Джон Катценбах: Pamišėlio istorija

– Kaip tu, drauguži? – paklausė jis. Kiekvienas žodis buvo nuspalvintas nežymaus bostoniško ir airiško akcento. – Ar viskas taip blogai?

Francis papurtė galvą.

– Aš noriu eiti namo, bet jie sako, kad turiu likti čia, – atsakė jis ir graudžiai bei spontaniškai paklausė: – Ar galit man padėti, pone?

Vyras truputį pasilenkė prie Francio.

– Įtariu, kad čia yra daugiau nei keli žmonės, kurie norėtų eiti namo, bet negali. Aš ir pats neseniai papildžiau jų gretas.

Francis pažvelgė į vyrą. Nežinojo kodėl, bet ramus šio vyro balsas padėjo jam nurimti.

– Ar gali man padėti? – leptelėjo Francis pasikartodamas.

Vyras nusišypsojo nerūpestingai ir kartu liūdnai.

– Aš nežinau, ką galiu padaryti, – pasakė jis. – Bet padarysiu viską, ką galiu.

– Pažadi? – greitai paklausė Francis.

– Gerai, – pasakė vyras. – Aš pažadu.

Francis atsirėmė į kėdę ir sekundėlę užsimerkė.

– Ačiū, – sušnibždėjo jis.

Sekretorė nutraukė pokalbį aštraus, pabrėžtino tono įsakymu, skirtu mažesniajam iš dviejų juodųjų sanitarų.

– Pone Mūzi. Šis ponas… – ji mostelėjo į vyrą su kombinezonu. – Tai ponas… – ji minutėlę padvejojo prieš tęsdama, rodės, jog sąmoningai nesako jo vardo, – … tai ponas, apie kurį mes anksčiau kalbėjome. Pareigūnai palydės jį pas daktarą, tačiau prašau skubiai sugrįžti ir nuvesti poną į jo naujus apartamentus, – šis žodis buvo ištartas su sarkazmo gaidele, – kai tik įkurdinsite Petrelį Amerste. Jo ten laukia.

– Taip, ponia, – pasakė didesnysis brolis, lyg būtų jo eilė kalbėti, nors moteriškės nurodymai buvo skirti mažesniajam. – Kaip jūs pasakysit, taip mes padarysim.

Vyriškis su kombinezonu vėl pažvelgė į Francį.

– Kuo tu vardu? – paklausė jis.

– Francis Petrelis, – atsakė Francis.

Vyras su kombinezonu nusišypsojo.

– Petrelis – graži pavardė. Žinai, yra toks mažas jūrinis paukštis 1, įprastas Keip Kodui. Tai tokie paukščiai, kuriuos matai skraidančius tiesiai virš bangų vasaros popietėmis, nardančius po purslus. Gražūs. Baltais sparnais, kuriais vieną sekundę plaka iš visų jėgų, o kitą sklendžia be jokių pastangų. Jų regėjimas turi būti labai aštrus, kad pastebėtų smėlinį unguriuką arba pūgžlį bangų mūšoje. Poetiškas paukštelis, galima tuo neabejoti. Ar galėtum taip skristi, pone Petreli?

Francis papurtė galvą.

– Ak, – pasakė vyriškis su kombinezonu, – na, galbūt turėtum išmokti. Ypač jei tave žada ilgam uždaryti šioje nuostabioje vietoje.

– Tylėkit! – šiurkščiai įterpė vienas iš pareigūnų, tačiau vyriškis tik nusišypsojo:

– O ką jūs padarysit?

Pareigūnas neatsakė, nors jo veidas truputį paraudo, o vyriškis vėl atsisuko į Francį, ignoruodamas policininko komandą.

– Francis Petrelis. Francis Paukštelis. Man taip labiau patinka. Neimk visko taip į širdį, Franci Paukšteli, ir mes greitai vėl pasimatysime. Pažadu.

Francis nepajėgė atsakyti, tačiau pasijuto truputį padrąsintas vyro žodžių. Pirmą sykį nuo pat ryto, prasidėjusio riksmais, šaukimu ir kaltinimais, jis pasijuto nevisiškai vienas. Rodės, lyg šiurkštus klegesys ir nuolatinis triukšmas, kuris visą dieną kankino jo ausis, sumažėjo tarsi pritildžius trimituojantį radiją. Francis girdėjo pritariamai murmant keletą savųjų balsų ir nuo to dar šiek tiek atsipalaidavo. Tačiau neturėjo laiko susikaupti prie šios minties, nes jį skubiai išvežė iš kabineto į koridorių ir aidžiai užsitrenkė durys. Šalta dulksna privertė jį sudrebėti ir priminė, kad nuo šio momento viskas, ką žinojo apie gyvenimą, pasikeitė, o ką dar sužinos, neaišku ir nuo jo paslėpta. Turėjo įsikąsti į apatinę lūpą, kad vėl neapsiverktų, iš visų jėgų stengėsi nuryti raudą, kai jį oriai vežė iš priimamojo, gilyn į Valstybinės Vakarų ligoninės šerdį.

