Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Pagaliau pastebėjo iš namo pro šonines duris išeinantį Vernoną Hokinsą. Senasis detektyvas, lyg būtų labai pavargęs, atsirėmė į medį, slėpdamasis nuo policijos švyturėlių ir televizijos kamerų.

Hokinsą pažinojo jau daug metų, apie jį buvo parašęs krūvą straipsnių. Senasis detektyvas mėgo Kovartą, dažnai duodavo jam užuominų apie nusikaltimus, rodė konfidencialių daiktų, atskleisdavo slaptą informaciją, pasakojo apie bjaurų žmogžudystes tiriančio detektyvo gyvenimą. Kovartas vogčiomis pralindo pro geltoną policijos juostą ir priėjo prie detektyvo. Šis susiraukė, gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo prisėsti.

Detektyvas prisidegė cigaretę, akimirką žiūrėjo į žybsintį jos galą.

— Šitie daiktai žudo, — tarė liūdnai nusijuokdamas. — Dabar jie mane žudo. Anksčiau tai vyko lėtai, bet senstu, todėl viskas greitėja.

— Kodėl nemeti? — paklausė Kovartas.

— Nes jie vieninteliai geba išstumti iš mano šnervių mirties kvapą.

Detektyvas užsitraukė cigaretę ir blausi raudona šviesa apšvietė jo veidą.

Patylėjęs pasisuko į Kovartą.

— Na, Meti, kas tokią klaikią naktį tave čia atvedė? Turėtum būti namie su savo gražiąja žmona.

— Vernonai...

Detektyvas šyptelėjo ir atlošęs galvą atsargiai atrėmė į medį.

— Baigsi kaip aš: nerasi kuo daugiau užsiimti naktimis, kaip tik važinėti į nusikaltimo vietas.

— Nejuokauk, Vernonai. Ką gali pasakyti apie tai, kas ten, viduje?

Detektyvas nusijuokė.

— Vyrukas nuogas ir negyvas. Gerklė perpjauta gulinčiam lovoje. Moteris nuoga ir negyva. Gerklė perpjauta gulinčiai lovoje. Ir viskas aplaistyta krauju.

— Ir?

— Įtariamasis areštuotas.

— Kas?

— Paauglys. Pabėgęs iš De Moino — jie šįvakar jį atsivežė. Važiavo iki pat Fort Loderdeilo kėliojo ieškodami. Jie mėgo iškrypėlišką seksą trise. Vienintelė problema — kai jau buvo su juo pasilinksminę, šis nusprendė, kad jų duotų šimto dolerių negana. Supranti, jis pamatė jų automobilį, prašmatnų namą ir visa kita. Jie susipyko. Jis išsitraukė senovinį skustuvą. Tie dalykai vis dar puikūs ginklai. Pirmuoju kirčiu pataikė vyrui tiesiog į jungo veną... — detektyvas pademonstravo ore greitą kertamąjį judesį, tamsoje mostelėdamas ranka, — ...vyras krito lyg pašautas. Kelis kartus pagargaliuoja — ir viskas. Jis buvo gyvas pakankamai ilgai, kad suprastų, jog miršta. Sunkus būdas numirti. Žinoma, žmona pradeda klykti ir bando bėgti. Todėl vaikis griebia ją už plaukų, atlenkia galvą ir — baigta. Viskas įvyko labai greit, bet jai pavyko dar kartą surikti. Vis dėlto jam nepasisekė. To klyksmo užteko kaimynui įspėti — jis mums ir paskambino. Kažkoks nemigos kankinamas vyrukas, vedžiojęs šunį. Sučiupome vaikį einantį pro pagrindines duris. Jis krovė į mašiną viską, ką rado: magnetofoną, televizorių, drabužius... Aptaškytus krauju.

Įsmeigė žvilgsnį į tolį, į kitą kiemo galą, ir tarė į tuštumą:

— Meti, kokia pirmoji Hokinso gatvės taisyklė?

Kovartas nusišypsojo tamsoje. Hokinsui patiko kalbėti maksimomis.

— Pirmoji taisyklė, Vernonai, — niekada neieškok nemalonumų, nes jie patys tave susiras, kai to norės.

Detektyvas linktelėjo.

— Labai mielas vaikas. Labai mielas vaikas psichopatas. Sako, jis čia niekuo dėtas.

— Jėzau.

— Nieko labai keista, — tęsė detektyvas. — Manau, dėl to, kas atsitiko, tas vaikis kaltina poną firmos vadovą ir jo žmoną. Supranti, jis mano, jog viskas atsitiko todėl, kad jie nenorėjo jam atsilyginti.

— Bet...

— Jokios atgailos. Nė trupučio gailesčio ar žmogiškumo. Dar visai vaikas. Papasakojo viską, kas atsitiko. Tada sako: „Aš nieko nepadariau. Aš nekaltas. Noriu advokato.“ Mes stovime ten, visur pilna kraujo, o jis sako nieko nepadaręs. Matyt todėl, kad jam tai nieko nereiškia. Matyt. Jėzau...

