Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Aš būsiu laimingas, kai jį nugriaus, – Napoleonas tai pasakė su ypatingu kartėliu, – tai buvo pavojinga, bloga vieta ir nedaug gero ten nutiko.

Tada jis atsisuko į mane:

– Paukšteli, tu buvai ten. Tu viską matei. Papasakok tai visiems.

– O kam tai įdomu?

– Gal kažkam įdomu. Parašyk istoriją. Tu sugebėsi.

– Kai kurių istorijų geriau neužrašinėti, – pasakiau aš.

Napoleonas gūžtelėjo savo apvaliais pečiais.

– Jei tu parašysi – tai taps tikra. Jeigu viskas liks tik mūsų atsiminimuose, atrodys, kad tai niekada neįvyko. Lyg tai būtų kieno nors sapnas. Arba haliucinacija, kurią mes, visi bepročiai, sugalvojom. Niekas mumis netiki, kai ką nors sakom, bet jeigu tu viską užrašysi, tai įgis šiokios tokios vertės. Tai taps pakankamai tikra.

Aš papurčiau galvą.

– Bėda, kai esi išprotėjęs, – tariau aš, – ta, kad labai sunku pasakyti, kas yra tikra, o kas ne. Nieko nekeičia tas faktas, kad dabar mes galim gerti pakankamai tablečių ir stumtis per gyvenimą kartu su visais kitais.

Napoleonas nusišypsojo.

– Tu teisus, – pasakė jis, – bet gal ir neteisus. Aš nežinau. Užtat žinau, kad tu gali papasakoti, ir galbūt keletas žmonių tuo patikės, o tai pakankamai gerai. Tada niekas mumis netikėjo. Netgi kai mes vartojom vaistus, niekas niekada netikėjo mumis.

Jis vėl pažvelgė į savo laikrodį ir nervingai sukryžiavo kojas.

– Tau reikia grįžti, – pasakiau.

– Man reikia grįžti, – atkartojo jis.

Mes truputį nejaukiai pastovėjome, kol pagaliau jis apsisuko ir nuėjo. Maždaug keliuko viduryje Napoleonas atsisuko ir lygiai taip pat neryžtingai pamojavo kaip tada, kai pirmą kartą mane pastebėjo.

– Papasakok tai! – sušuko jis.

Tada apsisuko ir tarsi krypuojantis ančiukas nuėjo tolyn. Aš mačiau, kad jo rankos vėl drebėjo.

Buvo jau sutemę, kai aš pagaliau greitai mindamas šaligatviu parėjau namo ir užlipęs laiptais užsirakinau saugioje mažoje erdvėje. Atrodė, kad mano venomis pulsuoja nervingas nuovargis, kraujas išnešioja raudonuosius ir baltuosius kraujo kūnelius. Matydamas Napoleoną ir girdėdamas savo pravardę, gautą tais laikais, kai pirmą kartą atvykau į ligoninę, stipriai susijaudinau. Aš rimtai pagalvojau, kad reikėtų išgerti kelias tabletes. Žinojau, kad turiu keletą jų, skirtų tam, jog nusiraminčiau, kai būnu susijaudinęs. Bet neišgėriau. „Papasakok istoriją”, – sakė jis man.

– Kaip? – paklausiau aš garsiai, sutrikdydamas namų tylą.

Per kambarį nuvilnijo aidas.

– Tu gali tai padaryti, – tariau pats sau.

Tada aš paklausiau: kodėl gi ne?

Turėjau keletą pieštukų ir tušinukų, bet neturėjau popieriaus.

Tada man šovė į galvą mintis. Vieną sekundę pagalvojau, kad tai vienas manųjų balsų, grįžtančių, užliejančių ausį greitu patarimu ir kukliu įsakymu. Aš sustojau, įdėmiai klausiausi, stengiausi išskirti savo pažįstamų vedlių neklystančius tonus iš gatvės garsų, kiaurai besiskverbiančių pro mano seno oro kondicionieriaus birbimą. Balsai buvo pernelyg silpni. Aš nežinojau, ar ten jie, ar ne jie. Bet nežinia ir yra tai, prie ko aš pripratęs.

Aš paėmiau nusidėvėjusią, subraižytą taburetę ir pastačiau ją prie sienos kambario kampe.

Neturiu popieriaus, pasakiau sau, bet turiu baltai nudažytas sienas, nepapuoštas nei plakatais, nei paveikslais, niekuo. Užsilipęs ant taburetės, aš beveik galėjau pasiekti lubas. Čiupau pieštuką ir pasilenkiau į priekį.

