Shirley Jump - Raudono batelio istorija

Sara Grifin stebėjo, kaip pro ją praskrieja raudonas batelis, tada lėtai apsiverčia, ir pro atvirą langą išlekia į nebūtį. It suakmenėjusi ji kurį laiką tiesiog stovėjo tarsi žiūrėjo, o paskui, suvokusi, kas ką tik nutiko, pašoko it įgelta ir puolė gaudyti vienetinio dizaino raudono Frederiko K aukštakulnio.

Tai batelis, kuris atgaivins arba sugriaus jos karjerą – tas pas batelis, kuris ką tik dingo, praskriejęs pro visus tris aukštus.

– Kaip galėjai taip pasielgti? – šūktelėjo ji, bet jaunesnioji jos sesuo, stovėjusi prie lango, nieko neatsakė. – Ar nežinai, koks svarbus tas batas? – Sara persisvėrė per palangę, ieškodama tamsiai raudonos odos dėmės ant pilko šaligatvio. Nieko, nieko…

Ten. Prie šiukšlių dėžės. Jai kaipmat palengvėjo. Puiku, batelis sveikas. Atrodė sveikas, bent jau iš čia, bet niekada negali žinoti. Ji pasitraukė nuo lango ir išlėkė pro duris.

– Kur eini? – Jos sesuo, regis, nuoširdžiai nustebo. Sara stabtelėjo ir įsispoksojo į Dianą. Nejau ji tikrai tikėjosi, kad Sara liks čia baigti ginčo?

Diana Grifin buvo liekna, bet neįtikėtinai stipri. Ji taip dažnai leisdavo popietes boksuodama kriaušę sporto klube, kad kriaušę jie keitė du kartus per tuos dvejus metus, kai Diana buvo klubo narė.

Prasidėti su Diana nebuvo išmintinga. Sara tai žinojo. Dianos karštakošiškumo ir Saros pomėgio išsakyti tikruosius savo jausmus derinys – pats pavojingiausias, koks tik gali būti. Dabar batas – batas – buvo ant šaligatvio, o jos karjera kabėjo ant plauko.

– Turiu pasiimti batelį, – tarė Sara. – Ar žinai, kas nutiks, jei…

– Pamiršk tai, Sara. – Diana nepritariamai mostelėjo ranka. – Tai tik batas. Jei nori ko nors mielo ir žavaus, duosiu tau porą savų.

Sara iškėlė rankas ir pražygiavo pro Dianą.

– Tu nesupranti, Diana. Niekada nesupratai.

Jos sesuo papurtė galvą.

– Ko nesuprantu? Kad stengiesi sugriauti mano gyvenimą… vėl?

Drama. Jos jaunesnioji sesuo visuomet viską dramatizuodavo. Atrodė, kad, būdama dar maža mergaitė, ji negavo pakankamai dėmesio ir dabar nuolat jo siekė. Puikus pavyzdys – bato skrydis pro langą. Sara matė ne vieną sužvaigždėjusį modelį šitaip besielgiant dėl tokių pat kvailų ir nereikšmingų dalykų, kaip kad kampinis stalelis arba per šiltas vynas taurėje. Kaip tik tokio elgesio buvo primarginti paskalų puslapiai Užkulisiuose. Parašyti pačios Saros.

Ji pavargo nuo tų dramų, nuo susireikšminusių žmonių, apie kuriuos ji pati rašė geltonajai spaudai. Bent kartą ji troško pamatyti, kaip kas nors sulaužo stereotipus, kuriuos ji pati skelbė riebiose antraštėse. Kaip kas nors tampa sąžiningas, pripažįsta, kad scena klube buvo kvaila ir kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, nei pasirodyti šeštame puslapyje.

– Neturiu tam laiko, Diana. – Sara atidarė duris, nuskubėjo žemyn ir išlėkė į perpildytą gatvę viename Manhatano rajonų. Eismas ūžė, šiukšlių mašinos pypsėjo, o statybininkai kažką daužė. Ji įsimylėjo šį rajoną iš pirmo žvilgsnio, rado mažą butą sename name rausvo smiltakmenio fasadu ir mielą nuomotoją, kuri per Kūčias atnešdavo jai sausainių.

Jos butas buvo beprotiškai mažas ir trečiame aukšte, be jokio durininko ar lifto. Bet rajonas buvo žavus ir tikras, toks, apie kokį Sara visada svajojo.

Ryški rudens saulė akimirkai apakino. Sara pasuko į dešinę, link ponios Sampson šiukšliadėžių, visiškai tikra, kad ras batelį ten. Kaip tik ten, kur matė jį vos prieš kelias sekundes.

Erdvė priešais šeimininkės šiukšliadėžes buvo tuščia. Na, ne visai – sulankstyta gėrimo skardinė, du kečupu išterlioti popieriukai nuo mėsainių ir suplėšyta kinų maisto dėžutė, iš kurios į tamsią balą tekėjo likučiai, – bet ten nebuvo paties svarbiausio daikto Saros Grifin gyvenime.

Batelio.

