Том Мартин - Piramidė

— Mes viešbutyje, kurį vakar vakare susiradome kažkur Kairo priemiesčiuose. Ir aš nežinau, kiek dabar valandų.

Katerina įsmeigė akis į Benbeno akmenį.

— Tai mes iš tiesų atgavome jį; tai nebuvo tik keistas sapnas. O Bezumovas...

Ruterfordas užbaigė sakinį:

— Bezumovo nebėra. Kaip, tikiuosi, ir Korporacijos vadovų. Tas keistas sraigtasparnis, susprogęs į milijonus gabalėlių, tikriausiai buvo jų. Viskas baigta — mes saugūs. Pažiūrėk! — Jis šypsodamasis atsisuko į langą. — Nuostabi diena.

Katerina pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į taikų, giedrą dangų.

— O kaip Poimandresas? Mes turime jį aplankyti.

Ruterfordas atsistojo.

— Nusileisiu į administraciją ir paprašysiu, kad jie paskambintų į Gizos ligoninę. Jei jis ten, turėtume jį aplankyti.

Katerina tyrinėjo stulbinamą Benbeno akmens konstrukciją. Ji švelniai per jį patapšnojo.

— Taip, mes turime rasti būdą, kaip grąžinti šį nepaprastą daiktą.

Ruterfordas susisagstė marškinius, susivarstė batus.

— Kodėl tau nenusimaudžius po dušu? Grįšiu po dešimties minučių, ir galėsime eiti.

Katerina jam nusišypsojo. Pro langą pūtė lengvas brizas plevėsuodamas užuolaidą ir leisdamas saulei žvilgčioti į jos veidą.

— Džeimsai!

Jis atsisuko — jo ranka jau vėrė duris.

— Taip?

Ji plačiai jam nusišypsojo.

— Ačiū už viską.

Poimandresas nejudėdamas gulėjo ligoninės lovoje. Gurgždanti antklodė jam buvo užtraukta iki smakro. Pro žaliuzes veržėsi šilta, gyvybinga saulės šviesa. Dabar jo veidas dar labiau priminė seniai mirusio faraono kaukę. Prie lovos priėjusi slaugė švelniai palietė kopto petį. Tada pasilenkė ir kažką sušnabždėjo jam į ausį. Poimandresas tučtuojau atsimerkė. Akimirką jis sutrikęs dairėsi po kambarį, tačiau vos pamatęs savo svečius nusišypsojo.

Šypsena suteikėjo veidui spalvos ir gyvybės. Katerina apėjo aplink lovą ir atsisėdo ant kėdės prie staliuko. Ruterfordas liko stovėti gale lovos. Slaugė linktelėjo Katerinai ir išėjo. Katerina pasilenkė prie kopto. Ji nežinojo, nuo ko pradėti. Pati vargiai suprato, kas atsitiko.

— Pone Poimandresai, viskas gerai. Mes turime Benbeno akmenį — išgelbėjome jį po sprogimo vakar naktį. — Katerina pakėlė nuo grindų krepšį ir pasidėjo sau ant kelių. — Kaip mums jį grąžinti?

Ji apsižvalgė po palatą. Poimandreso lovą nuo kitų ligonių skyrė užuolaida. Vieta atrodė netinkama tokiam svarbiam daiktui. Poimandresas prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Jo lūpose pasirodė silpna, tačiau ryžtinga šypsena. Sukaupęs jėgas, jis prašneko:

— Tai nesvarbu. Benbeno akmuo nėra svarbus...

Jis matė, kaip nustėro Katerina ir Ruterfordas. Silpnai kostelėjęs jis vėl prabilo. Jis labai norėjo, kad jie suprastų.

— Jis nieko nereiškia. Tai simbolis.

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:

— Norite pasakyti, jis neveikia? Bet mes matėme, vakar naktį jis...

Poimandresas vėl kostelėjo.

— Ne, jis veikia. Tačiau tam nebūtinai reikia būtent šio akmens. Benbeno akmuo yra mechanizmo dalis. Išmanantys gali paprasčiausiai sukurti kitą. Laimė, mažai kas tai žino.

Ruterfordas tyliai susijuokė. Ką gi, dėl to buvo verta beveik žūti.

Poimandresas pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Tiesiog atsikratykite jo. Taip bus saugiausia.

Ruterfordas pritariamai linktelėjo. Poimandresas apsilaižė sudžiūvusias lūpas.

— Stebuklas įvyko. Mes vos nežuvome. Žmogus baltais drabužiais buvo sustabdytas. Korporacijai nepavyko perprasti piramidžių galios. Kai kurie iš jos narių žuvo, ir jos nedori planai kuriam laikui buvo atidėti.

Katerinos veidas niaukėsi.

— Bet jie vis tiek naikina pasaulį. Mes sulaikėme juos tik vienai dienai. Dabar žinome, kad tirpstantis ledas sukels litosferos poslinkius, — ką galime padaryti?

