Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Ką ir sakyti, mes patyrėme gana didelį nuostolį; trumpai sakant, žuvo mūsų ginklai; bet juk galėjome išsiversti ir be jų! Parako atsarga liko sveika, o juk buvo momentas, kai, audrai siaučiant, per jį galėjome išlėkti į orą!

— Ką gi! — sušuko profesorius. — Kadangi nėra ginklų, teks atsisakyti medžioklės.

— Gerai, o prietaisai?

— Štai manometras! Jis labiausiai reikalingas — už manometrą bet ką atiduočiau. Manometru aš galiu nustatyti gylį. O be jo mes rizikuotume pražiopsoti Žemės centrą ir nelauktai netikėtai išnirti kur nors pietų pusrutulyje.

Dėdulės juokeliai mane erzino.

— O kompasas? — paklausiau.

— Antai jis, ant uolos, sveikut sveikutėlis, kaip termometras ir chronometras. Mūsų medžiotojas iš tikrųjų nepakeičiamas žmogus!

Su tuo visiškai sutikau; akivaizdžiai mačiau: prietaisai išliko sveikutėliai, o instrumentai ir kiti reikmenys? Čia pat, smėlyje, buvo išdėliotos kopėčios, virvės, kirstuvai ir kitkas.

Tačiau man taip pat rūpėjo ar liko maisto atsargų.

— O maistas? — paklausiau.

— Ką gi, pažiūrėsime, — atsakė dėdė.

Dėžės su maisto atsargom nė kiek nebuvo nukentėjusios; jūra pasigailėjo didžiosios jų dalies, o turint tokią džiūvėsių, mėsos, degtinės ir žuvies atsargą, galėjome gyventi dar net keturis mėnesius.

— Keturis mėnesius! — sušuko profesorius. — Laiko į valias, ir jo pakaks net jeigu dar reikės sukarti tokį pat kelią, lr tai dar liks! Iš maisto likučių aš suruošiu iškilmingus pietus savo Johaneumo kolegoms!

Jau seniai turėjau apsiprasti su dėdulės temperamentu, ir vis dėlto šitas žmogus nuolat mane stebindavo.

— O dabar, — tarė jis, — dėl visa ko apsirūpinkime lietaus vandeniu, kurio per audrą priplūdo visi granitiniai baseinai, ir tada troškulys mums bus nebaisus. O plaustą tegu Hansas sutvarko, nors aš manau, kad jo mums jau nebeprireiks!

— Kaip suprasti — nebeprireiks? — nustebau.

— Aš taip manau, mano berniuk! Man rodosi, mes grįšime ne tuo keliu, kuriuo čia atvykome.

Pažvelgiau į profesorių nenorėdamas patikėti jo žodžiais. Klausiau savęs, ar tik jis neišprotėjo? Ir vis dėlto: „Jis pats nežinojo, kad yra teisus!“

— O dabar papusryčiaukime, — pasiūlė dėdė.

Davęs reikalingiausius nurodymus medžiotojui, jis užsikorė ant aukšto iškyšulio; aš — iš paskos. Čia mes puikiai pasistiprinome džiovinta mėsa, džiūvėsiais ir arbata, ir, turiu prisipažinti, kad tai buvo vieni gardžiausių pusryčių mano gyvenime. Alkis, grynas oras, poilsis po išgyventų sukrėtimų — visa tai žadino apetitą.

Per pusryčius paklausiau dėdulės, kur mes esame šią akimirką.

— Tikriausiai, — tariau, — tai sunku apskaičiuoti.

— Tiksliai apskaičiuoti, — atsakė jis, — ko gero, neįmanoma, kadangi per tris dienas trukusią audrą aš negalėjau užsirašyti nei plaukimo greičio, nei plausto judėjimo krypties; bet apytikriai savo buvimo vietą mes galime nustatyti.

— Paskutinius stebėjimus atlikome Geizerio saloje...

— Akselio saloje, mano berniuk. Neatsisakyk garbės duoti savo vardą pirmajai salai, atrastai Žemės rutulio gelmėse.

— Tegul būna, kaip sakote! Iki Akselio salos jūra mes nuplaukėme maždaug du šimtus septyniasdešimt ljė ir buvome nuo Islandijos nutolę truputį daugiau kaip šešis šimtus ljė.

— Teisingai! Tai turėdami galvoje ir pridėdami keturias audros dienas — audros metu mūsų plausto greitis negalėjo būti mažesnis kaip aštuoniasdešimt ljė per parą...

— Vadinasi, tai dar trys šimtai ljė.

— Taip, o Lidenbroko jūros plotis nuo vieno kranto iki kito siekia, atrodo, šešis šimtus ljė. Tai ką dabar pasakysi, Akseli? Juk savo dydžiu ji gali varžytis su Viduržemio jūra?

— Taip, jeigu mes ją perplaukėme skersai!

