Том Мартин - Piramidė

— Džeimsai, mums pavyko!

Nekantriai spurdėdama, lyg kokia būtybė, besiritanti iš kiaušinio, ji išgriuvo iš nuolaužų ir smėlio į išorinį pasaulį. Ir išvargusi išsitiesė ant smėlio. Po minutėlės pasirodė Ruterfordo galva; jis išsirangė į lauką ir atsigulė šalia jos po šėlstančiais debesimis ir žvaigždėmis... Dangus šviesėjo pasitikdamas aušrą. Kurį laiką jie tysojo sunkiai kvėpuodami, paskui Ruterfordas pasivertė ant šono ir apsidairė. Maždaug už 200 metrų, vakarinėje piramidės pusėje, judėjo keletas figūrų. Jis nė nespėjo gerai įžiūrėti, nespėjo suvokti, kas jiems ką tik atsitiko, kai pasigirdo šūviai. Juodu instinktyviai vėl griuvo ant dykumos smėlio.

— Gulėk, Katerina!

— Kas tai? Ar jie šaudo į mus?

Jai atsakė automatinio ginklo šūvių serija.

— Ne, šaudo prie Didžiosios piramidės.

Staiga į dangų šovė signalinė raketa, ir jos fosforinė šviesa apšvietė smėlį. Ruterfordas užšliaužė ant kopos viršūnės. Jis negalėjo patikėti tuo, ką pamatė:

— O Dieve, žiūrėk! Tai Bezumovas, jis beveik viršūnėje...

Katerina prislinko prie Ruterfordo ir nusibraukė nuo akių plaukus. Aukštai ant piramidės sienos, vos per kelias eiles nuo viršūnės, kybojo Bezumovas. Iš pradžių signalinė raketa, paskui prožektoriaus spindulys apšvietė jo keistą figūrą, prisiplojusią prie didžiulio akmeninio statinio. Jis atrodė kaip savižudis, siūbuojantis ant pastato stogo, tik šis savižudis atkakliai it krabas ropštėsi viršūnės link. Aplink jį į sieną smigo kulkos, tačiau jis kantriai it patyręs alpinistas kopė granito blokais, kildamas vis aukščiau ir aukščiau...

Beveik negalvodami Katerina su Ruterfordu pašoko. Bezumovas tiesiog akyse slydo jiems iš rankų. Aušra jau čia pat. Jiems nepavyks jo sustabdyti. Nejaugi jie nuėjo tokį kelią veltui?

72

Paskutinėmis nežmoniškos valios pastangomis Bezumovas prisitraukė ant keturkampės Didžiosios piramidės viršūnės. Ji buvo maždaug septynių kvadratinių metrų. Užšliaužęs ir nusiritęs toliau nuo apačioje stovinčių šaulių akių, jis pamišėliškai nusikvatojo.

— Man pavyko! Aš čia! Dabar pamatysime — dabar pasaulis sužinos, kad aš teisus...

Jis atsistojo, išsitraukė Benbeno akmenį ir ištiesė priešais save ant rankų, tarsi tai būtų brangakmenis. Jo karštligiškai degančios akys ieškojo horizonte ugninio tekančios saulės kamuolio, tačiau audringas dangus buvo toks debesuotas, kad nebuvo įmanoma jo įžiūrėti. Sukinėdamas galvą, jis išgirdo klaikų triukšmą, užgožusį netgi kaukiantį vėją. Tarsi kažkas būtų įjungęs tūkstantį lėktuvų variklių. Bezumovas suglumęs apsidairė ir prispaudė Benbeno akmenį prie savęs. Jo veidą iškreipė baimė. Jis atsisuko į triukšmo pusę, tačiau geliantis vėjas ir neįžvelgiama nakties tamsa trukdė orientuotis. Ir tada jis tai pamatė: vos už 10 metrų nuo jo kybojo grėsmingas juodas sraigtasparnis. Jis sukinėjosi priešais jį tarsi koks nematytas tamsus vabalas. Jo didžiulis apskritas ir suplotas kūnas buvo maždaug 20 metrų, o dvi ietis primenančios antenos grėsmingai artėjo į jį. Tarp antenų juodavo priekinis stiklas. Bezumovas pažiūrėjo į jį, tada nusisuko į rytus. Ten, pilkame horizonte, ryškėjo pirmieji kylančios saulės spinduliai. Sukdamasis aplinkui, Bezumovas sušuko į besitraukiančią naktį:

— Niekada! Jūs niekada manęs nesustabdysite! Jūs pavėlavote!

Jis tvirtai žengė į viršūnės centrą. Po juo dunksojo visas piramidės masyvas. Jis iškėlė rankas virš galvos ir atkišo Benbeno akmenį blėstančioms žvaigždėms. Tarsi tik to laukusi, tą akimirką kilo audra. Pro debesis prasiveržė mėlynų žaibų blyksniai ir išsibarstė į visas puses tarsi žiežirbos.

