Том Мартин - Piramidė

Dabar Bezumovas buvo vos per keletą pėdų nuo jų. Katerina aiškiai matė jo akis. Jos atrodė beveik tuščios, tarsi jis eitų valdomas autopiloto. Jį buvo giliai užvaldžiusios jo mintys. Tačiau jis šypsojosi.

— Dabar, kai pagaliau turiu Benbeno akmenį, sugrąžinsiu jį ant piramidės viršūnės, ir nematomos srovės, kurios nepaliaujamai sukasi aplink pasaulį, vėl bus pajungtos žmogaus valdžiai.

Katerina nebepajėgė ilgiau tvardytis, nesvarbu, kad į juos buvo nukreiptas ginklas.

— Ne! Bezumovai, jūs darote nepataisomą klaidą. Mūsų protėviai nuėmė Benbeno akmenį, nes tam buvo priežastis. Jūs nesuvokiate, ką darote.

Bezumovas, nekreipdamas į ją dėmesio, žengė prie kopto.

— Pone Poimandresai, aš didžiai dėkingas už paskaitą; buvo labai įdomu, tačiau ji tik patvirtino mano darbą. O dabar, jei jūs neprieštaraujate, atiduokite man Benbeno akmenį.

Su šleikščia šypsena veide rusas žengė dar vieną žingsnį.

— O aš buvau bepradedąs nerimauti, kad nerasiu jo laiku.

Poimandresas prispaudė Benbeno akmenį prie krūtinės.

— Niekada! Tik per mano lavoną...

Pakeldamas dešiniąją ranką ir rūpestingai nusitaikydamas koptui į krūtinę, rusas sausai tarė:

— Taip ir maniau, kad galite tai pasakyti. Jei primygtinai prašote...

Šūvis taip kurtinamai garsiai nuaidėjo ankštoje patalpoje, kad Katerina pagalvojo, jog sprogo ausų būgneliai. Ji instinktyviai puolė ant žemės ir užsidengė galvą. Kai po akimirkos atgavusi žadą pakėlė galvą, pamatė Ruterfordą panašioje padėtyje — pusiau pritūpusį, pusiau pasiruošusį pašokti. Poimandreso kūnas nepatogiai gulėjo kampe, ir ji neįžiūrėjo, ar senasis koptas dar kvėpuoja. Į jį buvo šauta iš arti, ir Katerina baiminosi, kad jis gali būti negyvas. Jos kūną užliejo įniršio banga — Bezumovas nušovė šį žmogų pagautas beprotiško žiaurumo.

Į šnerves plūstelėjo kordito tvaikas. Katerinos skruostais sruvo ašaros, ir ji sukando dantis, stengdamasi nekūkčioti, draskoma pykčio beširdžiui rusui. Kai Bezumovas vėl prabilo, jo balsas skambėjo tvirtai:

— Judu likite savo vietose. Neketinu niekam kenkti, jei nebus būtina.

Katerina nepajėgė atitraukti akių nuo suglebusio Poimandreso kūno. Iš jo sruveno kraujas ir kaupėsi ant akmeninių grindų. Dėl Poimandreso ir profesoriaus, visų tų, kurie supranta protėvių išmintį, dėl paskutinės tvirtovės prieš Bezumovo atstovaujamą pamišimą ir dar nedoresnę Korporaciją ji turi kažką daryti.

— Bezumovai, tai, ką jūs darote, yra beprotystė, — tarė ji virpančiu balsu.

— Nesąmonė! Aš esu vienintelis žmogus, pasirengęs uždėti ranką ant žemės vairalazdės ir nuvairuoti ją į saugų uostą. Tik aš suprantu šį didį mechanizmą. Jei man nebus leista įgyvendinti savo ketinimų, žemė bus sunaikinta.

Bezumovas pakilnojo rankoje Benbeno akmenį. Jo akys švytėjo, o veidas spinduliavo maniakišką energiją. Jis ėmė kalbėti pašnibždomis:

— 5000 metų mes gyvenome taikiai. Tačiau tai yra nukrypimas. Netrukus pasaulyje įsivyraus chaosas ir mes visi žūsime. Ar galite įsivaizduoti, kas atsitiks, kai išsiverš supervulkanas? Dabar tai gali įvykti bet kurią dieną. Tai jau ne kartą buvo atsitikę ir, esu tikras, atsitiks vėl. O kai tai atsitiks, dings šviesa. Pelenai ir liekanos, kaip yra buvę ir anksčiau, užpildys dangų dulkėmis, kurios užtemdys saulę. Žlugs žemdirbystė, pramonė, įsiviešpataus chaosas. O gal abejojate šiuo ateities scenarijumi? Tikrai abejojate? Praeities istorija yra ateities istorija. Šiuo atveju man pritartų netgi ponas Poimandresas. Tai, kas atsitiko praeityje, atsitiks ateityje. Nieko negalima pakeisti ar išvengti, nebent įjungčiau šį mechanizmą ir nugabenčiau mus į saugią vietą.

Katerina žiūrėjo į jį pasibaisėjusi — jo kraupios pranašystės gali būti teisingos, tačiau jis pats visiškas pamišėlis. Jį būtina sustabdyti.

