Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Šįkart padėkos rašto negavau, tačiau vaikai auklytės paliepimu nupiešė man spalvingą paveikslą, vaizduojantį save pačius žaidžiančius, ir užrašė „Ačiū” tuo nuostabiu šriftu, kokiu rašo vaikai tol, kol mes apkrauname juos argumentais ir nuomonėmis. Paveikslą aš nusinešiau į savo nedidelį butuką ir pasikabinau virš lovos, čia jis yra ir dabar. Mano gyvenimas apniukęs ir atsiduoda pelėsiais, o paveikslas primena visa, ką būčiau galėjęs patirti, jei nebūčiau suklupęs tame gyvenimo kelyje, kuris galiausiai atvedė ten, kur esu.

Taigi toks mano gyvenimas. Žmogaus, balansuojančio ant sveiko proto kraštelio.

Įtariu, kad ir kitos mano dienos paprasčiausiai būtų taip ėjusios ir nebūčiau varginęsis pasakoti apie anuomet vykusius įvykius, kurių liudytojas buvau, jei nebūčiau gavęs valdiško laiško.

Laiškas buvo įtartinai storas, o ant jo atspaustas mano vardas. Vokas akivaizdžiai išsiskyrė įprastoje nuolaidų kuponų ir skrajučių krūvoje. Gyvendamas tokį atsiskyrėlišką gyvenimą kaip mano, gauni nedaug asmeninių laiškų, todėl vos atsiųstas koks nors neįprastas laiškas tiesiog alsuoja poreikiu būti ištyrinėtas. Aš išmečiau lauk nevertingus popiergalius, o šį laišką atplėšiau graužiamas smalsumo. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, buvo tai, kad mano vardas užrašytas taisyklingai.

Brangus pone Franci K. Petreli:

Gana gera pradžia. Bėda ta, kad mano vardas labai panašus į moterišką ir tai sukelia painiavos. Man jau tapo įprasta gauti laiškus iš poliklinikos darbuotojų, susirūpinusių, kad jie neturi įrašo apie paskutiniojo mano tepinėlio tyrimo rezultatus ir, beje, ar pasitikrinau dėl krūties vėžio? Aš nuleidau rankas besistengdamas pataisyti tuos suklaidintus kompiuterius.

Valstybinės Vakarų ligoninės gynimo komitetas nustatė, kad jūs buvote vienas iš paskutinių pacientų, paleistų iš šios įstaigos prieš dvidešimt metų, iki ją uždarant. Galbūt jau žinote, jog vyksta paruošiamieji darbai, norint paversti dalį ligoninės teritorijos muziejumi, o likusią dalį skirti statyboms. Šia proga komitetas rengia dieną, skirtą ištirti ligoninei, jos istorijai, vaidmens svarbai valstybiniu mastu ir dabartiniam požiūriui į psichikos ligonių gydymą. Planuose numatyti seminarai, kalbos ir pramogos. Preliminari programa pridedama prie laiško. Jei galite apsilankyti, prašome kaip galima anksčiau susisiekti su žemiau nurodytu asmeniu.

Žvilgtelėjau į vardą ir numerį, nurodytus po antrašte: Planavimo tarybos pirmininkė. Tada perverčiau priedą, kuriame buvo pateikta darbotvarkė, susidedanti iš laiške minimų kalbų. Jas sakys man girdėti politikai – netgi gubernatoriaus pavaduotojas ir valstijos senato jaunesnysis vadovas. Iki pat žadamos diskusijų grupės, kurioms vadovaus daktarai ir socialinės krypties istorikai iš kelių aplinkinių koledžų ir universitetų. Mano žvilgsnis užkliuvo už vieno punkto: posėdžio, pavadinto „ Tikra patirtis ligoninėje – pristatymas”. Pamaniau, jog galbūt prisiminsiu pranešėją, kurio vardas buvo nurodytas apačioje. Šventė žadėjo pasibaigti muzikine interliudija, atliekama kamerinio orkestro.

Padėjau kvietimą ant stalo ir minutėlę į jį spoksojau. Pirmiausia instinktyviai norėjosi jį išmesti kartu su kitomis šiandienos šiukšlėmis, bet neišmečiau. Pakėliau jį ir dar kartą perskaičiau, tada nuėjau ir atsisėdau ant suklypusios kėdės kampe, svarstydamas iškilusį klausimą. Žinau, žmonės amžinai vaikšto į susitikimus. Pearl Harboro arba antrojo fronto veteranų susirinkimus. Studentai susitinka po dešimtmečio ar dviejų, kad patyrinėtų vienas kito papilnėjusius liemenis, plinkančius viršugalvius ar padidintas krūtis. Koledžai naudojasi tokiais susitikimais kaip būdu išmelžti lėšų iš apsiašarojusių diplomantų, kurie klupinėja po gebenėmis puoštas sales, prisimindami tik gerus laikus ir pamiršdami blogus. Susitikimai yra nekintama normalaus pasaulio dalis. Žmonės visada stengiasi iš naujo išgyventi laikus, kurie jų atmintyje išliko kur kas geresni, nei iš tiesų buvo, vėl sužadinti jausmus, kuriuos kur kas labiau tiktų palikti praeityje.

