straipsnis. Bet čia sėdintiems vyrams tai ant plauko pakibę gyvenimai. Jie mano, kad išspausdinus straipsnį, teisingą straipsnį, jie išeis į laisvę. Mes žinome, kad taip nebus. Nusivylimas. Didelis, piktas nusivylimas. Iš to kyla daugiau problemų, nei norėtumėte žinoti. Mums patinka rutina. Jokių beprotiškų vilčių, svajonių. Eilinė diena, tokia pat kaip vakar. Atrodo neįdomu, bet tikrai nenorėtumėte būti netoliese, kai pasidaro įdomu.

— Atsiprašau. Atvykau tik patikrinti keleto faktų.

— Pone Kovartai, mano patirtis byloja, kad tokie dalykai kaip faktai neegzistuoja, išskyrus gal du: vienas jų — gimimas, kitas — mirtis. Tiek to, jokių problemų. Dabar nėra tokios įtampos, kokia kartais kyla. Mėgstu nedidelius pokyčius, žinoma, neperžengiant sveiko proto ribų. Tik nieko jam neperduokite. Tai jam tik pakenktų.

— Pakenktų žmogui, laukiančiam mirties bausmės įvykdymo?

— Supraskite, net čia galima gyventi. Tą gyvenimą mes galime pasunkinti arba palengvinti. Roberto Erlo reikalai šiuo metu klostosi gana gerai. Žinoma, jo vienutė kasdien apieškoma, ir jis pats apieškomas po tokių susitikimų kaip šis. Bet jis turi teisę pasivaikščioti po kiemą, skaityti knygas ir panašiai. Nepagalvotum, bet net kalėjime yra daug smulkmenų, kurių netekus gyvenimas pablogėtų.