Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Francis nepatogiai gulėjo ant lovos dar valandą, jausdamas siauro kambarėlio ankštumą, kol vienintelėse duryse cypdamas atsidarė mažas langelis. Iš savo vietos tegalėjo ką nors matyti pasikeldamas lyg atsilenkimą darantis atletas, o tai padaryti buvo nelengva dėl tramdomųjų marškinių. Pirmiausia jis įžiūrėjo vieną akį, paskui kitą, spoksančias į jį, ir pasistengė išspausti silpną „sveiki?”.

Niekas neatsiliepė, o langelis užsitrenkė.

Jo nuomone, praėjo dar pusvalandis, kol langelis vėl atsidarė. Jis bandė dar kartą pasisveikinti, ir šįsyk tai pavyko, nes po sekundėlės išgirdo spynoje pasukamą raktą. Durys girgždėdamos atsidarė, ir jis pamatė didesnįjį iš dviejų sanitarų, besigrūdantį į mažą vienutę. Vyriškis šypsojosi, lyg būtų užtiktas besakantis pokštą. Jis maloniai linktelėjo Franciui.

– Kaip laikotės šįryt, pone Petreli? – linksmai paklausė jis. – Numigote? Jaučiatės alkanas?

– Man reikia atsigerti, – sukrenkštė Francis.

Sanitaras linktelėjo.

– Tai nuo vaistų, kuriuos jie tau suleido. Nuo jų liežuvis atrodo storas, lyg būtų visas ištinęs, ar ne?

Francis linktelėjo. Sanitaras išėjo į koridorių ir tuoj sugrįžo su plastikiniu puodeliu vandens. Jis prisėdo ant gulto kraštelio ir kilstelėjo Francį lyg sergantį vaiką, kad šis galėtų gurkštelėti skysčio. Vanduo buvo šiltas, netgi sūrokas, su nedideliu metalo prieskoniu, tačiau tuo metu paprasčiausias gerkle tekančio gėrimo jausmas ir prilaikančios sanitaro rankos spaudimas nuramino jį labiau, nei jis galėjo tikėtis. Sanitaras tą greičiausiai suprato, nes tyliai ištarė:

– Viskas bus gerai, pone Petreli. Pone Paukšteli. Taip tave pavadino tas naujokas, ir aš manau, kad tai labai nebloga pravardė. Ši vieta iš pradžių atrodo nemaloni, reikia laiko prie jos priprasti, tačiau tau viskas bus gerai. Aš žinau.

Jis paguldė Francį atgal lovon ir pridūrė:

– Dabar tave apžiūrės daktaras.

Po keleto sekundžių Francis išvydo apvalų daktaro Gulptililio pavidalą, įslenkantį pro duris. Daktaras nusišypsojo ir paklausė savo dainingu monotonišku balsu:

– Pone Petreli. Kaip savijauta šį rytą?

– Gerai, – atsakė Francis. Jis išties nežinojo, ką kita galėtų pasakyti. Tuo pat metu girdėjo aidint savuosius balsus, kurie perspėjo būti labai atsargų. Tačiau jie buvo gerokai tylesni, nei galėtų būti, rodės, lyg šauktų jam iš plačios bedugnės.

– Ar prisimeni, kur esi? – pasiteiravo daktaras.

Francis linktelėjo.

– Aš ligoninėje.

– Taip, – su šypsena atsakė gydytojas, – tai nesunku atspėti. Ar pameni, kurioje? Pameni, kaip čia atvykai?

Francis prisiminė. Paprasčiausias atsakinėjimas į klausimus nuginė dalį rūko, iki tol temdžiusio jo regėjimą.

– Čia Valstybinė Vakarų ligoninė, – pasakė jis. – Aš atvykau greitąja pagalba po to, kai susiginčijau su savo tėvais.

– Labai gerai. Ar pameni, koks dabar mėnuo? Kokie metai?

– Manau, jog vis dar kovas ir tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintieji.

– Nuostabu, – daktaras atrodė nuoširdžiai patenkintas. – Įtariu, jog jau esi labiau susivokęs. Manau, šiandien jau galėsime išleisti tave iš izoliatoriaus ir nuimti antrankius bei pradėti integraciją į bendruomenę. To aš ir tikėjausi.

– Aš norėčiau jau važiuoti namo, – tarė Francis.

– Atsiprašau, pone Petreli, bet tai kol kas neįmanoma.

– Aš nemanau, jog noriu čia pasilikti, – pasakė Francis. Jo balsas vėl grasino imti drebėti, kaip atvykimo dieną.

– Tai tavo paties labui, – atsakė daktaras.

Francis tuo abejojo. Jis žinojo nesąs tiek pamišęs, kad nesuprastų, jog tai iš tikrųjų kitų žmonių labui, o ne jo paties. Garsiai to nepasakė.

– Kodėl negaliu važiuoti namo? – paklausė jis. – Aš nieko bloga nepadariau.

– Ar prisimeni virtuvinį peilį? O savo grasinančius žodžius?

Francis papurtė galvą.

– Tai buvo nesusipratimas, – ištarė jis.

Daktaras Gulptililis nusišypsojo.

– Žinoma, kad buvo. Tačiau liksi su mumis, kol suprasi, jog negalima vaikščioti aplink ir grasinti žmonėms.

