Том Мартин: Piramidė

— Ak! Jis čia... — Vienintelės medinės durys laiptų aikštelėje buvo praviros. — Demonstruoja savo ąžuolą...

Ruterfordas suglumo.

— Ką daro?

— A, tai toks koledžo posakis. Visi šie kambariai turi dvejas duris. Išorines iš ąžuolo ir vidines. Jei palieki išorines duris praviras, vadinasi, lauki svečių — demonstruoji ąžuolą. Eime.

Ruterfordas stabtelėjo laiptų viršuje įsikibęs į turėklą ir pažvelgė į Kateriną.

— Kaip manai, ar turėtume pasakyti jam apie profesoriaus Kento mirtį, jei jis dar nežino?

Katerina atrodė galutinai apsisprendusi. Jos abejones buvo pakeitęs tvirtas nusistatymas.

— Ne, aš taip nemanau... Jei jis dar nežino, tada ir nesakykime. Mes atėjome čionai tik pasiteirauti apie žemėlapius.

Ji ryžtingai pasibeldė.

Po ilgos minutės sunkios ąžuolinės durys sugirgždėjo ir atsidarė, atverdamos mažą prieangį ir neaukštą apkūnią figūrą. Daktaras Von Dečendas buvo ką tik įžengęs į šeštą dešimtį vyriškis bąlančiais plaukais ir blunkančiais imbiero spalvos netvarkingais ūsais. Vilkėjo gerai pasiūtą, šiek tiek padėvėtą trijų dalių tvido kostiumą. Jis palinko į priekį ir pažvelgė į juos pro storastiklius akinius. Ore pasklido šviežio tabako kvapas. Po akimirkos daktaro Von Dečendo veidas nušvito.

— Katerina! Koks malonus netikėtumas. Įeik, įeik tučtuojau ir eime išgerti arbatos! O kas čia su tavimi... tikriausiai naujasis vaikinas?

Katerina paraudo.

— Ne. Tai kolega iš Brasenouzo koledžo — Džeimsas Ruterfordas. Džeimsas yra klasikos specialistas ir senovinio pasaulio ekspertas...

Daktaras Von Dečendas palydėjo juos į jaukų darbo kambarį nujausdamas, jog tai nėra paprastas draugiškas vizitas. Katerina atrodė neįprastai įsitempusi. Kai apsikeitė malonybėmis ir patogiai įsitaisė odiniuose krėsluose aplink tuščią židinį, jis perėjo tiesiai prie reikalo.

— Taigi — kas jums kelia nerimą?

Katerina nervingai dirstelėjo į Ruterfordą, tada prabilo.

— Chm, mes norėtume, kad jūs pažiūrėtumėt į keletą žemėlapių ir pasakytumėt, ar atpažįstate juos... — Ji atsargiai padėjo voką ant stalo.

Von Dečendas prisidegė pypkę, pasikeitė akinius ir ėmė traukti žemėlapius iš voko, rūpestingai dėliodamas juos ant stalo. Jis jautė, kad jaunųjų jo svečių smalsumas yra šis tas daugiau nei tik akademinis domėjimasis. Labai tikiuosi, kad atpažinsiu tuos žemėlapius, kitaip šie du jauni žmonės labai nusivils...

Atsukęs lempos šviesą į pirmąjį žemėlapį, daktaras Von Dečendas ėmė tyrinėti dokumentą.

— Chm. Labai, labai įdomu. Nepaprastai įdomu...

Katerina įdėmiai stebėjo daktaro Von Dečendo veidą.

— Gal galėtumėte tiksliau?

Von Dečendas žvilgtelėjo į ją pro akinių viršų.

— Iš kur jūs gavote šiuos žemėlapius — jei, žinoma, tai nėra paslaptis?

Akimirką Katerina dvejojo. Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. Šis kilstelėjo antakius parodydamas spręsti jai.

— Iš profesoriaus Kento.

— Aaach! Kento, kaipgi! O kuo jį sudomino šie žemėlapiai?

— Na, jei jūs ką nors apie juos papasakotumėt, mes galbūt galėtume suprasti.

— Gerai, bet pasiruoškite. Tai nėra paprasti žemėlapiai. Kai kas pavadintų juos labiausiai keliančiais nerimą žemėlapiais istorijoje.

9

Septintame JT pastato požemio aukšte sekretorius Mileris atsistojo ir patapšnojo per mikrofoną, stovintį priešais jį ant stalo. Atsikrenkštęs jis prabilo:

— Ponai, pristatau jums senatorių Kurcą.

Sekretorius pagarbiai pastatė mikrofoną priešais senatorių ir vėl atsisėdo. Senatoriui Kurcui pakilus nuo kėdės, auditorija suošė. Jis paėmė mikrofoną ir prakalbo:

— Dėkoju, sekretoriau Mileri, ir dėkoju jums visiems, atvykusiems iš taip toli. Aš vis dar manau, kad šiame vaizdo konferencijų amžiuje niekas negali pakeisti realių susitikimų akis į akį, po kurių netgi galima kartu išgerti alaus. Tikiuosi, sekretorius leis mums vėliau tai padaryti.

