Том Мартин: Piramidė

Jei žmonija nori išlikti, nepaprastai svarbu, kad mes praneštume jai šią žinią, kitaip tas pats kataklizmas ištiks mus ir, gali būti, mūsų planetą. Senovės žmonės žinojo, jog žmonija atsikels iš griuvėsių ir kad vieną dieną pajėgs suvokti pranešimo prasmę. Tačiau yra jėgų, kurios nori tam sutrukdyti, nori, kad žinia nepasklistų, ir aš manau išsiaiškinęs kodėl.

Būtų labai malonu, jei kitą savaitę užsuktumėte pas mane kavos. Ar jums tiktų antradienis, 13.00?

Lauksiu jūsų tuo metu, nebent praneštumėte kitą laiką.

Su šilčiausiais linkėjimais

Profesorius Kentas

Ruterfordas negalėjo patikėti savo akimis. Profesoriaus Kento teiginiai stebino ir glumino. Jis, garsus akademikas — ir mokslininkas — be to, atsargus žmogus, teigia radęs įrodymų, kurie ne tik supurtytų šiuolaikines prielaidas apie žmonijos raidos istoriją, bet ir įrodytų žmonijai iškilusį mirtinos grėsmės pavojų.

Tai skambėjo nepaprastai keistai, tačiau Ruterfordas per tuos metus buvo išmokęs būti atviras bet kokioms tokio pobūdžio idėjoms. Karališkosios draugijos moto buvo tapęs ir jo moto:

Nullius in Verba — Nesivadovauk niekieno žodžiais.

5

Katerina jautėsi bejėgė. Ką jai daryti? Apsižvalgė po profesoriaus darbo kambarį, pažįstamas knygų lentynas ir baldus, ir merginos akys prisipildė ašarų. Viskas čia priminė tai, jog ji niekada nebepamatys savo senojo draugo. Prisiminė pirmąjį kartą, kai aplankė profesorių jo fermoje — tai buvo prieš daugelį metų. Ji studijavo Jeilio universiteto paskutiniame kurse, gaudavo Rodo stipendiją, ir profesorius Kentas, artimas jos tėvų draugas, pasisiūlė pasirūpinti jos studijomis Anglijoje. Jau tuomet išskirtinis jo ženklas buvo balta barzda.

— O, mano, kaip mokslininko atsiskyrėlio, gyvenimas nedaug kam patiktų, — juokdamasis pasakė jis. Juodu vaikštinėjo po sodą, pilną gėlių, žemų krūmokšnių, su tvenkiniu centre.

Jie pasuko per saulės nulietas pievas dviejų didelių miškų, kurie ribojosi su jo valdomis, link. Gamtovaizdis stulbino savo anglišku subtilumu, ir Katerina suprato, kodėl profesoriui Kentui jis taip patinka.

— ... Žinoma, man nereikia 35 akrų. Nesu žemių savininkų bendrijos narys. Tikriausiai nusipirkau tiek daug žemės tik todėl, kad neatsitiktų kaip su mano paskutiniuoju kaimu. Per tuos dešimt metų, kai jame gyvenau, jis buvo taip nuniokotas, tarsi per jį būtų pražygiavęs Čingischanas. Jam išrovė širdį: nugriovė paštą su alude, tada mokyklą, o paskui visos gražios apylinkės pateko į rankas verslininkams. Kai nuvykau ten pirmą kartą, Viltšyras didžiavosi savo pievomis ir laukais, marguojančiais ryškiai raudonomis aguonomis ir mėlynomis rugiagėlėmis šalia auksinių kviečių. Vasaros dieną po kobalto mėlynumo dangumi šioje Jupiterio pusėje tikriausiai nebuvo gražesnio ir ryškesnio vaizdo! Tačiau jau seniai nebėra laukinių gėlių pievų; vietoje jų plyti didžiuliai žolės plotai ir bedvasiai verslo parkai.

Profesoriaus kalba visada pasižymėjo elegiškumu, galvojo Katerina. Jis kalbėjo apie senovinius ryšius, siejančius žmones su jų žemėmis ir metų laikais, apie brutalų tų ryšių nutraukimą. Kiti mokslinės tarybos nariai raukydavosi klausydamiesi. Kai profesorius Oksforde suorganizavo žaliųjų judėjimą, vyresnysis vadovas pavadino jį koledžo guru ir dažnai juokdavosi iš savo sąmojaus prie koledžo dėstytojų valgomojo stalo. Tačiau Katerinai atrodė, jog profesorius Kentas yra labai ramus ir malonus žmogus. Jie nusileido prie upės ir atsisėdę ant kranto ėmė klausytis švelnaus vandens čiurlenimo.

Profesorius tuomet nusiavė batus, prisiminė Katerina. Jai buvo juokinga matyti garsų mokslininką, krutinantį vandenyje kojų pirštus.