— Tikriausiai skersai!

— Štai kas dar įdomu, — pridūriau, — jeigu teisingai apskaičiavom, tai dabar virš mūsų galvų kaip tik ir yra Viduržemio jūra.

— Iš tikrųjų?

— Taip! Juk mes esame už devynių šimtų ljė nuo Reikjaviko!

— Nebloga kelionė, mano berniuk! Bet teigti, kad dabar esame po Viduržemio jūra, o ne po Turkija arba Atlanto vandenynu, galime tik tuo atveju, jeigu nenuklydome kur į šoną.

— Bet juk vėjas, rodos, nesikeitė, ir todėl aš manau, kad šis krantas yra į pietryčius nuo Grauben įlankos.

— Ką gi, tuoj pažvelgsime į kompasą ir įsitikinsime.

Profesorius patraukė prie uolos, kur Hansas išdėliojo prietaisus. Dėdė buvo linksmas, linkęs juokauti, džiugiai trynė rankas. Jis tarsi atjaunėjo! Aš nusekiau paskui jį, trokšdamas kuo greičiau sužinoti, ar mano spėlionės teisingos.

Priėjęs uolą, dėdulė paėmė kompasą, padėjo jį horizontaliai ir pažvelgė į magnetinę strėlę; ši, pajudėjusi į vieną ir kitą pusę, sustingo. Dėdulė pažiūrėjo į ją, pasitrynė akis ir vėl pažiūrėjo. Pagaliau nustebęs pažvelgė į mane.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

Jis paliepė pačiam pažiūrėti į prietaisą. Iš nuostabos net šūktelėjau. Rodyklė rodė šiaurę ten, kur mes manėme esant pietus!

Užuot pasisukusi į atvirą jūrą, ji nukrypo į krantą!

Pakračiau kompasą, apžiūrėjau jį; prietaisas buvo sveikutėlis. Kad ir kaip sukiojome, rodyklė atkakliai rodė visiškai kitą kryptį.

Neliko jokių abejonių: per audrą vėjas nepastebimai pasikeitė ir mūsų plaustą atnešė atgal į tą patį krantą, kurį dėdulė manė likus toli užnugaryje.

Trisdešimt septintasis skyrius

Aš neįstengiu aprašyti tų jausmų, kurie užvaldė profesorių Lidenbroką: jo nuostabą, abejones ir pagaliau apmaudą. Dar niekada nebuvau matęs tokio priblokšto, suirzusio žmogaus. Alsinantis plaukimas, patirti pavojai — viską teko išgyventi iš naujo! Užuot keliavę pirmyn, mes grįžome atgal!

Tačiau dėdė netrukus susitvardė.

— Ak, kokį pokštą man iškrėtė likimas! — sušuko jis. — Stichijos prieš mane rengia sąmokslą. Oras, ugnis ir vanduo jungtinėmis jėgomis trukdo keliauti! Ką gi! Tegu žino, ko verta mano valios jėga! Aš nenusileisiu, nesitrauksiu nė per žingsnį, ir mes pamatysime, kas laimės — žmogus ar gamta!

Stovėdamas ant uolos, sudirgęs ir rūstus, Otas Lidenbrokas, panašiai kaip nenuramdomas Ajaksas, atrodė, šaukė į dvikovą dievus. Aš nutariau — pats laikas įsikišti ir nuramdyti dėdulės įniršio protrūkį.

— Paklausykite, ką pasakysiu, — tariau griežtu tonu, — bet kokia savigarba turi turėti tam tikras ribas. Negalima kovoti prieš tai, prieš ką neįmanoma kovoti; mes labai prastai pasirengę leistis į jūros keliones; negalima nuplaukti penkių šimtų ljė paprasčiausiu rąstų ryšuliu, iškėlus antklodę vietoj burės ir kartį vietoj stiebo, ir dar pučiant stipriausiam vėjui. Mes neįstengsime valdyti plausto, nes tapsime jūros stichijos žaisliuku. Tiesiog beprotybė antrą kartą rizikuoti, bandant perplaukti šią vandens platybę!

Aš galėjau bent dešimtį minučių vardinti daugybę nenuneigiamų įrodymų, ir profesorius nebūtų įstengęs jų nuginčyti, bet dėdulė nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio ir negirdėjo nė vieno žodžio.

— Prie plausto! — suriko jis.

Toks buvo profesoriaus atsakymas. Aš ir prašiau, ir niršau — viskas veltui: susidūriau su valia, stipresne nei granitas.

Tuo tarpu Hansas baigė tvarkyti plaustą. Buvo galima pamanyti, kad tas keistuolis atspėjo dėdulės planus. Keliais „surtarbranduro“ gabalais jis vėl sutvirtino plaustą. Burė jau buvo iškelta, ir vėjas žaidėjos banguojančiose klostėse.