Katerina ir Ruterfordas, nors stovėjo už šimtų metrų dykumoje, krūptelėjo, kai žaibai perbėgo per dangų, prieš susmigdami vienu akinamu žybsniu į Didžiosios piramidės viršūnę. Pasigirdo kurtinamas riaumojimas ir sprogimas, šimtus kartų stipresnis nei prieš tai sprogusios signalinės raketos. Katerina su Ruterfordu pabandė atsitraukti, tačiau sprogimo banga bloškė juos ant žemės. Tada nuaidėjo dar vienas sprogimas — garsesnis nei pirmasis. Sprogo keistasis sraigtasparnis: į jį trenkė galingas žaibas, ir lėktuvas akimirksniu užsiliepsnojo. Į visas puses pažiro metalinės nuolaužos. Katerina su Ruterfordu susirietė ir nušliaužė smėliu tolyn. Paskui atsigulę susigūžė; Ruterfordas uždengė savo kūnu Kateriną melsdamasis, kad ant jų nenukristų nė vienas iki raudonumo įkaitęs šrapnelis.

O tada stojo tyla. Rodės, net vėjas liovėsi staugęs, nupūstas tolyn galingo sprogimo. Ant žemės nukrito paskutinės nuolaužos. Katerina atsargiai kilstelėjo galvą. Piramidė tvirtai stovėjo savo vietoje. Naktis traukėsi užleisdama vietą kylančiai saulei. Buvo pavasario ekvinokcijos rytas, ir viskas aplinkui atrodė taip, kaip ir pastaruosius dešimt tūkstančių metų: didingos piramidės tyliai stebėjo žmonijos kvailystes. Katerina užšliaužė ant kopos. Išsimėčiusios po dykumą, ruseno fiuzeliažo liekanos. Arčiau piramidės tysojo žmonių kūnai. Ruterfordas atšliaužė prie jos. Jie apmirę spoksojo į keistai tylią sceną nežinodami, ką pasakyti. Prie piramidės ėmė rinktis egiptiečių policijos automobiliai; išsigandę policininkai atsargiai lipo iš mašinų ir baksnojo rusenančias nuolaužas. Staiga Ruterfordas pastebėjo smėlyje spindintį daiktą.

— Ei, pažiūrėk, kas tai?

Katerina pašoko:

— O Dieve, negali būti...

Ji pasileido jo link pusiau šliauždama, pusiau bėgdama. Paskui atsisuko ir šūktelėjo Džeimsui:

— Taip! Tai Benbeno akmuo!

Ruterfordas ją pasivijo, ir jie atsargiai priropojo prie akmens. Jis neatrodė pažeistas — lygus auksinis paviršius blankiai žvilgėjo apyaušryje, o jo deimantas žėrėjo it žvaigždė. Katerina pakėlė jį.

— Neįtikima. Kaipgi jis išliko? Ai! — Ji paleido akmenį. — Jis karštas.

Ruterfordas nuplėšė vis dar drėgnų marškinių rankovę ir užmetė ją ant spindinčio akmens. Tada atsargiai apvyniojo jį ir paėmė.

— Turiu jį. — Jis žvilgtelėjo pylimo ir įėjimo į šulinį link. Ten šūkaudami bėgiojo policininkai.

— Pažiūrėk, — tarė jis. — Jie tikriausiai rado sargybinio kūną. Gerai. Tai reiškia, kad jie tikrai leisis į šulinį ir suras Poimandresą. — Jis nužvelgė plynaukštę, ieškodamas atsitraukimo kelio.

Pasigirdo šaižus policijos sirenų kaukimas, o prožektorių šviesos, paprastai naudojamos turistų lankomiems objektams apšviesti, susijungė su kylančios saulės šviesa ir apšvietė visas keturias piramidės puses bei ją supančius smėlynus. Ruterfordas pagriebė Kateriną už rankos:

— Dabar pats metas dingti.

Nieko nelaukdami jie pasuko į kopas ir į dykumos tylą.

73

Vėliau tą dieną Ruterfordas pabudo šiugždančiuose pataluose švariame, menkai apstatytame viešbučio kambaryje. Pro langus sruvo šviesa, o lengvas vėjelis šiureno permatomas baltas užuolaidas. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio.

Jį tučtuojau užplūdo prisiminimai apie nakties nuotykius. Vadinasi, jis nesapnavo.

Jo akys perbėgo kambariu ir apsistojo ties ant kėdės atlošo užmestais marškiniais su nuplėšta rankove. Dirstelėjęs į Kateriną ir stengdamasis judėti kuo tyliau, jis išlipo iš lovos ir griebė marškinius bei jų turinį. Atsargiai pasidėjo ryšulį ant lovos ir pamažu išvyniojo. Priešais jį su visa savo paslaptinga šlove pasirodė Benbeno akmuo. Tą akimirką Katerina pasivertė ant šono ir atsimerkė.

— Džeimsai! Kur mes?

Jis šiltai nusišypsojo jai ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas.