Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Kiekvieną kartą Žurnalistui nustojus skaityti, o ponui Blogiui dedant pastangas vieno iš šių ar kokio kito liūdnai panašaus pasakojimo aptarimui, Stypena linguodavo galvą ir pradėdavo murmėti:

– Štai! Matot. Tai ir turiu galvoje.

Atrodė, lyg būtum kokioje nors keistoje Atgimimo bažnyčioje. Evansas ignoravo šiuos pareiškimus, bandydamas įtraukti kitus grupės narius į kokį nors abipusį bendravimą.

Tačiau Piteris Gaisrininkas atkreipė dėmesį. Jis nelauktai pasisuko į Stypeną ir tiesiai jo paklausė:

– Kažkas ne taip, didysis vaikine?

Stypenos balsas sudrebėjo, kai atsakė:

– Negi nematai, Piteri? Ženklai visur! Riaušės, neapykanta, karas, žudynės… – jis staiga pasisuko į Evansą ir paklausė: – Ar laikraštyje nėra parašyta ir apie badą?

Ponas Blogis sudvejojo, o Žurnalistas džiugiai pasakė:

– Sudaniečiai grumiasi su nederliumi. Sausra ir badas sukėlė pabėgėlių krizę. „Niu Jork Taims”.

– Šimtai mirė? – paklausė Stypena.

– Taip. Labai tikėtina, – atsiliepė ponas Evansas. – Gal netgi dar daugiau.

Stypena energingai sulinksėjo.

– Aš jau esu matęs nuotraukas. Maži vaikučiai išsipūtusiais pilvais ir plonomis kojytėmis, ir įkritusiomis akimis, pilnomis nevilties. O ligos, jos visuomet šalia mūsų, kartu su badu. Nereikia net perskaityti visos Apokalipsės knygos, kad suprastum, kas dedasi. Visi ženklai.

Jis staiga atsilenkė savo sulankstomoje kėdėje, metė vieną ilgą žvilgsnį pro grotuotą langą, atvertą į ligoninės teritoriją, lyg stebėdamas paskutinę dienos šviesą, ir pasakė:

– Nėra abejonės, kad Šėtonas netoliese. Labai arti. Pažiūrėkite, kas dedasi pasaulyje. Blogos žinios, kur bepažvelgtum. Kas gi daugiau galėtų būti už tai atsakingas.

Tardamas tai, jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. Staiga ėmė sunkiai alsuoti, o jo kaktą išmušė maži prakaito lašeliai, tarsi kiekvieną jame aidinčią mintį suvaldyti reikėtų didžiulių pastangų. Kiti tuzino grupės nariai lyg priaugę sėdėjo ant kėdžių, nė vienas nejudėdamas, neatplėšdamas akių nuo aukštojo vyro, besigrumiančio su jame šėlstančiomis baimėmis.

Ponas Blogis tai pastebėjo ir paskubomis nukreipė temą.

– Atsiverskime sporto skyrių, – pasakė jis. Jo balse aidintis giedras linksmumas skambėjo beveik įžeidžiamai.

Tačiau Piteris Gaisrininkas paprieštaravo.

– Ne, – sunkiai tramdydamas pyktį tarė jis. – Ne. Aš nenoriu kalbėtis apie beisbolą ar krepšinį arba vietines mokyklų komandas. Aš manau, jog turėtume kalbėtis apie mus supantį pasaulį. Manau, kad Stypenos žodžiuose yra tiesos. Už šių durų vyksta visokios bjaurastys. Neapykanta, žmogžudystės ir skerdynės. Iš kur visa tai atsiranda? Kas tai daro? Ar dar kas nors tebėra geras? Gal tai netgi ne Šėtono darbas, kaip tiki Stypena. Gal tai vyksta dėl to, jog mes visi tapom blogesni, ir Šėtonui net nereikia ateiti, nes mes už jį viską patys darome.

Ponas Evansas piktai spoksojo į Piterį Gaisrininką, primerkęs akis.

– Manau, jog tavo nuomonė įdomi, – tarė jis, lėtai seikėdamas santūrius, šaltus žodžius, – tačiau tu darai iš musės dramblį. Nepaisant to, aš nemanau, jog tai turi daug bendra su šios grupės tikslu. Mes čia ieškome būdų, kaip sugrįžti į visuomenę. Ne slėptis nuo jos, netgi jei pasaulyje ne viskas taip, kaip mums patiktų. Taip pat nemanau, kad tikslo siekti padeda nuolaidžiavimas savo svaičiojimams arba tikėjimas jais.

Šie žodžiai buvo skirti kartu ir Piteriui, ir Stypenai.

Piterio Gaisrininko veidas buvo lyg suakmenėjęs. Jis bandė prašnekti, bet išsyk nutilo.

Staiga stojusią tylą nutraukė Stypena. Jo balsas drebėjo, jis vos neverkė.

– Jeigu mes patys kalti dėl to, kas vyksta, tai vilties nebėra nė vienam iš mūsų. Niekam.

Šie žodžiai buvo ištarti su tokia nevaldoma neviltimi, kad keli žmonės, iki tol tyliai sėdėję, prislopintais balsais šūktelėjo. Vienas senas vyriškis pradėjo ašaroti, o moteris, dėvinti rausvą chalatą su raukinukais, gerokai per daug prisidažiusi akis ir apsiavusi kuoduotas baltas šlepetes – triušiukus, susigraudino.