– Pažadu, aš taip nedarysiu.

– Dėkoju, pone Petreli. Tačiau pažadas tokiomis aplinkybėmis ne visai adekvatus. Aš turiu būti įsitikinęs. Visiškai įsitikinęs, deja. Vaistai, kurių tau davėme, turėtų padėti. Tęsiant jų vartojimą, kumuliacinis vaistų efektas padės tau geriau kontroliuoti situaciją ir prisitaikyti. Paskui mes galbūt galėsime aptarti grįžimą į visuomenę ir visavertiškesnį vaidmenį joje.

Paskutinį sakinį jis ištarė lėtai, tuomet dar pridūrė:

– O ką tavo balsai mano apie buvimą čia?

Francis susiprato papurtyti galvą.

– Aš negirdžiu jokių balsų, – laikėsi savo jis. Giliai viduje išgirdo pritariantį chorą.

Daktaras vėl nusišypsojo, parodydamas baltus, truputį nelygius dantis.

– Ak, pone Petreli, ir vėl nesu visai tikras, jog tuo tikiu. Tačiau, – gydytojas padvejojo, – manau, kad prisitaikysi bendruomenėje. Ponas Mūzis aprodys pastatą ir supažindins tave su taisyklėmis. Taisyklės yra svarbios, pone Petreli. Jų nedaug, bet jos

labai svarbios. Paklusimas taisyklėms, tapimas visaverčiu mažo mūsų pasaulio nariu – tai psichinės sveikatos ženklai. Kuo tvirčiau man įrodysi, kad gali sėkmingai gyventi čia, tuo arčiau kasdien žengsi savo grįžimo į namus link. Ar supranti šią lygtį, pone Petreli?

Francis energingai sulinksėjo.

– Čia vyksta užsiėmimai. Organizuojamos susitikimų grupės. Reguliariai bus rengiami privatūs pokalbiai su manimi. Taip pat yra taisyklių. Visi šitie dalykai, sutelkti kartu, sukuria galimybes. Jeigu tau nepavyks prisitaikyti, tuomet, bijau, liksi čia ilgam, ir įprasta, kad nemaloniam laikui.

Jis pamosavo po vienutę.

– Pavyzdžiui, šis kambarėlis, – ir parodė į tramdomuosius marškinius, – šie įtaisai ir kiti lieka pasirinkimo teise. Jie visada lieka pasirinkimo teise. Tačiau svarbu jų išvengti, pone Petreli. Tai svarbu jūsų psichinei sveikatai. Ar aš aiškiai kalbu?

– Taip, – atsakė Francis, – prisitaikyk. Paklusk taisyklėms, – jis kartojo tai mintyse, lyg mantrą ar maldą.

– Būtent. Puiku. Matai, mes jau padarėme pažangą. Jauskis drąsiau, pone Petreli. Naudokis ligoninės privalumais, – daktaras atsistojo ir linktelėjo sanitarui: – Tvarka, pone Mūzi. Galite paleisti poną Petrelį. Prašau paskui palydėti jį per miegamuosius, surasti jam drabužių ir parodyti užsiėmimų kambarį.

– Taip, pone, – atsiliepė sanitaras su karišku ryžtingumu.

Daktaras iškrypavo pro izoliatoriaus duris, o sanitaras ėmėsi atrišinėti tramdomųjų marškinių dirželius, po to atvyniojo rankoves, kurios iki tol buvo apsuktos aplink Francį, kol galų gale jį išlaisvino. Francis nerangiai pasirąžė ir patrynė rankas, stengdamasis grąžinti nors truputį energijos ir gyvybės į galūnes, kurios buvo taip stipriai surakintos. Jis nuleido kojas ant grindų ir stovėjo svyruodamas, jausdamas užplūstantį svaigulį. Sanitaras tikriausiai tai pastebėjo, nes Francio petį sugriebė didžiulė ranka, kad jis nesukluptų. Pacientas jautėsi panašiai kaip kūdikis, žengiantis pirmuosius žingsnelius, tačiau be kūdikiško džiaugsmo ir laimėjimo, jautė tik abejones ir baimę.

Jis nusekė paskui poną Mūzį Amersto pastato penkto aukšto koridoriumi. Čia buvo išrikiuota pusė tuzino šeši su devyniais dydžio vienučių, išmuštų veltiniu, kiekviena buvo su dvigubu užraktu ir stebėjimo langeliu duryse. Jis negalėjo pasakyti, ar jose kas nors buvo, išskyrus vieną atvejį, kai juos turbūt išgirdo einančius pro šalį, nes iš už durų Francis išgirdo prislopintų nešvankybių kaskadą, pasibaigusią ilgu, skausmingu riksmu. Kančios ir neapykantos mišinys. Jis pasiskubino, kad suspėtų paskui didįjį sanitarą, kuris, nė kiek nesutrikdytas kraupaus klyksmo, tęsė geraširdiškus pajuokavimus apie pastato planavimą, ligoninę ir jos istoriją, eidamas pro dvivėres duris, vedančias plačių pagrindinių laiptų link. Francis vargiai teprisiminė, kaip kopė šiais laiptais prieš dvi dienas, nes jam atrodė, kad tai tolima ir vis sunkiau atmenama praeitis, kur jo mintys apie gyvenimą buvo visai kitokios.