— ... Visur, kur pažiūrėsi, vaizdas toks pat. Miškai kertami, pelkynai sausinami. Oro užterštumas tapo endemija. Kiekvieną dieną išnaikinama šimtai gyvūnų rūšių, keičiamas žemės magnetinis laukas, ir niekas nesusimąsto apie galimas pasekmes. Ozono sluoksnis, kuris saugo visas gyvas būtybes nuo saulės ultravioletinių spindulių, sparčiai plonėja; netgi oras, kuriuo kvėpuojame, turi vis mažiau deguonies ir vis daugiau anglies dioksido — nuodo, kuris dusina mus ir kaitina planetą. Kodėl mes taip darome? Nes esame atsidavę ekonominės pažangos idėjai, o mūsų socialinės institucijos nesugeba pripažinti, jog problema egzistuoja, ir jos nesprendžia. Tiesiog šiam dalykui reikia per daug vaizduotės ir pasiaukojimo. Kodėl nesimėgauji vandeniu, mano mieloji? Jis nuostabus.

Katerina irgi išsispyrė iš batelių, nusimovė kojinaites ir įmerkė basas kojas į vandenį. Profesorius buvo teisus, vanduo maloniai kuteno odą. O ji juk amerikietė, pasakė Katerina, todėl turinti pratintis prie vietinių papročių.

— Žinoma! Pamatysi, jie turi racionalumo. Tokia graži, karšta diena Britanijoje — reikia ją išnaudoti! — kalbėjo profesorius.

— Tačiau prieš atsakydami į šiuos klausimus, — jau rimčiau tęsė jis, — mes turime suprasti, jog mūsų pramoninė visuomenė su savo įtakingomis institucijomis, žavėjimusi technologijų raida vis labiau praranda viziją, kokie iš tiesų turėtų būti gyvenimo tikslai. Dar blogiau, mes turime pabusti ir suvokti, kad būtent mūsų visuomenės struktūra sudaro sąlygas atsirasti šiai aglomeracijai — aglomeracijai, kuri gyvena savą gyvenimą. Mūsų dvidešimt pirmo amžiaus uždavinys yra užtikrinti, kad toji jėga būtų išsklaidyta ir kad nebūtų leista plisti naikinantiems šios jėgos sūkuriams. Bet aš nesu optimistas, ši jėga turi loginius pagrindus ir žino, kaip paveikti blogiausias žmogiškosios prigimties puses...

Katerina, mirkydama kojas vėsiame vandenyje ir žiūrėdama į laukų platybes, jam pritarė.

— Aš tikriausiai įkyrėjau savo kalbomis, — tarė profesorius. — Mums būtų ne pro šalį išgerti arbatos. Kaip baisu, atsivilioju naują studentę į savo namus ir kalbu tik apie darbą, nė nepasiūlydamas atsigaivinti!

Jie basomis nuėjo per aukštas žoles pievos pakrašty ir pasiekė jo sodą linksmai juokaudami.

— Šito tikrai nesitikėjau, kai man pasakė, jog vykstu į Oksfordą. Ačiū jums, profesoriau.

Staiga Katerina krūptelėjo ir grįžo iš laimingų prisiminimų į kraupią realybę: kažkas garsiai beldėsi į duris...

6

Išsigandusi Katerina įsikišo raštelį rankinėn, sužėrė žemėlapius į šūsnį ir skubiai pakišo juos po kitais profesoriaus dokumentais. Tada, giliai įkvėpusi, priėjo prie durų ir jas atidarė. Koridoriuje kantriai stovėjo aukštas, tamsiaplaukis, gražus vyras. Jis nusišypsojo ir ištiesė ranką. Jo balsas buvo šiltas ir tvirtas:

— Sveiki, aš daktaras Džeimsas Ruterfordas — kartą buvome susitikę direktoriaus kokteilių vakarėlyje. Aš klasikos specialistas iš Brasenouzo koledžo.

Katerina žvelgė į jį sutrikusi. Ji prisiminė jo veidą, — universitete nedaug gražių jaunų dėstytojų, — tiesiog ji tebesijautė priblokšta ir nebuvo pasirengusi normaliam draugiškam pokalbiui.

Nenutuokdama ką daryti, ji atvėrė duris plačiau, ir Ruterfordas įžengė į kambarį. Jis atrodė susirūpinęs ir, nespėjus Katerinai prasižioti, vėl prabilo:

— Aš ką tik išgirdau iš nešiko... man labai gaila. Negaliu patikėti, kad tai tiesa.

Katerina atlyžo. Ji atsiduso ir papurtė galvą. Minutėlę ji pamiršo raštelį ir žemėlapius.

— Taip... tai siaubinga. Aš...

Sekundei jie nutilo, tada Ruterfordas paaiškino savo apsilankymo priežastį.

— Aš atsiprašau. Nenorėjau trukdyti. Nešikas man pasakė, kad jūs čia, ir aš tik norėjau daugiau sužinoti, kas atsitiko. Gal galėčiau kuo nors padėti?