Том Мартин: Piramidė

— Atleiskite, direktoriau, apie ką jūs kalbate?

Senasis dėstytojas įdėmiai žiūrėjo į ją.

— Sakau, gal jis papasakojo tau apie savo darbą — arba ką nors davė? Galėčiau perduoti tai policijai... gal tai padėtų.

Katerina susitvardžiusi atrėmė nemirksintį direktoriaus žvilgsnį.

— Ne... nieko, ką prisiminčiau... paskutinį kartą mačiau profesorių prieš dešimt dienų, gėrėme arbatą jo fermoje Kotsvoldse. Nieko jis man nedavė. Ir galiu jus užtikrinti, kad jis buvo, kaip paprastai, geros nuotaikos.

Kai ji atidarė duris ir išžengė į koridorių, už nugaros pasigirdo sausas direktoriaus balsas:

— Kraupus reikalas — siaubingai kraupus...

Katerina tvirtai uždarė duris. Jos širdis daužėsi. Ji apsižvalgė po koridorių ir įsitikinusi, jog nieko nėra, atidarė rankinę: laiškas iš Peru tebebuvo.

3

Katerina pasuko tiesiai į profesoriaus Kento butą. Turėjo savo raktą, nes dažnai naudodavosi profesoriaus darbo kambariu ir nemaža biblioteka, kai jis būdavo išvykęs. Tiesą sakant, netgi būdamas šalyje jis mieliau dirbdavo namuose — atokioje Oksfordšyro fermoje, kuri puikiai tiko jo tyrimams. Tai buvo tipiškas Kotsvoldso pastatas su spalvingu sodu, akmenine tvora ir švelniai banguojančiomis pievomis. Ji praleido ten daug laimingų valandų, o dabar jis stūksos tuščias ir daugiau niekada nebepasveikins profesoriaus.

Katerina išėjo į keturkampį kiemą ir pasuko prie viduramžių pasažo, vedančio į profesoriaus laiptinę. Einant aplink keturkampes vejas, ją užplūdo prisiminimai. Ši tragiška žinia tiesiog nepakeliama...

— Gal galiu kuo nors padėti, mieloji?

Tai buvo koledžo šveicoriaus balsas. Katerina pajuto jo draugišką prisilietimą ir staiga susivokė bestovinti kieme ir beverkianti.

— Atleiskite, Fredai. Tiesiog esu šiek tiek sutrikusi. — Ji pamėgino nusišypsoti ir ryžtingai nusišluostė ašaras.

— Gal ko nors norėtumėte?

— Ne, Fredai... atsiprašau, tuoj nusiraminsiu... Eisiu į profesoriaus Kento butą ir ten pasėdėsiu.

Po minutėlės Katerina atvėrė duris į knygomis užverstą profesoriaus butą. Nežinodama ką daryti, ji atsisėdo į savo mėgstamiausią krėslą palei židinį ir pamėgino suvokti, kas vyksta. Štai ji sėdi ramiame ir jaukiame profesoriaus bute Oksforde, o jis mirė baisia mirtimi už tūkstančio mylių, ant kažkokio vienišo kalno... negali būti, kad jis nusižudė... ką jie čia kalba... kokia šiurpi mintis... visiškai nesuvokiama... Mintys vijo viena kitą, ir ji bandė prisiminti, ar jis sakė jai ką nors, kai juodu matėsi paskutinį kartą, ar užsiminė, kad taip galėtų atsitikti.

Tačiau nieko neprisiminė. Ji aplankė jį fermoje vos prieš dvi savaites. Profesorius buvo svetingas ir iškalbus, kaip visuomet. Juodu kalbėjosi apie koledžo reikalus, ir jis parodė jai retą orchidėją, kurią jam atsiuntė draugas. Jis buvo pastatęs ją ant palangės virtuvėje tikėdamasis, kad ji tarps ir žydės. Jis sakė norėsiąs pamatyti orchidėją po būsimos kelionės, nes ketinąs parodyti ją senam draugui, kuris domisi šia sritimi. Paskui jiedu išsiskyrė...

Katerina pasidėjo ant kelių rankinę, išsiėmė voką ir atidžiai apžiūrėjo. Taip, tai tikrai profesoriaus rašysena. Kodėl ji nepasakė apie tai direktoriui? Kas ją sulaikė?

Jaudindamasi Katerina perlaužė antspaudą ant voko. Viduje buvo plastikinė įmautė su krūva žemėlapių. Prie žemėlapių prismeigtame nedideliame balto popieriaus lapelyje kažkas buvo parašyta.

Katerina skubiai įkišo ranką į įmautę, ištraukė popierėlį ir atvertė. Išvydusi, kas jame parašyta, ji sustingo iš siaubo.

Jei aš negrįžčiau.

Eureka

40 10 4 400 30 9 30 70 100 5 200 30 10 40 1 80 5 100 400

40 10 50 10 200 300 100 8 70 9 1 50 300 10 20 800 10 300 10 200 0051172543672

Kas tai? Ką, po galais, tai reiškia?