Salė pritariamai nusijuokė. Senatorius Kurcas pažiūrėjo į sekretorių ir prieš tęsdamas globėjiškai nusišypsojo:

— Kai kurie iš jūsų atvyko į šį susirinkimą iš labai toli, todėl pirmiausia norėčiau patikinti, kad visos jūsų pastangos atvykti čionai bus įvertintos. Šiandien mes pasirengę pasitikti lemiamą momentą.

Dalyviai atidžiai klausėsi.

— Pirmadienio rytą, 8.05, prasidės įvykiai, kurie baigsis visišku pasaulinio status quo sugriovimu ir mūsų įžengimu į pasaulinę valdžią. Aš kalbu apie paskutinį lemiamą smūgį...

Salėje nuvilnijo nekantrus šurmulys. Be abejonės, senatorius — patyręs oratorius. Buvo nesunku įsivaizduoti jį televizijoje bauginantį, o vėliau raminantį daugianacionalinę žiūrovų auditoriją.

Sekretorius žvilgtelėjo į laikrodį, tada tyliai atsistojo ir nutipeno prie durų. Niekas jo nepastebėjo. Visų akys buvo nukreiptos į senatorių — susirinkusieji nemirksėdami klausėsi jiems dėstomo plano. Stambus apsaugos darbuotojas atidarė sekretoriui duris, ir šis tyliai išslinko į koridorių.

Nepaisydamas savo nuostatos dėl profesoriaus ir jo bendrininkų persekiojimo, jis turi atlikti darbą. Profesoriaus žemėlapiai vis dar nerasti — gali būti, jog kažkas kažkur dabar juos apžiūrinėja. Laikas pajudinti agentus Anglijoje.

10

Daktaras Von Dečendas išlankstė vieną iš žemėlapių ant stalo. Katerina ir Ruterfordas žvelgė į jį nieko nesuprasdami. Jis buvo jau toks nusitrynęs, kad žemių ir retų upių bei salų kontūrai vos matėsi.

— Vakarų empirinis pažinimas yra tarsi didžiulė užtvanka, pastatyta iš daugelio individualių pažinimo plytų, — tarė senasis daktaras. — Kartais mokslininkai atranda pažinimo plytą, kuri paprasčiausiai netinka į jai skirtą vietą užtvankoje. Piri Reso žemėlapis, štai šis žemėlapis prieš mus, yra geriausias to pavyzdys. Niekas, kartoju, niekas negali paaiškinti šios keistos formos plytos, kuri yra Piri Reso žemėlapis.

Daktaras Von Dečendas pasitaisė akinius ir tęsė.

— Jis buvo sudarytas Konstantinopolyje 1513 mūsų eros metais. Piri Resas, Turkijos laivyno admirolas, nupiešė jį ant gazelės odos. Jame pažymėta Afrika, Pietų Amerika ir šiaurinė Antarktidos pakrantė — kai joje dar buvo atogrąžų rojus, prieš pasidengiant ledynu. Žinoma, Piri Resas ne pats atliko apžvalgą. Jis teigia pasinaudojęs daugeliu žemėlapių iš Osmanų imperijos archyvų.

— Dabar mes galime būti beveik tikri, kad Antarktidos pakrantė buvo nepasidengusi ledu tik nuo 14 000 metų prieš Kristų iki 4000 metų prieš Kristų. Iki to laiko vyravo ledynmetis, ir Antarktida buvo visiškai palaidota po milijardais tonų ledo, kaip yra ir šiandien.

— Dabar matote, kokių problemų kelia šis žemėlapis. Neįmanoma, kad jis būtų buvęs sudarytas kuriuo nors metu po 4000 metų prieš Kristų, — nes nuo tada Antarktida buvo padengta ledu ir tokia išliko iki mūsų dienų,: — tačiau 4000 metų periodas prieš Kristų yra žinomas kaip bronzos amžius. Tuo metu nebuvo mums žinomos civilizacijos, kuri būtų galėjusi ištyrinėti pakrantę.

— Trumpai tariant, šis paprastas žemėlapis tarsi paneigia pasaulio istorijos pagrindus, kokius mes juos žinome šiandien.

— Bet tai neįtikėtina, — tarė Katerina. Ji metė žvilgsnį į Ruterfordą, kuris irgi atrodė priblokštas.

— Būtent. Štai todėl ir sakau, kad šis žemėlapis vadinamas labiausiai keliančiu nerimą visų laikų dokumentu. Šio universiteto koridoriuose, tiesą sakant, visuose Vakarų pasaulio universitetuose...

Daktaras Von Dečendas pamojavo ore ranka, apvesdamas kambario sienas ir už jų.