Ruterfordas neišlaikė:
— Ką? Norite pasakyti, kad Jėzus yra tik Ozyrio ir Dionizo simbolis? Kad iš tiesų jis nė neegzistavo?
— Ir taip, ir ne. Jis buvo tikras asmuo, bet kartu ir simbolis. Jie visi simbolizuoja tą pačią mintį. Ozyris mirė ir buvo atgaivintas, Dionizas su Jėzumi — irgi. Visi jie gimė nekaltoms motinoms. Visi turi po 12 pasekėjų. Visi gimė po žvaigžde. Visi atvyksta į miestą ant asilo, ir jiems mojuoja palmės lapais... Visi trys yra dievai-žmonės, kurie savo noru leidžiasi persekiojami... Visi miršta už mūsų nuodėmes ir atgimsta, todėl mes irgi galime atgimti, kaip ir jie... Visi moko to paties: jei gavai per vieną žandą, atsuk ir kitą, tačiau Dievas yra tik vienas. Gnostikai norėjo supažindinti žydus, kurie klysdami triūsė genties dievui, su senovės tiesa. Istorija apie Kristų buvo jų mėginimas tai padaryti. Mes norėjome perduoti senovės žinias prieš išnykdami.
Staiga Poimandresas nutilo.
— Bet gana apie tai. Mes turime nedaug laiko. Turiu parodyti jums Piramidės paslaptis.
Poimandresas išsiėmė iš kuprinės nedidelę kišeninę knygą. Jis atvertė ją ties tuščiu dvigubu lapu ir padėjo ant pakylos.
— Tik suprasdami skaičių harmoniją galime suvokti visatos harmoniją. Šiuolaikinė Vakarų visuomenė mato skaičius tik kaip būdą kiekybei išreikšti, o ankstesnės civilizacijos matė juos kaip susijusius kosmologinio galvosūkio komponentus. — Poimandresas sudėjo rankas, it melstųsi.
— Tinkamas skaičių ir proporcijų supratimas gali atskleisti pagrindinius visatos dėsnius. Dieviški skaičiai — tai besikartojantys skirtingose planetos egzistavimo sferose — planetos judėjime, ląstelių augime, garsų struktūroje. Visos ankstesnės civilizacijos pastangos, šventos ar šventvagiškos, buvo įkvėptos jų energijos. Iš šventų skaičių susiformavo žodžiai ir frazės, atskleidžiančios tiems, kas supranta, tam tikrus gamtos principus ir dėsnius.
Katerina, klausydamasi Poimandreso aiškinimo, pajuto pažįstamą jaudulio virpulį.
— Visi šventi antikos pastatai buvo suplanuoti taip, kad jų matmenys atspindėtų svarbius gematrijos terminus ir kad netgi jų konstrukcijos galėtų perduoti kitiems dieviškas proporcijas. Gematrijos menas nebuvo graikų išradimas — apie jį jau žinojo egiptiečiai, nes jie buvo jį išsaugoję po senosios visatos žlugimo.
Poimandresas pakėlė galvą; iš jo akių sklido pakanta ir išmintis.
— Į praeitį veda daug durų. Jos yra paslėptos, ranka nepasiekiamos, nebent žinai, ko ieškai. Didžioji piramidė yra viena iš tokių durų — tai vienas iš fizinių paminklų, jungiančių mus tiesiogiai su prieš tvaną egzistavusia civilizacija. Kad suprastume jos paslaptis, pradėkime nuo paties fizinio objekto. Ar žinote Didžiosios piramidės matmenis?
— Taip, manau, kad žinome, — skubiai atsiliepė Katerina. Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. — Džeimsai?
— Taip. Visų pagrindo kraštinių ilgis yra 755 pėdos, vadinasi, visos piramidės perimetras — 3020 pėdų. O aukštis — 480,5 pėdos.
— Teisingai. O ar žinote ką nors apie gematriją?
Katerina vėl pažvelgė į Ruterfordą.
— Taip, truputį.
Poimandresas minutėlę patylėjo, tarsi galvotų, kaip pradėti.
— Taigi 755 — pagrindo kraštinių ilgis — savo verte prilygsta opetros — „uolai“.
Poimandresas apėjo aplink pakylą ir neskubėdamas, tarsi bijotų, kad jo skubus aiškinimas dar labiau jų nesutrikdytų, tęsė:
— Jėzus sakė, kad jo apaštalas Petras yra uola, ant kurios jis pastatysiąs bažnyčią Petros, nes šis žodis reiškia ne tik „uolą“, bet ir graikišką vardą „Petras“. Pamenate, aš sakiau, kad mes, gnostikai, netraktuojame Naujojo Testamento pažodžiui, kaip daro dauguma krikščionių, nes nepamiršome, kad jis parašytas gematriniu kodu: tai būdas perduoti senovės išmintį per istoriją. Istoriją apie Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Petras, arba uola, mūsų protėvių išmintyje yra įkūnytas kaip Didžioji Gizos piramidė. Jėzus statė savo naująją Bažnyčią ant senovės išminties, ir ji yra štai čia — tiems, kurie žino, kaip žiūrėti.