Ruterfordas apsidairė norėdamas įsitikinti, kad netoliese nėra slaugės.

— Gal mes patys galime išmokti naudotis mechanizmu? Galėtume pajungti jo galią ir atitraukti žmoniją nuo prarajos krašto. Galbūt Bezumovo mintis buvo teisinga, tik jis pasirinko netinkamą metodą, — tarė jis.

Poimandresas nutildė jį sausu nekantriu kosuliu.

— Ne, Džeimsai. Niekas dar nėra pasiruošęs valdyti jo galios. Privalote atsispirti pagundai pasinaudoti mechanizmu ar atidaryti duris į Duomenų salę. Jūs jau pakankamai žinote. Jei mėginsite kovoti su Korporacija jėga, ji arba jus sunaikins, arba jos galia jus papirks, kaip papirko laikančius save Korporacijos valdovais. Yra tik vienas būdas nugalėti Korporaciją.

— Koks? — pasiteiravo Katerina.

— Labai paprastas. Jūs turite aiškinti žmonėms tiesą. Ir negalite versti žmonių keisti požiūrį — antraip su laiku patys tapsite naująja Korporacija. Atminkite, tiesa yra galingesnis ginklas už bet kokią fizinę jėgą pasaulyje.

Poimandresas nusišypsojo.

— Mes žengiame į naują erą. Korporacija atrodo dar gatingesnė, tačiau tai klaidingas požiūris — mes irgi esame arčiau pergalės nei kada nors. Jei žmonės atsivers tiesai, jie suvoks, kad šiuolaikinė „plėtra“ ir ekonominis augimas iš tiesų tėra liga, stumianti juos į vergovę. Mums reikia, kad būsima karta tuo patikėtų ir skiepytų šį požiūrį savo vaikams. Tada pagaliau išsilaisvinsime iš Korporacijos kumščio ir išvengsime gresiančio kataklizmo. Aš tikiu, jog tai įmanoma. Mes privalome tą padaryti. O jei ne, tuomet mūsų rūšis neverta būti išgelbėta. Kaip matote, viskas labai paprasta.

Poimandresas nutilo įkvėpti oro:

— Dabar matote, kodėl Duomenų salė nėra svarbi, kaip ir kita slapta protėvių išmintis. Mes turime savo noru atsisakyti valdžios ir turtų siekimo, nes per tokius siekius mus gali valdyti Korporacija. Jei tokiam materializmui atsuktume nugaras, tada Korporacija būtų priversta atidengti savo tikrąjį veidą— ji būtų pasmerkta. Tačiau tai pareikalaus daug stiprybės. Dabar eikite. Grįžkite į savo šalis ir skleiskite tiesą. Dabartis vis dar priklauso jiems, bet ateitis priklauso mums...

Ištaręs šiuos žodžius, Poimandresas įsileido kosėti. Sugrįžo slaugė. Ji rūsčiai nužvelgė Ruterfordą su Katerina. Koptas sukaupė jėgas paskutiniams žodžiams:

— Dabar jūs saugūs.

Ruterfordas nerimo:

— O kaip sprogimas — ar jis nepritrauks Egipto policijos ir žiniasklaidos dėmesio? Kaip dėl to keisto sraigtasparnio nuolaužų?

Poimandresas sukaupė likusias jėgas.

— Egipto vyriausybė viską užglaistys. Daug keistų dalykų atsitinka Gizoje. Jums nėra ko baimintis. Kaupkite jėgas ateičiai.

Slaugė priėjo prie Poimandreso lovos ir piktai dėbtelėjo į jo lankytojus.

— Prašom išeiti, ponas Poimandresas dar per silpnas ilgiems pokalbiams.

Katerina atsistojo.

— Taip, žinoma, atleiskite mums...

Ji palinko prie Poimandreso, kad šis be vargo galėtų ją girdėti.

— Mes padarysime, kaip jūs prašote, — skleisime tiesą. Įspėsime žmones ir įtikinsime juos keisti gyvenimo būdą. Pažadame.

74

Kai jie išėjo iš ligoninės į saulės šviesą, Katerina staiga suvokė, kad tai pirmas kartas per ilgą laiką, kai ji, būdama viešoje vietoje, nesidairo per petį. Tai pirmas kartas nuo žinios apie profesoriaus mirtį, kai jaučiasi atsipalaidavusi. Ji patenkinta atsiduso.

— Taigi mūsų užduotis aiški. Bet pirmiausia, manau, nusipelnėme poilsio. Gal važiuokim į oro uostą ir pažiūrėkim, ar gausim bilietus atgal į Londoną?

Ruterfordas nusišypsojo.

— Taip, manau, kad per vieną kelionę pakankamai pamatėme ir sužinojome. Laikas namo.