Tada greitai smulkiu, suspaustu, bet įskaitomu šriftu užrašiau:

Apsiašarojęs Francis Ksaveras Petrelis į Valstybinę Vakarų ligoninę atvyko greitosios pagalbos automobilio gale. Lijo, greitai temo. Jo rankos ir kojos buvo surakintos. Jam buvo dvidešimt vieni ir jis dar niekada nebuvo taip išsigandęs per visą savo trumpą ir nuobodų gyvenimą…

Antras skyrius

Apsiašarojęs Francis Ksaveras Petrelis į Valstybinę Vakarų ligoninę atvyko greitosios pagalbos automobilio gale. Lijo, greitai temo. Jo rankos ir kojos buvo surakintos. Jam buvo dvidešimt vieni ir jis dar niekada nebuvo taip išsigandęs per visą savo trumpą ir nuobodų gyvenimą…

Du vyrai, kurie vežė jį į ligoninę, kelionės metu tylėjo, tik kartais ką nors sumurmėdavo apie nesezoninį orą arba mesteldavo sarkastiškų pastabų apie kitus vairuotojus, iš kurių nė vienas, rodės, neatitiko jųdviejų meistriškumo standartų. Greitoji bumbsėjo keliu vidutiniu greičiu, neskubėdama ir neblyksėdama šviesomis.

Abudu vyrai elgėsi taip, lyg kelionė į ligoninę buvo ne daugiau nei dalelė nuobodžios rutinos, dar viena stotelė slegiančiai normalioje, neįdomioje dienoje. Vienas vyras retkarčiais siurbtelėdavo sodos vandens iš skardinės, pačepsėdamas lūpomis. Kitas švilpavo populiarių dainų nuotrupėles. Pirmasis buvo užsiauginęs panašias į Elvio žandenas. Antrojo plaukai styrojo lyg liūto karčiai.

(ialbūt kelionė abiem palydovams atrodė menkniekis, bet tik nc jaunuoliui automobilio gale, kuris įsitempęs garsiai alsavo, lyg būtų ilgai bėgęs. Kiekvienas garsas, kiekvienas pojūtis, jam roilcs, reiškė kažką vis baisesnio ir grasesnio. Mašinos valytuvai bumbsėjo lyg pikta lemiantys būgnai džiunglių gilumoje. Padangų, riedančių slidžiu keliu, ūžimas skambėjo lyg širdį draskanti sirenų giesmė. Netgi jo paties kvėpavimo sukeltas vėjelis, atrodė, aidėjo, lyg jis būtų uždarytas kape. Antrankiai įsirėžė į kūną, ir jis išsižiojo, ketindamas šauktis pagalbos, bet nepajėgė išleisti tinkamo garso. Iš gerklės ištrūko tik beviltiškas gargaliavimas. Pro sumaištį teprasiskverbė viena mintis – jei šiandien jis išgyvens, niekad daugiau nebus blogesnės dienos.

Greitajai sustojus prieš ligoninės įėjimą, išgirdo vieną iš savųjų balsų, prasiveržusių pro tirštą baimę: Jie čia tave užmuš, jeigu nebūsi atsargus.

Vairuotojai sanitarai, regis, nekreipė dėmesio į neišvengiamą pavojų. Jie su trenksmu atidarė mašinos duris ir šiurkščiai ištempė Francį ant neštuvų su ratukais.

Jis jautė ant veido krintančius šaltus lietaus lašelius, besimaišančius su baimės prakaitu ant kaktos, kai tiedu vyrai vežė jį pro plačias duris į ryškių ir negailestingų šviesų pasaulį. Jie dardeno Francį koridoriumi, ratukai cypė braukdami linoleumą. Viskas, ką galėjo pamatyti, tebuvo pilkos rauplėtos lubos. Jam rodės, jog koridoriuje yra ir kitų žmonių, bet per daug bijojo, kad pasuktų galvą ir pažiūrėtų. Tik įsmeigė žvilgsnį į garso izoliaciją virš galvos, skaičiuodamas šviestuvus, po kuriais jį vežė. Kai suskaičiavo iki keturių, vežėjai sustojo. Tiesiai už savo galvos jis išgirdo kažką ištariant:

– Tvarka, vaikinai. Dabar mes jį perimsim.

Tuomet masyvus, apvalus, juodas veidas, besišypsantis plačia eile nelygių dantų, staiga pasirodė virš jo. Veidas kyšojo iš balto sanitaro švarko, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė keliais dydžiais per mažas.

– Nagi, pone Franci Ksaverai Petreli, juk nesukelsite mums problemų, ar ne?

Vyriškis kalbėjo dainingu tenoru, o jo žodžiai nuskambėjo ir grasinamai, ir linksmai. Francis nežinojo, ką atsakyti.

Kitas juodas veidas netikėtai kyštelėjo iš priešingos neštuvų pusės, irgi pasilenkė virš jaunuolio ir pratarė:

– Nemanau, kad šis bernelis bent truputį ginčysis. Ar ne, pone Petreli? – jis taip pat kalbėjo su skambiu pietietišku akcentu.

Balsas Franciui į ausį sušuko: Pasakyk, kad nesiginčysi!

Jis pabandė papurtyti galvą, bet kaklą pajudinti buvo per sunku.

– Aš nesukelsiu problemų, – iškosėjo. Balsas buvo toks pat nemalonus kaip ir oras lauke, bet Francis nudžiugo pajutęs, kad gali kalbėti. Tai suteikė truputį pasitikėjimo savimi. Jau buvo išsigandęs, jog šiandien visiems laikams prarado sugebėjimą bendrauti.