– O, kaip liūdna, – tarė ji. – Labai liūdna.

Francis stebėjo socialinį darbuotoją, bandantį vėl suvaldyti grupę.

– Pasaulis yra toks pat, koks buvo visada, – tarė Evansas. – Mums turėtų rūpėti savo pačių reikalai.

To sakyti nederėjo, nes Stypena pašoko ant kojų. Jis staiga sumosikavo rankomis virš galvos, labai panašiai kaip tada, kai Francis su juo pirmąsyk susidūrė.

– Štai kas! – sušuko jis, išgąsdindamas bailesnius grupelės narius. – Blogis visur! Mes turime rasti būdą nuo jo apsisaugoti! Turime susiburti. Sudaryti komitetus. Įkurti sargybos grupeles. Turime susiorganizuoti! Susijungti! Sudaryti planą. Apsiginti.

Saugoti sienas. Turime iš visų jėgų stengtis, kad blogis nepatektų į ligoninę.

Jis giliai įkvėpė ir apsisuko, apžiūrinėdamas visus grupelės narius.

Kelios galvos linktelėjo vienu metu. Tai skambėjo protingai.

– Mes galime apsisaugoti nuo blogio, – tarė Stypena, – tačiau turime būti budrūs.

Tada, visas drebėdamas po pastangų, kurių pareikalavo kalba, jis atsisėdo ir vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės, paskęsdamas tyloje.

Ponas Evansas nuožmiai pažvelgė į Piterį Gaisrininką, lyg jis būtų kaltas dėl Stypenos protrūkio.

– Taigi, – tarė jis lėtai, – Piteri. Pasakyk mums. Jei manai, kad turime neįsileisti Šėtono šiapus mūsų sienų, tai galbūt turėtume reguliariai vaikščioti į bažnyčią?

Piteris Gaisrininkas sustingo ant kėdės.

– Ne, – iš lėto atsakė jis. – Aš nemanau…

– Argi mums nereikėtų melstis? Eiti į mišias? Kalbėti „Sveika, Marija”, „Tėve mūsų” ir „Prisipažįstu”? Kiekvieną sekmadienį priimti Komuniją? Ar mes neturėtume dažniau eiti išpažinties?

Piterio Gaisrininko balsas tapo žemas ir labai tylus.

– Nuo tokių dalykų gal ir pasijuntama geriau. Tačiau aš netikiu, kad…

Ponas Evansas antrą sykį jį pertraukė:

– Vaje, aš atsiprašau, – tarė jis dygaus cinizmo pilnu balsu. – Ėjimas į bažnyčią ir visokios organizuotos religinės apeigos labai nepatiktų Gaisrininkui, ar ne? Nes Gaisrininkas, na, turi problemų su bažnyčiomis, juk taip?

Piteris pasimuistė ant kėdės. Francis pastebėjo jo akyse slepiamą įtūžį, kokio prieš tai nebuvo matęs.

– Ne su bažnyčiomis. Su viena bažnyčia. Turėjau problemą, tačiau ją išsprendžiau, argi ne, pone Evansai?

Abudu vyrai sekundę žvelgė vienas į kitą, tada Evansas tarė:

– Taip, ko gero, išsprendei. Matai pats, kur dėl to atsidūrei.

Vakarienės metu Stypenai tapo dar blogiau.

Tą vakarą buvo patiekta vištiena grietinėlėje. Patiekale daugiausia buvo tirštos, pilkos grietinėlės ir mažai vištienos, su žirniais, – šie buvo suvirti taip, kad bet kokios pretenzijos į daržovę išgaravo viryklės karštyje – ir labai sukepusiomis bulvėmis, kurių konsistencija priminė sušalusias, tik tiek, kad buvo karštos lyg iš laužo ištrauktos anglys. Aukštasis vyras sėdėjo vienas prie kampinio staliuko, o kiti pastato gyventojai grūdosi prie likusių stalų, stengdamiesi palikti jam vietos. Vienas ar du pacientai vakarienės pradžioje bandė prie jo prisigretinti, tačiau Stypena juos piktai vijo šalin, urgzdamas lyg senas šuva, pažadintas iš miego.

Įprastas murmesys atrodė tylesnis, įrankių ir lėkščių tarškėjimas buvo lyg prislopintas. Keli stalai, stovintys nuošalyje, buvo skirti vyresniems, iškaršusiems pacientams, kuriems reikėjo pagalbos. Netgi rūpestingos, nors bevaisės, pastangos pamaitinti juos arba katatonikus, kurie abejingai spoksojo priešais save, nelabai suprasdami, jog juos valgydina, atrodė tylesnės, prislopintos. Iš savo vietos Francis matė, kad visi valgykloje esantys sanitarai vis žvilgčiojo į Stypeną, stengdamiesi nepaleisti jo iš akių ir kartu besirūpindami kitais pacientais. Vienu metu pasirodė Gerk piliulė, keletą minučių įdėmiai stebėjo Stypeną, paskui persimetė keliais žodžiais su Evansu. Prieš išeidamas, Gerk piliulė parašė receptą ir jį įteikė seselei.