Джон Катценбах: Pamišėlio istorija

Valstybinė Vakarų ligoninė, tarsi kam nors kurioziškai pajuokavus, pastatyta ant kalvos viršūnės ir stūkso virš žymios moters vardu pavadinto koledžo teritorijos. Ligoninės pastatai mėgdžiojo koledžo stilių: gebenėmis apaugusios plytų sienos, balti langų apvadai stačiakampiuose keturių ir penkių aukštų miegamuosiuose pastatuose, išdėstytuose kvadratu, suoleliai ir nedidelių guobų želdiniai, baltai dažyti langai. Aš visad įtariau, kad abu pastatus suprojektavo tie patys architektai ir ligoninės rangovas paprasčiausiai vogė medžiagas iš koledžo. Žvelgdama iš aukštybių, praskrendanti varna tikrai pamanytų, jog koledžas ir ligoninė – tai daugmaž ta pati vieta. Tasai paukštis neįžvelgtų, kokios išties skirtingos tos vietos iš vidaus.

Ligoninės teritorijos ribas iš vienos kalvos pusės žymėjo vienpusis asfaltuotas kelias, netgi neįrėmintas šaligatviu, o iš kitos – jodinėjimo aptvaras, kuriame turtingiausi iš turtingųjų studentų mankštindavo savo žirgus. Pastebėjau, jog arklidės ir barjerai vis dar ten pat, kur buvo prieš dvidešimtį metų, kai juos paskutinį kartą mačiau. Vieniša raitelė suko ratu ankstyvos vasaros saulėkaitoje, paragindama žirgą prieš kliūtis. Mėbijaus lapo principu vykstantis veiksmas. Girdėjau šaižų sukaitusio gyvulio kvėpavimą ir mačiau ilgą šviesių plaukų kaselę, kyšančią iš po juodo raitelės šalmo. Jos marškiniai buvo patamsėję nuo prakaito, o arklio šonai blizgėjo. Abudu iš pažiūros nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta aukščiau, ant kalvos. Aš praėjau pro šalį, taikydamas į tą vietą, kur mačiau ryškią geltonais dryžiais palapinę, pastatytą tiesiai už aukštos plytų tvoros ir geležinių ligoninės vartų. Ten kabojo ženklas su užrašu „Registracija”. Už registracijos stalo sėdinti stambi ir pernelyg geranoriška moteriškė plačiu mostu prisegė man prie švarko kortelę su mano vardu. Ji dar įteikė aplanką su daugybe iš laikraščių perspausdintų straipsnių. Juose smulkiai aprašomi senosios ligoninės teritorijos pertvarkymo planai: čia bus kooperatiniai butai ir prabangūs namai, nes nuo kalvos atsiveria slėnio ir tolumoje tekančios upės vaizdas. Pamaniau, jog tai keista. Nepamenu, kad per visą tą laiką, kurį praleidau ligoninėje, būčiau tolumoje matęs vingiuojantį mėlyną upės kaspiną. Žinoma, galėjau pamanyti, jog tai haliucinacija, ir tiek. Dar buvo aprašyta trumpa ligoninės istorija ir išspausdintos kelios grūdėtos, nespalvotos nuotraukos, vaizduojančios gydomus arba leidžiančius laiką dienos kambariuose pacientus. Peržiūrėjau nuotraukas, ieškodamas pažįstamų veidų, taip pat ir savojo. Nepamačiau nė vieno pažįstamo, tačiau atpažinau būsenas. Visi mes kažkada buvome tokie patys. Šliurinėdavome aplink, apsirengę bet kaip, prišerti visokių vaistų.

Aplanke buvo įdėta dienos programa, ir aš pamačiau žmones, einančius į pastatą, kuriame, kiek pamenu, buvo administracija. Šiuo metu ten, buvo numatyta, istorijos profesorius skaitys paskaitą. Jos tema – „Kultūrinė Valstybinės Vakarų ligoninės svarba”. Atsižvelgiant į tai, kad mes, pacientai, nebuvome išleidžiami iš teritorijos ir apskritai dažnai užrakinti savo miegamuosiuose, man įdomu, apie ką gi jis šnekės. Pastebėjau ir gubernatoriaus pavaduotoją, įeinantį pro duris, apsuptą keleto patarėjų, spaudžiantį rankas kitiems politikams. Jis šypsojosi, o aš neprisimenu, kad bent kas nors būtų šypsojęsis, lydimas į šį pastatą. Tai vieta, kur būdavai atvežamas pirmiausia, ir čia svarstoma, ką su tavimi daryti. Programos pabaigoje didžiosiomis raidėmis buvo išspausdintas įspėjimas, skelbiantis, jog dauguma ligoninės pastatų labai apleisti ir į juos eiti pavojinga. Įspėjime buvo reikalaujama, kad saugumo sumetimais svečiai apsiribotų administracijos pastatu ir kvadratiniu kiemeliu.

Žengiau kelis žingsnius į paskaitą besirenkančių žmonių link, tačiau stabtelėjau. Stebėjau, kaip žmonės pranyksta pastate, lyg šis juos rytų. Tada apsisukau ir greitai nužingsniavau skersai kvadratinio kiemelio.

