Том Мартин: Piramidė

— ... civilizacija prasidėjo 4000 metų prieš Kristų nuo šumerų. Paskutinis ledynmetis baigėsi maždaug 8000 metų prieš Kristų. Pasitraukus ledui, į atmosferą plūstelėjo drėgmė ir sugrįžo gyvybė. Neolito periodo medžiotojai, išvargę ilgą ledo amžių, staiga atrado, jog gyvenimas šiek tiek palengvėjo, o tai vedė pas šumerus ir į derlingus laukus, į pirmųjų žemdirbių gyvenvietes. Pasak ortodoksų istorijos, žmonija iki 4000 metų prieš Kristų buvo „atsilikusi“ — tikrai nebūtų sugebėjusi tiksliai nubraižyti pasaulio žemėlapių. Nuo tada „civilizacija“, ir aš tariu šį žodį ironiškai, išsirutuliojo iki mūsų dienų su visais savo priklausiniais — atominėmis bombomis, erdvėlaiviais ir pasauliniais karais.

Akivaizdu, kad jis nėra pažangos šalininkas,pagalvojo Ruterfordas.Bet tai tikrai stulbinamas dalykas. Iš kur profesorius gavo šiuos žemėlapius? Ir ką jis ketino su jais daryti?

— Kaip matote, — užbaigė Von Dečendas, — nėra istorinės versijos, kuri paaiškintų Piri Reso žemėlapį, todėl jis paprasčiausiai neminimas.

— Tai kodėl vis dar vyrauja įprastinė istorinė versija? — paklausė Ruterfordas. — Kodėl jūs visiems nepapasakojate apie šį žemėlapį?

Daktaras Von Dečendas trumpai į jį žvilgtelėjo.

— Mano berniuk, žymus pasaulio fizikas Maksas Plankas yra pasakęs: — Daktaras Von Dečendas teatrališkai atsikrenkštė. — Nauja mokslinė tiesa triumfuoją ne todėl, kad ji įtikina savo oponentus ir priverčia juos pamatyti šviesą, bet todėl, kad jos oponentai pamažu išmiršta ir naujoji karta užauga su tuo, ką žino.

Jei tai būtų tiesa, mąstė Katerina, tada praeitis būtų užtvindyta pamirštų, seniai ištrintų tiesų. O kai kurie žmonės gali būti paprasčiausiai nužudomi, kad įsivyrautų žudikų pasaulėžiūra.

Mintis ją išgąsdino, ir ji prisiminė profesorių. Bet žmonės juk nežudomi dėl idėjų, ar ne? Didžiai sunerimusi, ji prisivertė sutelkti dėmesį į Von Dečendą, kuris atsistojęs vaikštinėjo po kambarį.

— Kad jau kalbame tokiu įdomiu klausimu, parodysiu jums vieną laišką. Kažkur jį čia turėjau... minutėlę... Tai laiškas, kurį pulkininkas leitenantas Olmajeris iš JAV karinių oro pajėgų 8-ojo žvalgybos dalinio parašė senovės žemėlapių ekspertui profesoriui Čarlzui Hepgudui iš Kyno koledžo Naujajame Hampšyre. Tasai profesorius Hepgudas buvo prašęs jį palyginti Piri Reso žemėlapį su žvalgybos dalinio darbu tyrinėjant Antarktidą, — to anksčiau niekas nebuvo daręs. Olmajerio atsakymas kalba už save.

Von Dečendas nušlubavo prie knygų lentynos ir peržvelgęs knygų nugarėles pasistiebęs ištraukė aplanką, pilną laiškų. Tada padėjo jį ant stalo priešais Kateriną ir Ruterfordą.

8-asis žvalgybos dalinys

JAV karinės oro pajėgos

Vestoverio oro pajėgų bazė

Gerbiamas profesoriau Hepgudai, mūsų organizacija atsižvelgė į jūsų prašymą įvertinti tam tikrus neįprastus Piri Reso žemėlapio, sudaryto 1513-aisiais, ypatumus.

Teiginys, jog apatinėje žemėlapio dalyje pažymėta Princesės Marios pakrantė Karalienės Modės Žemėje Antarktidoje ir Palmerio kyšulys, yra pagrįstas. Mūsų nuomone, tai logiškiausias ir teisingiausias žemėlapio interpretavimas.

Geografinės detalės, parodytos apatinėje žemėlapio dalyje, neįtikimai tiksliai atitinka seisminio tyrimo, atlikto švedų ir britų ekspedicijos Antarktidoje 1949-aisiais, rezultatus.

Tai rodo, kad pakrantės linija buvo nubrėžta žemėlapyje prieš atslenkant ledynams.

Šiuo metu ledo danga šiame regione yra apie mylią storio.

Mes nesuprantame, kaip suderinti duomenis šiame žemėlapyje su tariama 1513-ųjų geografine padėtimi.

Plk. lt. Haroldas Z. Olmajeris,

JAV KOP vadas

Ruterfordas nebeiškentė:

— Tai neįtikima! Kodėl mes nieko nežinome apie šį žemėlapį? Kodėl juo iki šiol nesusidomėta?