— Bezumovai, tai neteisinga. Jūs viską sugriausite.

Bezumovo dantys žybtelėjo tamsoje; jo pasitikėjimas savimi buvo beveik apčiuopiamas.

— Neketinu stovėti ir ginčytis it koks nevykėlis akademikas. Turiu daug darbo.

Tai taręs, jis nusisuko ir grįžo brasta į sausumą. Kaip vaiduoklis įslydo į šulinį, prieš tai kreipęsis į juos paskutinį kartą.

— Nemėginkite manęs sekti. Jei pabandysite lipti iš paskos, nušausiu nedvejodamas. Viršuje užrakinsiu angos duris. Nesijaudinkite, jūs neuždusite, gali būti, kad net būsite išlaisvinti nespėję numirti iš troškulio ar alkio! Viso geriausio.

Jis įjungė prožektorių ir dingo šulinyje.

69

Katerina nuskubėjo prie Poimandreso. Koptas gulėjo ant nugaros šalia pakylos. Jo dešinioji ranka spaudė krauju permirkusį galabėjos kraštą, o kairioji bejėgiškai gulėjo prie šono. Katerina atsitūpė, palietė jo skruostą, tada pabandė apčiuopti pulsą.

— Džeimsai! Jis gyvas!

Ruterfordas priėjo prie jų.

— Reikia tučtuojau jį nugabenti pas gydytoją. Eisiu ir pamėginsiu išlipti į viršų.

Katerina pakėlė akis į Ruterfordą.

— Nėra prasmės. Girdėjai, ką pasakė Bezumovas.

Ruterfordas beviltiškai ieškojo išeities.

— Ką dar įmanoma padaryti? Juk negalime sėdėti čia, kol Poimandresas numirs, o Bezumovas įjungs mechanizmą.

Katerina pažiūrėjo į laikrodį.

— Iki aušros liko tik valanda.

Ji atsistojo ir bejėgiškai nuleido rankas. Bet tuoj tarė purtydama galvą:

— Gerai, eik ir patikrink, tik, Džeimsai, prašau, būk atsargus. Negaliu patikėti, jog nukeliavome taip toli vien tam, kad atiduotume Benbeno akmenį Bezumovui.

Ruterfordas apsisuko, perbrido per vandenį ir netrukus dingo šulinyje. Katerina atsigręžė į Poimandresą. Ji priklaupė šalia ir atsargiai padėjo jo galvą sau ant kelių, tyliai kalbindama be sąmonės gulintį koptą.

— Prašau, nepraraskite vilties, Poimandresai, laikykitės...

Ivanas Bezumovas išlipo iš šulinio į urvą po pylimu. Po neįžvelgiamos požeminių urvų tamsos žvaigždžių šviesa, besiliejanti pro vartus, buvo tikra palaima. Bezumovas netgi be prožektoriaus galėjo įžiūrėti sargybinio kūną, tysantį ant grindų. Jis nusivalė dulkes, tada uždarė slaptą įėjimą į šulinį ir užsklendė jį. Lauke pūtė smarkus vėjas — artinosi audra. Po Gizos plynaukštę siautėjo smėlio debesys, o tolumoje kunkuliavo juodas dangus ir griaustinis, riaumojantis virš senosios dykumos.

Po minutės Bezumovas skubėjo pylimu Didžiosios piramidės link — jo vienintelis palydovas buvo it hiena kaukiantis šaltas dykumos vėjas.

70

Ruterfordas išniro iš šulinio ir atbrido atgalios, valydamasis nuo kaktos prakaitą. Jis uždusęs iškvėpė:

— Jis užrakintas, nežinau, ką dabar darysime.

Katerina glostė Poimandreso kaktą nosinaite, sudrėkinta šaltu požemių vandeniu. Ji įsmeigė akis į Ruterfordą, kuris atrodė labai nusiminęs. Staiga Poimandresas prasimerkė. Katerina skubiai tarė:

— Poimandresai! Būkite tvirtas. Mes išgabensime jus iš čia. Ji bejėgiškai pažvelgė į Ruterfordą, kuris su gailesčiu stebeilijosi į mirštantį koptą. Katerina nesiliovė glostyti jam kaktos, kalbino jį labai ramiu balsu ir iš visų jėgų stengėsi nuslėpti beužplūstančias emocijas.

— Poimandresai, ar yra kitas išėjimas? Ar yra koks slaptas išėjimas?

Poimandresas prasižiojo ir užsičiaupė, paskui didžiulėmis valios pastangomis sušnibždėjo:

— Vandenyje...

Ruterfordas priklaupė šalia:

— Kur?

Poimandresas tyliai sudejavo ir vos girdimai prašneko. Katerina palinko arčiau jo, kad geriau girdėtų.

— Vandenyje, už pakylos, yra slaptas tunelis. Plaukite juo — išnirsite šventosiose menėse. Tada eikite dešiniąja atšaka, ji išves į kitą kelią. Kad ir ką darytumėt, neikite į Duomenų salę. Jei išgyvensite šią dieną, niekam nepasakokite, ką matėte. Prašau, pažadėkite...