Trečias skyrius

Silpna ryto šviesa vos slydo virš gretimų namų stogų, nepastebimai įsiskverbdama į mano skurdų butuką. Aš stovėjau priešais sieną, žiūrėdamas į žodžius, kuriuos vakar naktį surašiau vienu ilgu stulpeliu. Mano raštas buvo tankiai suglaustas, nervingas. Žodžiai išsidėstę vingiuotomis eilutėmis, panašiai kaip kviečiai lauke, kai papučia šiltas vėjas. Aš paklausiau savęs: negi tikrai taip bijojau tą dieną, kai atvykau į ligoninę? Atsakymas buvo paprastas: taip. Iš tikrųjų bijojau labiau, nei aprašiau. Atmintyje skausmas išblunka. Motina pamiršta gimdymo kančias, laikydama glėbyje kūdikį, kareivis nebepamena žaizdų skausmo, kai generolas sega jam prie krūtinės medalį, o orkestras groja karinį maršą. Ar aš pasakiau tiesą apie tai, ką mačiau? Ar teisingai išdėsčiau detales? Ar iš tiesų nutiko taip, kaip aš prisimenu?

Aš čiupau pieštuką ir suklupau ant grindų ties ta vieta, kur vakar baigiau rašyti. Minutėlę padvejojau ir parašiau:

Buvo praėjusios mažiausiai keturiasdešimt aštuonios valandos, kai Francis Petrelis pabudo niūrioje pilku veltiniu išmuštoje vienutėje, tvirtai supančiotas tramdomaisiais marškiniais. Jo širdis daužėsi, liežuvis ištino, jis troško šalto gėrimo ir kokios nors draugijos…

Buvo praėjusios mažiausiai keturiasdešimt aštuonios valandos, kai Francis Petrelis pabudo niūrioje pilku veltiniu išmuštoje vienutėje, tvirtai supančiotas tramdomaisiais marškiniais. Jo širdis daužėsi, liežuvis ištino, jis troško šalto gėrimo ir kokios nors draugijos. Sustiręs gulėjo ant plieninio gulto, užtiesto plonu, tamsiomis dėmėmis išmargintu čiužiniu, keldamas žvilgsnį nuo skuduro spalvos sienų iki lubų, tyrinėdamas kuklų inventorių ir savo savijautą. Jis pajudino kojų pirštus, aplaižė suskeldėjusias lūpas ir skaičiavo besidaužantį pulsą, kol pajuto, jog šis lėtėja. Nuo suleistų vaistų jautėsi lyg palaidotas ar bent jau užpiltas kokiu nors tirštu sirupu. Aukštai virš jo švietė vienintelė balta elektros lemputė, uždengta vieliniu tinklu, ir ryški šviesa skaudino akis. Jis žinojo, kad turėtų būti alkanas, bet nebuvo. Timptelėjo savo pančius ir išsyk suprato, kad tai bergždžios pastangos. Nutarė, kad turėtų šauktis pagalbos, tačiau visų pirma sušnabždėjo sau:

– Ar jūs dar čia?

Minutėlę buvo tylu.

Paskui jis išgirdo keletą balsų, kalbančių vienu metu, tačiau visi buvo silpni, lyg prispausti pagalve:

Mes čia. Mes visi dar čia.

Tai jį nuramino.

Tu turi slėpti mus, Franci.

Jis pats sau linktelėjo, nes tai atrodė akivaizdu. Juto savyje kylant vienas kitam prieštaraujančių argumentų bangą, beveik kaip matematikas, matantis ant lentos parašytą sudėtingą lygtį, kuri gali turėti keletą atsakymų variantų. Balsai, kuriais vadovavosi, buvo kalti ir dėl dabartinės jo padėties, ir jis šiek tiek abejojo, ar išties turėtų juos slėpti, jei nori kada nors išsikrapštyti iš Valstybinės Vakarų ligoninės. Vertindamas padėtį, girdėjo pažįstamus balsus žmonių, kurie keliavo jo vaizduotėje, sutikdami su juo. Visi šie balsai turėjo charakterį: reikalaujantis balsas, disciplinos balsas, nuolaidus balsas, susirūpinęs balsas, taip pat balsai, kurie perspėja, nuramina, abejoja ir nusprendžia. Jie turėjo tonus ir temas; jis jau žinojo, kada vieno ar kito tikėtis prabylant – priklausė nuo situacijos. Ginčo su tėvais metu, kai buvo pakviesta policija ir greitoji, visi balsai triukšmingai reikalavo dėmesio. Tačiau dabar jis turėjo stengtis, norėdamas juos išgirsti, net suraukti kaktą iš susikaupimo.

Tai, pamanė jis, šiokia tokia savivokos dalis.