Jis pašoko ir suskato žingsniuoti po kambarį.

Katerina stebėjo jo plačius pečius ir netvarkingai ant apykaklės krentančius plaukus. Von Dečendas liūdnai linktelėjo ir tęsė:

— Kad ir kaip būtų keista, Hepgudas, padaręs savo pirmąjį atradimą, — JAV KOP dėka, — susisiekė su Albertu Einšteinu.

Matyt, jam reikėjo patvirtinimo, tad kodėl negavus jo iš paties šiuolaikinės fizikos tėvo?

— Su Einšteinu! Oho! Hepgudas su bet kuo neprasidėdavo... — tarė Ruterfordas.

— Būtent. Ir jis pasirinko tinkamą žmogų. Einšteinas, kaip visi žymūs mąstytojai, visada gerbė naujas idėjas, net jei jos neturėdavo jokio mokslinio pagrindimo. Pažiūrėkite — tai ištrauka iš įžangos, kurią Einšteinas parašė vienai iš Hepgudo knygų.

Von Dečendas ištraukė iš lentynos kitą knygą ir pastūmė ją per stalą.

— Aš dažnai gaunu laiškų iš žmonių, norinčių pasikonsultuoti su manimi dėl jų neišspausdintų minčių. Nereikia nė sakyti, kad šios idėjos labai retai turi mokslinį pagrindimą. Tačiau mane sudomino jau pats pirmasis pono Hepgudo laiškas. Jo mintis originali, labai paprasta ir— jei ji pasitvirtins — labai reikšminga viskam, kas susiję su žemės paviršiaus istorija...

A. Einšteinas.

Katerina ir Džeimsas susižvalgė. Tačiau Von Dečendas nieko aplinkui save nematė. Jis atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

— Mūsų profesorius Hepgudas, — tęsė jis, — domėjosi Piri Reso žemėlapiu, nes manė, jog tai padės įrodyti jo teoriją apie žemės plutos poslinkius. Jis tikėjo, kad gana dažnai visa žemės pluta pasislenka. Jūs tikriausiai esate girdėję apie tektoninių platformų judėjimą?

Jie abu linktelėjo.

— Ten, kur jos susijungia, paprastai būna daug vulkaninės kilmės veiklos, — tarė Katerina.

— Teisingai. Pasislinkusi San Andreso linija, einanti per Kaliforniją, yra dviejų platformų susijungimo pavyzdys. Todėl Kalifornija kenčia nuo nuolatinių žemės drebėjimų. Kad ir kaip ten būtų, Hepgudas tikėjo, kad atskiros platformos ne tik trankosi ir trinasi viena į kitą, bet ir kartais juda kartu. Įsivaizduokite žemės plutą, litosferą, it milžiniško kiaušinio lukštą. Kai kuriose vietose litosfera yra tik 30 mylių storio. Po ja — išsilydžiusios uolienos, metalai, įvairiausios dujos ir skysčiai. Teoriškai nėra priežasties netikėti Hepgudo minties teisingumu. Jo teigimu, priežastis, dėl kurios Antarktida neužšalo anksčiau, yra ta, kad kažkada ji buvo visiškai kitoje vietoje — apie 30 laipsnių toliau į šiaurę. Įdomu, ar ne? Dar daugiau — Einšteinas jam pritarė — jis taip pat tikėjo, kad Piri Reso žemėlapis yra tikras. Tačiau nei Hepgudas, nei Einšteinas nemėgino paaiškinti, kas prieš 4000 metų prieš Kristų galėjo taip sumaniai nubraižyti žemėlapį... Tai lieka paslaptimi.

Katerina ir Ruterfordas spoksojo į Von Dečendą praradę žadą. Šis įkišo ranką į voką ir išėmė kitus žemėlapius. Džiugiai murmėdamas sau po nosimi, jis išklojo dokumentus ant stalo ir atsitraukė.

— Jis turi juos visus! — tarė nustebęs.

— Ką norite tuo pasakyti? — sukruto Katerina.

— Kentas sugebėjo surinkti visų keisčiausių pasaulio žemėlapių kopijas. Žiūrėkit!

Dabar jau Von Dečendas nekantriai vartė žemėlapius, žiūrėdamas į kiekvieną paeiliui.

— Štai žemėlapis, kurį sudarė vienas žymiausių visų laikų kartografų Džeraldas Kremeris. Gali būti, kad jūs girdėjote jo pseudonimą — Merkatoras. Jo žemėlapis rodo Antarktidą prieš ledynmetį ir tiksliai atspindi jos geografinius ypatumus. O čia turime žymųjį Buašo žemėlapį. Protu nesuvokiama! Buašas išleido savo žemėlapį 1737-aisiais ir pagrindė jį senoviniais šaltiniais, kurie dabar dingę. Jo žemėlapyje neužšalusi Antarktida susideda iš dviejų žemynų, šiuos skiria aiškus vandens kanalas. Tai patvirtinta tik dvidešimtame amžiuje, kai buvo atlikti didžiuliai topografiniai matavimai.