Jis atsilošė iš nevilties ir nuovargio.

— Žinai, kiek tam vaikiui metų? Penkiolika. Tik penkiolika sukako praėjusį mėnesį. Turėtų būti namie, galvoti apie spuogus, mergaites ir namų darbus. Jis tikrai pateks į nepilnamečių koloniją. Galiu lažintis.

Detektyvas užsimerkė ir atsiduso.

— Aš nieko nepadariau. Aš nieko nepadariau. Jėzau.

Ištiesė ranką.

— Žiūrėk. Man prakeikti penkiasdešimt devyneri metai, rengiuosi į pensiją ir maniau, kad jau visko esu matęs ir girdėjęs.

Jo ranka drebėjo. Kovartas matė, kaip ji virpa, žybsint policijos automobilių šviesoms.

— Žinai, — tarė Hokinsas, žiūrėdamas į savo ranką, — kuo toliau, tuo mažiau noriu klausytis. Man labiau patiktų susišaudymas su kokiu pamišusiu šunsnukiu, nei dar kartą išgirsti ką nors kalbant apie siaubingus dalykus taip, lyg jie nieko nereikštų. Tarsi būtų ne nutraukęs gyvybės siūlą, o suglamžęs ir išmetęs kokį saldainio popieriuką. Šiukšlinimas, o ne pirmojo laipsnio žmogžudystė.

Jis atsisuko į Kovartą.

— Nori pamatyti?

— Žinoma. Eime, — suskubo atsakyti.

Hokinsas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Nebūk toks tikras. Tu visada nori kuo greičiau pamatyti. Nekoks vaizdelis. Šįkart patikėk manimi.

— Ne, — pasakė Kovartas, — toks mano darbas.

Detektyvas gūžtelėjo pečiais.

— Kad leisčiau tau įeiti, turi man kai ką pažadėti.

— Ką?

— Pamatai, ką jis padarė, tada parodau tau jį patį — jokių klausimų, tik pažiūri — jis virtuvėje; bet laikraštyje pasistenk parašyti, kad tai ne koks eilinis vaikinukas. Supratai? Jis ne šiaip vargšas nuskriaustas vaikas. Jo advokatas tai tvirtins vos atvykęs. Aš to nenoriu. Parašyk, kad jis — šaltakraujis žudikas, supranti? Šaltakraujis. Nenoriu, kad žmonės, perskaitę tą straipsnį, pagalvotų: kaip toks malonus vaikas galėjo tai padaryti?

— Galiu parašyti, — tarė Kovartas.

— Gerai.

Detektyvas gūžtelėjo pečiais, atsistojo ir jie nuėjo prie pagrindinių durų. Jau ketindamas eiti vidun pasisuko į Kovartą ir pasitikslino:

— Tu tikrai nori pamatyti? Tie žmonės tokie pat kaip tu ir aš. Tu šito niekada neužmirši. Niekada.

— Eime.

— Meti, leisk seniui nors kartą tau padėti.

— Nagi, Vernonai.

— Ką gi, tai bus tavo košmaras, — pasidavė detektyvas. Jis nemelavo.

Kovartas prisiminė, kaip išvydo verslininką ir jo žmoną. Buvo tiek kraujo, kad jie atrodė lyg apsirengę. Kaskart, tvykstelėjus policijos fotografo blykstei, kūnai akimirką sublizgėdavo.

Netekęs žado nusekė paskui detektyvą į virtuvę. Berniukas sėdėjo su sportbačiais ir džinsais, nuogu liaunu liemeniu, viena ranka prirakinta prie kėdės. Jo kūnas buvo nusėtas kraujo dėmėmis, bet jis į tai nekreipė dėmesio, abejingai rūkė cigaretę, laikydamas ją laisvąja ranka. Todėl atrodė dar jaunesnis — kaip vaikas, besistengiantis vaidinti suaugusį, šaltakraujį, kad pasirodytų prieš kambaryje esančius policininkus; iš tikrųjų vaizdas buvo juokingas. Kovartas pastebėjo kraują šviesiuose, sulipusiuose berniuko plaukuose ir dėmę ant skruosto. Jam dar net nereikėjo skustis.

Kovartui su detektyvu įėjus į virtuvę, berniukas pakėlė akis.

— Kas jis? — paklausė, linkteldamas į Kovartą.

Metjaus ir berniuko žvilgsniai akimirką susitiko. Jo akys buvo mėlynos — senos kaip pasaulis, nesibaigiančio blogio spalvos, kaip budelio kirvio ašmenys.

— Reporteris iš The Journal, — atsakė Hokinsas.

— Ei, reporteri! — šūktelėjo vaikinas nusišypsodamas.

— Ką?

— Pasakyk jiems, kad nieko nepadariau, — pasakė. Tada nusijuokė aukštu, švokščiančiu balsu, kuris nuaidėjo paskui Kovartą ir amžiams įsirėžė jo atmintyje, kai Hokinsas lydėjo jį iš kambario į atskubantį saulėtekį.