Ją užplūdo panika. Jis negalėjo dingti. Negalėjo. Juk neėmė ir tiesiog neišėjo, ar ne? O kas gi norėtų tik vieno bato? Kokia vieno aukštakulnio vertė?

Ir kaip tik to batelio, iš visų batelių pasaulyje. Visiškai nepraktiško, tinkamo tik ypatingoms progoms. Aišku, kad niekas negalėjo jo paimti.

Vis dėlto, jei batelio čia nėra, kažkas jį turi. Klausimas kas? Ir kodėl?

Ji apsižvalgė tikėdamasi pamatyti, kas nešasi raudonąjį aukštakulnį. Šaligatvį užplūdo skubantys verslininkai, jie lėkė tiesiai pro ją, apsiavę sportbačius ir pusbačius. Niekas nesinešė batelio.

Aukštas tamsiaplaukis vyras dryžuotu kostiumu sustojo netoliese. Sara nesuprato, pažįsta jį ar ne. Velnias, visi tie vyrai gatvėje iš nugaros atrodė vienodai – kostiumai ir bateliai. Ji pamatė, kaip jis gūžtelėjo pečiais, įkišo ranką į švarko kišenę ir nuėjo savo keliais. Ar jis turėjo batą?

Dar akimirką ji stebėjo jį, paskui nusprendė, kad ne. Iš nugaros jis atrodė pernelyg panašus į mielą kaimyną, – gražų mielą kaimyną, – kad pakeltų besimėtantį batą ir jį nusineštų. Sara apsvarstė galimybę bėgti iš paskos, dėl viso pikto, bet jis susistabdė pravažiuojantį taksi ir dingo. Po velnių.

Batas privalo būti čia. Kažkur. Sara pasilenkė ir priėjo prie šiukšliadėžių. Gal žiurkė nusitempė jį į savo tamsų urvą? Nuo tos minties jai pasidarė bloga, bet ji vis tiek patikrino. Pažiūrėjo už, šalia ir net po tamsiai rudais konteineriais.

Jokių batų nė kvapo.

Dabar panika užgniaužė gerklę, grasindama uždusinti. Tai negalėjo vykti iš tikrųjų. Negalėjo, negalėjo, negalėjo. Karlas ją užmuš. Ne, ne tik užmuš, – suluošins ją, nukirs galvą ir jos begalvį kūną pakabins stovėjimo aikštelėje kaip idiotizmo pavyzdį.

Kaip, po velnių, jai pavyks išlįsti iš paskalų puslapių ir persikelti į pagrindinę Protingos mados dalį, jei ji negali išsaugoti paprasto batelio? Pro langą išskrido ne tik Frederikas K . Drauge su juo – ir visos svajonės apie karjerą.

Mėnesių mėnesius Sara norėjo tapti viena Protingos mados , mėnesinio žurnalo, leidžiamo tos pačios įmonės, kaip ir paskalų žurnalas, redakcijos darbuotojų. Vienas žurnalas buvo spindintis ir gerbiamas leidinys, kitas – baisioji įseserė. Tačiau darbas paskalų žurnale buvo gerai apmokamas. Toks, kurio Sarai beviltiškai reikėjo. Jis buvo pirmas laiptelis, tarpinė stotelė.

Tačiau tapo ilgalaike vieta. Ji nekentė jos kasdien vis labiau. Persikėlimas į Protingą madą ir rašymas apie naujausias juvelyrikos madas bei sijonų ilgius buvo ne visai tai, ką pavadintum rimtu žurnalistiniu tyrimu, bet bent jau žingsnis teisinga kryptimi. Žingsnis tolyn nuo visų metų, kuriuos ji praleido stebėdama ir rašinėdama šauktukais nusėtas istorijas apie tai, kaip žavingai gyvena įžymybės.

Ji pavargo dirbti antrame plane. Pavargo atidėlioti savo ateitį. Batelis, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, buvo simbolis visko, ką Sara buvo nusprendusi pakeisti savo darbe, savyje ir, svarbiausia, savo gyvenime.

Praėjo penkiolika beprotiškų paieškų minučių, ir Sara buvo priversta pripažinti, kad batas dingo. Ji užbėgo į savo butą, tiesiai prie lango, nekreipdama dėmesio į ant sofos sėdinčią Dianą, kuri tvarkėsi nagus su tokia ramybe, lyg nesuprastų, kokį baisų nusikaltimą ką tik padarė. O jei ir suprato, jai tiesiog nerūpėjo…

Šiaip ar taip, tai – tipiškas Dianos elgesys.

Sara ir jos sesuo buvo panašios išoriškai – abi lieknos, abi turėjo ilgus rudus plaukus su raudonu atspalviu, kuris žvilgėdavo auksu, joms per ilgai pabuvus saulėje, ir abi didžiavosi didelėmis žaliomis akimis. Bet, kalbant apie jautrumą ir empatiją, Sara dažnai stebėdavosi, kas nutiko sesers jausmams. Ji mylėjo Dianą, bet jos nesugebėjimas įsijausti į kitų žmonių problemas trukdė jų santykiams kaip rakštis. Regis, Diana nusprendė, jog Sara pakankamai jaudinasi ir rūpinasi už jas abi.