Том Мартин: Piramidė

Katerina užsimerkė mėgaudamasi saulės šiluma. Kai atsimerkė, Džeimsas buvo dingęs. Ji sunerimusi apsidairė ir pamatė jį stovint varganos suvenyrų krautuvėlės tarpduryje. Jis atsisuko ir jai nusišypsojo.

— Minutėlę palauk, kai ką sau buvau pažadėjęs padaryti prieš mums išvykstant iš Egipto.

Jo veide žaidė keista šypsena. Katerina žiūrėjo į jį sutrikusi.

— Džeimsai! Ką tu darai?

— Aš greitai.

Ruterfordas nėrė į vidų ir dingo aptriušusios krautuvėlės tamsoje. Viduje buvo tikra Aladino ola su įvairiausiais suvenyrais turistams. Odinės rankinės, suvenyrų prikimšti odiniai kupranugariai, persiški kilimai, Nargilio pypkės ir daugybė papuošalų — žiedai, karoliai, auskarai iš įvairiausių medžiagų, kai kurie su egiptietiškais simboliais. Ruterfordas nužvelgė dėžutes ir padėklus su papuošalais. Ant vieno iš jų buvo keletas tuzinų žiedų: paprastų sidabrinių žiedelių su spalvingais, tačiau nebrangiais akmenimis. Ruterfordas išsirinko vieną. Iš krautuvėlės šešėlių atšlepseno senis, aiškiai parduotuvės savininkas, šiek tiek nustebęs, kad mato pirkėją. Ruterfordas atsisuko į jį ir nusišypsojo.

— Norėčiau pirkti šį žiedą.

Savininkas burbtelėjo:

— 100 egiptietiškų svarų.

Ruterfordui buvo nė motais, kad prašoma per daug.

— Sutarta. Bet noriu, kad išimtumėt akmenį.

Senis nesuprasdamas pažvelgė į jį. Ruterfordas gestais paaiškino, ko nori. Senis suglumo.

— Išimti akmenį? Bet vis tiek kainuos 100 svarų. Be akmens nebus pigiau.

Ruterfordas linktelėjo.

— Taip, suprantu. Sumokėsiu tiek pat, nesijaudinkit. Štai, imkit 100 svarų.

Senis papurtė galvą ir šyptelėjo — išprotėję turistai! Jis nušlepseno atgal į parduotuvės gilumą ir pasikniso dėžėse. Ruterfordas dirstelėjo pro stiklines duris. Katerina stovėjo ant šaligatvio saulės šviesoje ir stebėjo praeivius. Jo širdis tirpo žiūrint į ją. Senis palietė jam alkūnę.

— Duokit.

Ruterfordas ištiesė jam žiedą.

Senis laikė rankose reples. Įgudusiu judesiu jis suspaudė metalinę sąsagą, laikančią akmenį, tada apvertė žiedą, ir akmuo iškrito jam į delną. Jis ištiesė jį Ruterfordui. Šis nusišypsojo ir papurtė galvą...

— Pasilikit jį sau! O dabar noriu, kad padarytumėt štai ką...

Ruterfordas ištraukė iš kišenės Benbeno akmenį. Senio akys nušvito iš džiaugsmo, kai jis pamatė deimantą, žėrintį mažosios piramidės viršūnėje. Ruterfordas gestais paaiškino, kad reikia deimantą nuimti ir įdėti į žiedo akutę.

— Aaach!

Dabar senis suprato. Jis patenkintas nusišypsojo Ruterfordui ir, paėmęs iš jo rankų Benbeno akmenį, nuskubėjo atgal į parduotuvės gilumą. Paniurnėjęs ir pabandęs nuimti deimantą įvairiais instrumentais, jis pagaliau džiaugsmingai šūktelėjo.

Senis parodė deimantą Ruterfordui, tada įniko tvirtinti jį prie žiedo. Po daugybės taisymų pagaliau ištiesė žiedą Ruterfordui.

— Dovana! — išdidžiai tarė egiptietis.

Ruterfordas šyptelėjo.

— Tikrai taip!

Ruterfordas sumokėjo pardavėjui ir išskubėjo pro stiklines duris į gatvę. Senis smalsiai nulydėjo keistąjį pirkėją akimis.

Džeimsas giliai įkvėpė, tada perkirto gatvę ir priėjo prie sumišusios Katerinos.

— Ką tu padarei Benbeno akmeniui?

Jis linksmai žybčiodamas akimis atsakė:

— A, pamaniau, kad iš jo išeitų sužadėtuvių žiedas.

Į gražius Katerinos skruostus suplūdo raudonis, ir jie sužydėjo it rožės. Ji plačiai nusišypsojo, nedvejodama paėmė žiedą, užsimovė ant piršto, aistringai apkabino mylimąjį ir paskendo jo tvirtame glėbyje.

3 Uolektis (istor.) — ilgio matas, lygus ~ 45-56 cm (vert. past.).