Katerina atsistojo ir nuskubėjo prie rašomojo stalo. Pastūmusi visus profesoriaus dokumentus į vieną pusę, ji išdėliojo žemėlapius ant stalo. Jų buvo septyni. Jos laimingas skaičius, liūdnai pagalvojo. Tada ėmė atidžiau apžiūrinėti žemėlapius. Trys buvo sudaryti kompiuteriu — tokių būna atlaso pabaigoje. Kiti keturi — aiškiai ankstesnių dokumentų kopijos. Originalai akivaizdžiai buvo labai seni, greičiausiai sudaryti prieš viduramžius, vaizduojantys įvairias pasaulio vietas.

Ji negalėjo vos pažvelgusi atpažinti vietų, tačiau suprato, kad šie žemėlapiai tikri, o ne išgalvoti: juose buvo nurodytos pakrantės, upių sistemos, kalnų virtinės ir salos. Popieriaus kokybė, kaip ir kopijų, buvo abejotina.

Katerina dar kartą perskaitė raštelį ir įsispoksojo į paslaptingus žemėlapius, jausdama, kaip ją apima panika.

Ką rodo šie žemėlapiai? Ir ką reiškia profesoriaus raštelis?

4

Džeimsas Ruterfordas dirstelėjo į laikrodį nešiojamojo kompiuterio ekrano kamputyje. 12.55. Jis skubiai sumetė knygas į kuprinę ir išjungė kompiuterį. Reikia paskubėti. Jo laukia susitikimas su profesoriumi Kentu, vienu iš ryškiausių universiteto protų, ir jis neketina vėluoti.

Ruterfordas susipažino su profesoriumi Kentu vos prieš dvi savaites. Profesorius dalyvavo vieno iš Ruterfordo kolegų vakarienėje. Atsitiktinai Ruterfordas atsisėdo šalia jo. Jie iškart užmezgė pokalbį, nes profesorius labai domėjosi senovės mitologijomis. Tiesą sakant, neįprastai domėjosi, turint galvoje, kad jo tyrimų sritis buvo visiškai su tuo nesusijusi, — bent jau taip galvojo Ruterfordas, — tačiau šį labiausiai apstulbino profesoriaus Kento žinios. Ištisas tris valandas jie kalbėjosi vien apie senovės mitologijas.

Džeimsas Ruterfordas buvo vienas labiausiai patyrusių universiteto specialistų pasaulio mitologijoje. Nors visi universitete senąjį profesorių laikė eruditu, jis garsėjo savo botanikos žiniomis. Tačiau botanika neturėjo nieko bendra su Ruterfordo senoviniais tekstais ir keistų, neįtikėtinų mitų bei legendų nagrinėjimais. Būtent tai jį ir glumino...

Praėjus porai dienų po vakarienės, profesorius — gana netikėtai — aplankė jį susitarti dėl susitikimo.

Tą dieną Ruterfordas buvo ką tik grįžęs į savo erdvius namus šiaurės Oksforde, akademiškiausiame miesto rajone, po ilgo risnojimo Universiteto parke. Įėjęs į butą jis rado Aną, valytoją, plaunančią grindis.

Džeimsas išvargęs klestelėjo į didelį fotelį. Trisdešimt aštuonerių, jis tebebuvo lieknas ir atletiškas, tankiais, trumpai kirptais tamsiais plaukais. Jis rūpestingai rinkosi ką valgyti ir gerti ir, pasak žmonių, atrodė dešimčia metų jaunesnis, tačiau dešimties mylių takelis buvo netrumpa distancija.

— Pas jus buvo svečias.

Ruterfordas sukluso.

— Deja, nejauna dama...

Anos nuomone, Džeimsui jau seniai derėjo vesti ir sukurti šeimą, užuot, kaip ji mėgdavo sakyti, švaisčius laiką „studijuojant senas knygas“.

— Ką gi, aš vis dar turiu vilties... Tai kas gi buvo tas svečias, jei ne mano svajonių moteris?

— Profesorius Kentas iš Visų Šventųjų koledžo.

Ana paėmė nuo virtuvės stalo voką ir padavė Ruterfordui.

— Jis prašė perduoti tai jums.

Džeimsas pašoko iš fotelio ir paėmė iš Anos voką, tada patraukė į erdvų balkoną, iš kurio matėsi koledžo sporto aikštelės ir už jų banguojančios kalvos. Ten, vienumoje, jis ir pradėjo skaityti.

Gerbiamas daktare Ruterfordai,

Man labai patiko kalbėtis su jumis per vakarienę. Rizikuodamas jūsų kantrybe, norėčiau pratęsti mūsų pokalbį apie senovės mitologijas.

Aš manau padaręs didelį atradimą. Tikiu, kad man pavyko išsiaiškinti šiurpų pranešimą iš praeities, užkoduotą įvairiuose pasaulio mituose ir religijose. Ši žinia, kurią man pasisekė atkoduoti, yra perspėjimas seniai išėjusių žmonių, jog galime savo ruožtu išvengti juos sunaikinusio kataklizmo.