Tik ne aš. Vienas iš šalutinių mano proto būklės padarinių yra pomėgis žvelgti į priekį. Praeitis tėra pavojingų ir skausmingų prisiminimų kratinys, nuo kurio norisi pabėgti. Kodėl turėčiau norėti grįžti atgal?

Vis dėlto aš dvejojau. Sugavau save, bespoksantį į kvietimą su augančiu susižavėjimu. Nors Valstybinė Vakarų ligoninė buvo tik už valandos kelio, per visus tuos metus, kai buvau paleistas, nė karto ten neapsilankiau. Abejoju, ar kas nors, kas praleido už tų durų bent minutę, norėtų grįžti atgal.

Žvilgtelėjau į savo ranką ir pamačiau, jog ji truputį dreba. Galbūt susilpnėjo vaistų poveikis. Dar sykį liepiau sau išmesti laišką į šiukšliadėžę ir išeiti pasivaikščioti po miestelį. Laiškas buvo pavojingas. Keliantis nerimą. Jis grasino visai mano egzistencijai, kurią taip atsargiai sudygsniavau iš gabalėlių. Keliauk greitai, pasakiau sau. Žingsniuok savo įprasta rutina, nes tai tave išgelbės. Palik ramybėje tą nelemtą laišką. Būtent tai ir pradėjau daryti, tačiau sustojau.

Užuot išėjęs, aš priėjau prie telefono ir surinkau pirmininkės numerį. Po poros signalų išgirdau balsą:

– Alio?

– Prašyčiau ponią Robinson Smait, – pasakiau truputį skubotai.

– Čia jos sekretorė. Kas skambina?

– Mano vardas Francis Ksaveras Petrelis…

– A, pone Petreli, jūs turbūt skambinate dėl Valstybinės ligoninės rengiamos dienos…

– Taip, tikrai, – pasakiau. – Aš ten būsiu.

– Puiku. Dabar palaukite minutėlę, kol sujungsiu…

Tačiau aš padėjau ragelį, nes šiek tiek išsigandau savo impulsyvumo. Išbėgau pro duris ir nutapnojau šaligatviu kaip galėdamas greičiau, kol nepersigalvojau. Šaligatvio cementui ir gatvių asfaltui tarsi slenkant po mano padais, o parduotuvių vitrinų ir miestelio namų vaizdams nepastebimai bėgant pro mano akis, aš mąsčiau, ar manieji balsai patartų man eiti, ar ne.

Diena buvo neįprastai karšta, netgi gegužės pabaigoje. Kol pasiekiau miestą, turėjau triskart persėsti į kitą autobusą, ir kiekvieną sykį atrodė, kad karšto oro ir dyzelinio variklio skleidžiamų dūmų mišinys kaskart vis bjauresnis. Smarvė vis stipresnė.

Drėgmė intensyvesnė. Kiekvienoje stotelėje aš vis kartojau sau, kad visiška nesąmonė ten grįžti, tačiau atsisakiau klausyti savo paties patarimo ir važiavau toliau.

Ligoninė buvo mažo tipiško Naujosios Anglijos koledžo miestelio pakraštyje, tokio miestelio, kuriame yra visad tiek pat knygynų, picerijų, kinų restoranų ir kareiviškai tvarkingų pigių drabužių parduotuvių. Kai kur pasitaikydavo ir iš konteksto iškrintančių veikėjų – pavyzdžiui, specializuoto knygyno, parduodančio savigalbos ir dvasinio ugdymo tomelius, pardavėjas atrodė lyg žmogus, perskaitęs visas ant lentynų sukrautas knygas ir neradęs ten nė vienos, kuri išties padėtų. Arba apleistai atrodantis sušio baras. Vaikinas, jame pjaustantis žalią žuvį, panašus į tokį, kuris būtų vardu Teksas arba Padis ir kalbėtų tingiai, tęsdamas žodžius, arba su airišku akcentu. Dienos karštis spinduliavo nuo šaligatvio, atrodė, lyg veiktų šildytuvas su padala, kurios neįmanoma nustatyti kitaip, kaip tik „pragariškai karšta”. Vieninteliai mano turimi balti marškiniai nemaloniai lipo prie nugaros ir aš neatpalaidavau kaklaraiščio tik todėl, kad bijojau, jog nepajėgsiu vėl suveržti. Dėvėjau vienintelį kostiumą, kokį turėjau: mėlyną vilnonę eilutę, su kokia einama į laidotuves. Ją nusipirkau dėvėtų drabužių parduotuvėje, tikėdamasis, kad mirs tėvai. Tačiau jie kol kas užsispyrusiai kabinasi į gyvenimą, taigi eilutę apsivilkau pirmą sykį. Mano nuomone, tasai kostiumas tiktų ir mano paties laidotuvių proga, nes neabejotinai puikiai šildytų kūną, užkastą šaltoje žemėje. Kol užkopiau iki pusės kalvos, ant kurios stovėjo ligoninė, prisiekiau, jog tai paskutinis kaitas, kai savo noru dėviu šį rūbą, nesvarbu, kaip besupyktų seserys, jei pasirodyčiau mūsų tėvų pakasynose pasipuošęs šortais ir nežmoniško ryškumo havajiečių raštų marškinėliais. Tačiau ką jos galėtų pasakyti? Juk aš šeimos pamišėlis. Standartinis pateisinimas bet kokiam elgesiui.