Ruterfordas klausėsi susižavėjęs. Jis buvo pasaulinio garso mitų ir religijų ekspertas, tačiau jautė, kad Poimandresas veda jį į visiškai neištirtus vandenis ir kad tai nėra joks akademinis žaidimas. Poimandresas ketino atskleisti paslaptis, kurios buvo kruopščiai saugomos ištisus tūkstantmečius.
67
Poimandresas patylėjo kaupdamas mintis.
— Kaip jau tikriausiai pastebėjote, Didžioji piramidė neturi viršūnės. Penkių egiptietiškų uolekčių3 statinio viršūnė nuimta jau seniai, kol dar nebuvo visiškai išnykusi senovės išmintis. Nuėmus viršūnę, piramidė sumažėjo iki 275 egiptietiškų uolekčių. Tai tas pat, kas penkios didelės uolektys, nes viena didelė uolektis prilygsta 55 egiptietiškoms uolektims. Žinoma, tai joks sutapimas — penki yra kūrimo ir atkūrimo skaičius. Penkiakampė simetrija yra gyvenimo raktas. Būtent kvintesencija — penkios dalys — sudaro visumą: žemė, oras, ugnis, vanduo ir penktasis elementas, dieviška kibirkštis, kuri gamina gyvybę iš kitų keturių. 55 taip pat yra ir piramidės skaičius: įėjimas į Didžiąją piramidę yra 55-oje blokų eilėje.
Katerina ir Džeimsas stovėjo lyg užkerėti Poimandreso žodžių.
— Nuimta viršūnė yra savaime kita piramidė ir sudaro lygiai 1/56-ąją Didžiosios piramidės. Jos aukštis — turbūt nenustebsite — yra penkios egiptietiškos uolektys.
Poimandresas tęsė paniurusiu veidu:
— Pagrindinis mūsų protėvių, arba šviesos nešėjų, kaip jūs juos vadinate, principas buvo: „kaip viršuje, taip ir apačioje“. Tos pačios taisyklės, reguliuojančios ląstelių augimą, reguliuoja ir planetos judėjimą. — Poimandresas nuėjo atgal prie granito pakylos.
— Ši antroji, mažoji, piramidė, kuri buvo nuimta nuo Didžiosios piramidės, turėjo savo viršūnę. Toji viršūnė buvo Benbeno akmuo. Jis taip pat sudarė 1/56-ąją piramidės, o jo dydis buvo lygiai 5 kubiniai coliai — puikiausiai tilptų į delną... Ištisus tūkstantmečius žmonės svarstė, kas galėjo atsitikti Benbeno akmeniui: kas jį nuėmė, kur padėjo, kas iš tiesų tai yra, ir taip toliau.
Poimandresas stovėjo nugara į juos, palinkęs virš pakylos.
— Štai čia yra tasai Benbeno akmuo.
Jis atsisuko. Ant jo ištiestos rankos delno gulėjo nuostabi auksu spindinti piramidė, vos kelių colių aukščio. Jos viršūnė buvo kristalas, kuris žaižaravo žvakių šviesoje ir tapė urvo sienas milijonais pamėkliškų vaizdinių.
Katerina ir Ruterfordas aiktelėjo iš susižavėjimo, nors Katerina nesuprato, iš ko padaryta pati viršūnė.
— Kas yra jos viršūnėje?
Senasis koptas paaiškino:
— Tai deimantas. Garstyčių grūdelio dydžio — graikiškai kikkos sinapeos. Jo vertė pagal gematriją — 1746. Apskritimas, kurio perimetras 1746, turi 555 diametrą. Ir vėl grįžtame prie penketukų.
Ruterfordas išsižiojo. Jis neteko žado. Dabar visa struktūra ėmė darytis tobula, dieviška, skaičiai kilo į viršų ir krito žemyn kosminio tobulumo kriokliais. Poimandresas aiškino toliau:
— 1746 taip pat yra saulės, 666, ir mėnulio, 1080, suma. Kaip tikriausiai žinote, alchemikai galvojo, kad gyvybė susikuria susijungus sierai ir gyvsidabriui: siera būtų saulė, o gyvsidabris — mėnulis. Saulė maitina viską žemėje — visą gyvybę, netgi žemės sukimasis priklauso nuo gravitacinio saulės lauko.
Gyvsidabris, dieviškoji žiežirba, susijungia su siera, kad sukurtų gyvybę.
Poimandreso veidas dar labiau paniuro.
— Piramidžių galia gali būti galingas ginklas gerose rankose, tačiau blogose rankose tas ginklas gali padaryti daug blogio. Niekas, kas nebuvo tinkamai apmokytas ir kieno siela nėra visiškai tyra, negali naudotis šia galia. Štai kodėl, nykstant senovės išminčiai, buvo nuimta piramidės viršūnė. Mūsų protėviai žinojo, kad artinasi tamsos amžius, todėl buvo nutarta nuimti Benbeno akmenį ir 5 uolekčių blokų eiles, kad niekas negalėtų pasinaudoti šiuo mechanizmu.
Читать дальше