Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Jos ketino tapti dar atšiauresnės.

Siena tartum viliojo mane, netgi kai virtuvės kampe suskambo telefonas. Supratau, kad tai skambina viena iš mano seserų, norėdama sužinoti, kaip laikausi. Aš, aišku, gyvenau kaip visada ir, ko gero, gyvensiu taip visą likusį gyvenimą. Taigi skambutį ignoravau.

Po kelių savaičių, per tą laiką subjurę žiemos likučiai atsitraukė, Francis žingsniavo ligoninės koridoriumi, ieškodamas, ką veikti. Jam iš dešinės nepažįstama moteriškė murmėjo kažką graudaus apie prarastus vaikučius, siūbuodama pirmyn atgal, ištiesusi prieš save rankas, lyg laikytų ką nors labai brangaus, tačiau jos rankos buvo tuščios. Priešais Francį senas, raukšlėtas vyras su pižama ir kupeta susivėlusių plaukų, nelaimingas žiūrėjo į baltą tuščią sieną, kol atėjęs Mažasis Juodukas švelniai suėmė jį už pečių ir pasuko taip, kad senukas dabar žiūrėtų pro grotuotą langą. Pamatęs naują vaizdą, turintį perspektyvą, senukas nusišypsojo, o Mažasis Juodukas raminamai patapšnojo jam ranką. Tuomet lengva eisena prisiartino prie Francio.

– Paukšteli, kaip šiandien laikaisi?

– Neblogai, pone Mūzi. Tiesiog truputį nuobodu.

– Dienos kambaryje rodo muilo operą.

– Man nelabai patinka tokie filmai.

– Tau neįdomu, Paukšteli? Nepradedi domėtis, kas nutiks visiems tiems veikėjams su jų keistais gyvenimais? Daugybė vingių ir paslapčių, kurie traukia žmones. Negi neįdomu?

– Manau, turėtų būti įdomu, bet nežinau… Man tiesiog atrodo labai netikroviška.

– Na, keli žmonės lošia kortomis. Dar yra keletas stalo žaidimų.

Francis papurtė galvą.

– Gal sužaisk su Kleo stalo tenisą?

Francis nusišypsojo ir toliau purtė galvą:

– Nejaugi, pone Mūzi, laikote mane tiek pamišusiu, kad žaisčiau su ja?

Šis komentaras Mažąjį Juoduką prajuokino.

– Ne, Paukšteli. Netgi tu nesi tiek pamišęs, – atsakė jis.

– Gal galėčiau išsmukti į lauką? – netikėtai pasiteiravo Francis.

Mažasis Juodukas pažiūrėjo į laikrodį ant riešo:

– Aš šiandien esu suplanavęs išsivesti keletą žmonių laukan. Galbūt pasodinti keletą gėlių šią gražią dieną. Truputį pasivaikščioti. [kvėpti gryno oro. Susirask poną Evansą ir susitark su juo. Aš neprieštarauju, kad eitum kartu.

Francis surado poną Blogį šalia jo kabineto, stovintį koridoriuje ir įsitraukusį į pokalbį su daktaru Gerk piliule. Abudu vyrai atrodė sujudę, mosikavo rankomis pirmyn atgal, karštai ginčydamiesi, bet jų ginčas buvo labai keistas, nes kuo karštesnis jis rodės, tuo tylesni ir silpnesni buvo jųdviejų balsai, taigi netrukus abu vyrai, Franciui lūkuriuojant netoliese, šnypštė vienas ant kito lyg pora gyvačių. Besiginčydami jie nekreipė dėmesio į kitus koridoriuje esančius žmones, taigi prie Francio netrukus prisidėjo dar keletas pacientų – jie susigrūdo ir trypčiojo kairėn dešinėn, laukdami, kol atlaisvės perėjimas. Francis galop išgirdo, kaip Gerk piliulė piktai pasakė:

– Nagi, mes tiesiog negalime leisti tokio lygio išsiblaškymo nė minutėlę. Jūsų labui tikiuosi, kad jie netrukus atsiras.

Ponas Blogis atsakė:

– Akivaizdu, kad juos pametėme, o gal netgi buvo pavogti, aš dėl to nekaltas. Mes pratęsime paiešką, tai daugiausia, ką galime padaryti.

Gerk piliulė linktelėjo, bet jo veidas buvo neįprastai perkreiptas pykčio.

– Geriau jau paieškokite, – tarė jis, – ir tikiuosi, kad surasite juos kuo greičiau. Būtinai informuokite apsaugą ir pakalbėkite dėl naujo rinkinio. Tačiau tai rimtas taisyklių pažeidimas.

Tuomet mažasis indas staigiai apsisuko ir nuėjo, nekreipdamas dėmesio į kitus, išskyrus vieną vyrą, kuris prisigretino prie daktaro, tačiau buvo nuvytas rankos mostu pirmiau, nei spėjo prašnekti. Ponas Evansas pasisuko į kitus ir toks pat suirzęs pasakė:

– Ko? Ko jūs norit?

Jau nuo jo tono viena moteris užgniaužė raudą, o vienas senukas neigiamai papurtė galvą ir nuklupinėjo koridoriumi, kalbėdamas pats sau, labiau patenkintas pokalbiu su niekuo negu su piktu socialiniu darbuotoju.

Tačiau Francis dvejojo. Perspėjantys balsai jo galvoje šaukė: Eik iš čia! Eik tučtuojau! Bet Francis stabtelėjo ir po minutėlės sukaupė pakankamai drąsos pasakyti:

– Norėčiau leidimo išeiti laukan. Ponas Mūzis šią popietę vedasi keletą žmonių į lauką, ir aš norėčiau eiti su jais. Jis sakė, jog neprieštarauja.

– Tu nori išeiti laukan?

– Taip. Prašyčiau.

– Kodėl gi tu nori laukan, Petreli? Kas ten nuostabaus išorėje, kas tave taip traukia?

Francis negalėjo pasakyti, ar jis tyčiojasi būtent iš jo, ar tiesiog juokiasi iš paties noro išeiti pro Amersto pagrindines duris.

– Šiandien graži diena. Ko gero, pirmoji graži diena po ilgo laiko. Šviečia saulė ir šilta. Oras grynas.

– Manai, kad šitai geriau negu tai, ką mes siūlome čia, viduje?

– Aš taip nesakiau, pone Evansai. Tiesiog dabar pavasaris, ir norėčiau išeiti laukan.

Ponas Blogis papurtė galvą.

– Aš manau, jog tu ketini pabandyti bėgti, Franci. Ištrūkti. Manau, jog tiki sugebėsiąs pasprukti nuo Mažojo Juoduko, kai jis atsuks į tave nugarą, užkopti gebenėmis ir perlipti sieną, tada nubėgti nuo kalvos, pro koledžą, kol tavęs niekas nepastebėjo, ir įšokti į autobusą, bet kokį autobusą, tau nesvarbu, nes bet kur yra geriau negu čia; štai ką, mano nuomone, ketini padaryti, – tarė jis. Jo balse girdėjosi suirzimas ir agresyvios gaidelės.

Francis tuoj pat atsakė:

– Ne, ne, ne, aš tiesiog noriu išeiti į sodą.

– Tu taip sakai, – tęsė ponas Blogis, – tačiau iš kur aš žinau, jog sakai tiesą? Kaip aš galiu tavimi pasitikėti, Paukšteli? Ką padarysi, jog įtikintum mane, kad sakai tiesą?

Francis neįsivaizdavo, ką atsakyti. Jis nežinojo, kokiu kitu būdu galima įrodyti, jog vykdai savo pažadus, išskyrus tą, kad elgiesi kaip pažadėjęs.

– Aš tiesiog noriu išeiti laukan, – tarė Francis, – nebuvau lauke nuo tada, kai čia atvykau.

– Manai esąs nusipelnęs išėjimo laukan privilegijos? Ką padarei, kad ją užsidirbtum, Franci?

– Aš nežinau, – pasakė Francis. – Nežinojau, kad turiu tai užsidirbti. Aš tiesiog noriu išeiti į lauką.

– Ką apie tai sako tavo balsai, Paukšteli?

Francis žengė mažą žingsnelį atgal, nes visi jo balsai šaukė, nors iš toli, bet labai aiškiai, kuo greičiau sprukti nuo psichologo, tačiau jis laikėsi savo, neįprastai ignoruodamas vidinį klegesį.

– Aš negirdžiu jokių balsų, pone Evansai. Tiesiog noriu išeiti į lauką. Tai viskas. Nenoriu pabėgti. Neketinu lipti į jokį autobusą. Tiesiog noriu įkvėpti gryno oro.

Evansas linktelėjo, tačiau tuo pat metu pašaipiai perkreipė lūpas.

– Aš tavim netikiu, – tarė jis, bet išsitraukė iš marškinių kišenės mažą bloknotėlį ir užrašė jame kelis žodžius. – Paduok jį ponui Mūziui, – paliepė jis. – Leidimas išeiti laukan duotas. Tik nevėluok į popietinę grupinę terapiją.

Francis surado Mažąjį Juoduką, rūkantį cigaretę prie seselių posto, kur šis flirtavo su pora budinčių seselių. Ten buvo seselė Klaidelė su jaunesne moterimi, nauja sesele praktikante, praminta Trumpa Blondine, nes ji nešiojo trumpą šukuoseną, panašią į pasakose vaizduojamų elfų, visai kitokią nei papūstos ševeliūros kitų seselių, šiek tiek vyresnių ir, rodos, jau pasidavusių vidutinio amžiaus susmukimui ir raukšlėms. Trumpa Blondinė buvo jaunutė ir plona, berniukiško sudėjimo, paslėpto po baltu seselės chalatu. Jos oda blyški, beveik perregima, ir atrodė, jog švyti baltuose ligoninės šviestuvų spinduliuose. Balsas tylus, sunkiai girdimas ir išvis virsdavo šnabždesiu, kai ji susinervindavo, o tai būdavo, pacientų pastebėjimu, labai dažnai. Dideli, triukšmingi sambūriai versdavo ją jaustis nepatogiai, ir ji kamuodavo – si, kai vaistų išdavimo metu prie seselių posto sugužėdavo galybė pacientų. Tai būdavo įtemptas metas. Žmonės stumdydavosi, bandydami patekti prie grotuoto langelio, kur popieriniuose puodeliuose su užrašytu paciento vardu paduodamos piliulės. Jai būdavo sunku surikiuoti pacientus į eilę, priversti juos tylėti, ir ypač sunku, kai prasidėdavo stumdymasis ir grūdimasis, o tai nutikdavo pakankamai dažnai. Trumpai Blondinei kur kas geriau sekdavosi, kai ji likdavo viena su pacientu, ir jos plonas, tylus balsas neprivalėdavo grumtis su daugybe kitų. Franciui ji patiko iš dalies todėl, jog buvo nedaug vyresnė, tačiau labiausiai dėl to, kad jos balsas jam atrodė raminantis ir priminė mamos balsą prieš daugelį metų, kai ji vakarais skaitydavo jam knygeles. Vienu metu pacientas pabandė prisiminti, kada mama nustojo tai daryti, bet jo atsiminimai staiga tapo labai tolimi, lyg jau būtų tapę istorija.