Supratau visiškai paprastą dalyką: čia aš atėjau ne kalbų klausyti.

Surasti senąjį pastatą, kuriame tada gyvenau, truko neilgai. Galėčiau užsimerkęs rasti kelią, vedantį ten. Metalinės grotelės, dengiančios langus, surūdijo, geležis pajuodo nuo laiko ir purvo. Vienerios jų karojo ant sąvaros lyg sulaužytas sparnas. Plytinis pastato eksterjeras taip pat išbluko ir tapo žemės rudumo. Žali šiemečiai gebenės ūgliai, neprižiūrėti ir sulaukėję, po truputį kabinosi į sienas. Krūmeliai, anksčiau puošę įėjimą, nudžiūvo, o didelės dvivėrės durys, vedančios į pastatą, palaidai kabėjo suskilusioje ir aplaužytoje staktoje. Pastato pavadinimas, iškaltas į antkapį panašioje pilko granito plokštėje, irgi nukentėjo: kažkas apdaužė akmenį taip, kad tegalėjau įžiūrėti raides „merstas”. Vietoj „A”, kuria prasidėjo pavadinimas, dabar tebuvo nelygus rantas.

Visi ligoninės namai buvo pavadinti – kaltas kažkieno kosminio dydžio humoro jausmas – kaip žymūs koledžai ir universitetai. Čia buvo Harvardas, Jeilis ir Prinstonas, Viljamsas ir Vesleinas, Smitas ir Maunt Holijukas, ir Veleslėjus, ir, žinoma, maniškis Amerstas. Pastatas pavadintas miestelio ir koledžo vardu, kurie savo ruožtu tą pavadinimą gavo britų kareivio lordo Džefrio Amersto garbei. Ją šis pelnė už idėją maištingoms indėnų gentims padovanoti antklodžių, užkrėstų raupais. Jo dovanos greitai įvykdė tai, ko niekaip nesisekė pasiekti kulkomis, pigiais niekučiais ir derybomis.

Prie durų buvo prikaltas kažkoks ženklas, ir aš priėjau arčiau, kad jį perskaityčiau. Pirmas žodis buvo didelėmis raidėmis „PAVOJINGA”. Paskui tam tikri teisiniai apygardos statybų inspektoriaus paistalai, o jų apibendrinimas – oficialus pastato pasmerkimas nugriauti. Tuomet dar vienas didelis užrašas: „Be leidimo įeiti draudžiama”.

Kaip įdomu, pamaniau. Kadaise mums, pastato gyventojams, rodėsi, jog tai mes esame beviltiški griuvenos. Niekam net nedingtelėjo, kad sienos, grotos ir spynos, kurios sudarė mūsų gyvenimą, susidurs su tokiu pačiu statusu.

Be to, pasirodė, kad kažkas visgi nepakluso įspėjimui. Spynos buvo įveiktos tokiu nesubtiliu įrankiu kaip laužtuvas, ir durys buvo praviros. Ištiesiau ranką ir stipriai patraukiau rankeną. Durys girgždėdamos atsidarė.

Koridoriuje trenkė pelėsiais. Kampe gulėjo krūva tuščių alaus ir vyno butelių, o tai, mano supratimu, paaiškino pastato lankytojų kilmę: mokiniai ieškojo vietos, kur galėtų gerti, pasislėpę nuo tėvų akių. Sienos buvo purvinos ir nutepliotos keistais įvairiaspalvio grafiti užrašais. Rodos, vienas skelbė: „Blogi berniukai valdo!” Trūkę vamzdžiai kyšojo pro lubas, varvindami dvokiantį tamsų vandenį ant linoleumu išklotų grindų. Visuose kampuose gulėjo lūženos ir šiukšlės, purvas ir dulkės. Sudvisusiame senatvės ir aplaidos kvapų mišinyje aiškiai išsiskyrė žmogaus šlapimo smarvė. Žengiau kelis žingsnius į priekį, bet turėjau sustoti. Kelią užstojo atsiknojusi ir skersai koridoriaus nukritusi sienos plokštė. Kairėje mačiau pagrindinius laiptus, vedančius į viršutinius aukštus, bet jie buvo dar labiau užgriozdinti šiukšlėmis. Norėjau pereiti kairėje esančią fojė, pamatyti palatas, išdėstytas antrame aukšte. Taip pat knietėjo apžiūrėti viršutiniame aukšte esančias vienutes, kuriose mus užrakindavo, kai grumdavomės su savo vaistų poveikiu arba beprotybe, ir miegamuosius, kuriuose mes miegodavom eilėmis išrikiuotose plieninėse lovose, lyg nelaimingi stovyklautojai. Tačiau laiptai atrodė netvirti ir grėsė nuo mano svorio susiūbuoti ir griūti.

Nežinau, kiek laiko aš ten buvau pritūpęs ir palinkęs, klausydamasis aidų to, ką kadaise mačiau ir girdėjau. Lygiai kaip tada, kai buvau pacientas, laikas atrodė sulėtėjęs, nebe toks svarbus, lyg minutinė mano laikrodžio rodyklė vos slinktų ir minutės eitų nenoromis.