Кэтрин Ласки: Kelionė

Antroji knyga iš serijos „Pelėdų karalystės sargai“

Iš anglų kalbos vertė

Nomeda Berkuvienė

Turinys

Pirmas skyrius - Varnų antpuolis

Antrasis skyrius - Tamsiųjų liepsnojančių pelėdų draugijoje

Trečias skyrius - Apyaušrio pasirodymas

Ketvirtas skyrius - Nešdinkitės! Nešdinkitės!

Penktas skyrius - Veidrodiniai ežerai

Šeštas skyrius - Ledo siauruma

Septintas skyrius - Atskirtas nuo tolybės

Aštuntas skyrius - Pirmoji naktis iki aušros

Devintas skyrius - Pelėdų parlamentas

Dešimtas skyrius - Apyaušrio dvejonės

Vienuoliktas skyrius - Auksiniai nagai

Dvyliktas skyrius - Hukla, hukla ir viltis

Tryliktas skyrius - Tolybės knygos

Keturioliktas skyrius - Nakties skrydis

Penkioliktas skyrius - Viešnagė pas Bubą

Šešioliktas skyrius - Balsai tarp šaknų

Septynioliktas skyrius - Oro kuopa

Aštonioliktas skyrius - Ponios Plithiver dilema

Devynioliktas skyrius - Viešnagė pas madam Plonk

Dvidešimtas skyrius - Gaisras

Dvidešimt pirmas skyrius - Žarija snape!

Dvidešimt antras skyrius - Pelėdžiukai ant žemės!

Dvidešimt trečias skyrius - Pagaliau!

Dvidešimt ketvirtas skyrius - Pirklė Šarė

Dvidešimt penktas skyrius - Nakties glėbyje

Maksui, kuris įsivaizduoja visatas

K. L.

Pirmas skyrius

Varnų antpuolis

Drauge su kitomis trimis pelėdomis sparnais irdamasis per nuožmius vėjo gūsius Sorenas pajuto giliai plunksnose tarp pečių krustelint aklažaltę. Būrelis skrido jau ištisas valandas, tik pastarosiomis minutėmis, kai tamsa ėmė po truputėlį sklaidytis, jie tarytum išniro iš visiškos juodumos į pirmąją ryto šviesą. Žemę apačioje juosė tamsus upės kaspinas.

— Nors ir švinta, vis tiek skriskime toliau, — pasiūlė Apyaušris, milžiniška laplandinė pelėda, skrendanti pavėjui nuo Soreno. — Mes jau artėjame. Aš jaučiu.

Ketveriukė keliavo link Ūbmarių, kurių viduryje esančioje saloje augo medis, vadinamas Didžiuoju Ūbalo medžiu, ten gyveno pelėdų brolija. Kalbama, esą tos pelėdos kasnakt kylančios į tamsą atlikti žygdarbių. Žygdarbiai pelėdų pasauliui tapo žūtbūtinai reikalingi, nes į daugelį karalysčių ėmė skverbtis šiurpus, visa griaunantis blogis.

Klaidžiame akmeninių tarpeklių ir griovų labirinte įsikūrė grėsminga Sent Lututės pelėdų bendruomenė. Sent Lututės blogis vienaip ar kitaip paveikė beveik visas karalystes. Soreną ir geriausią jo bičiulę mažutę nykštukinę pelėdžiukę Gilfę pagrobė Sent Lututės patruliai, kai juodu tebuvo dar skraidyti nemokantys paukštyčiai. Jaunesnįjį Knisčiaus brolį patruliai suėdė, o vėliau nužudė ir jo tėvus. Sorenas su Gilfe, pabėgę iš Sent Lututės kanjonų, netrukus susipažino su Apyaušriu bei urvine pelėda Knisčiumi.

Susitikę keturi našlaičiai tapo neeilinėmis pelėdomis. Į dykumos smėlį dar nesusigėrus dviejų aršiausių Sent Lututės karių, kuriuos nukovė pabėgėliai, kraujui, juos aplankė žinojimas, o į skilvius, kuriais pelėdos patiria stipriausias emocijas, įsiskverbė gilus jausmas: ketveriukė amžiams tapo vieninga ištikimybės ryšiais susaistyta komanda, — visi už vieną, vienas už visus, — pasiryžusia kovoti už pelėdų karalysčių išlikimą. Krauju aplaistytoje, mėnesienos nutviekstoje dykumoje jie susisaistė priesaika ir nusprendė keliauti Ūbmarių link. Susivieniję bičiuliai suvokė privalą surasti didįjį medį, kuris kaip išminties ir kilnumo ašis dunkso šiame pamišusiame, niekingame pasaulyje. Jaunosios pelėdos suprato turinčios visus perspėti apie blogio keliamą grėsmę ir tapti senosios be garso sparnais naktį skrodžiančių karalystės sergėtojų dalimi.

Jie vylėsi, jog artėja prie tikslo, nors skrido ne viršum Ūbio upės, įtekančios į Ūbmares. Apyaušris tvirtino esąs tikras, jog ši upė nuves iki Ūbio, o pastaroji — iki Ūbmarių. Vien mintis apie legendinę salą jūros vidury paskatindavo keturias pelėdas dar įnirtingiau irtis prieš sūkuriuojantį vėją. Tačiau Sorenas vėl pajuto krustelint tarp plunksnų ponią Plithiver. Ponia Pi, kaip ją vadino, buvo sena lizdo tvarkytoja, kuri kadaise darbavosi Soreno tėvų įsirengtoje drevėje. Aklažalčiai jau gimdavo be akių, jų vietoje teturėjo du menkus įdubimus. Šie rausvai žvynuoti ropliai tarnaudavo daugelio pelėdų namuose palaikydami švarą ir naikindami į lizdus užklystančius vikšrus bei kitokius parazitus. Sorenas manė, kad jau niekada neišvys ponios Pi, tačiau juodu susitiko praėjus vos kelioms dienoms po pabėgimo iš Sent Lututės. Aklažaltė patvirtino Soreną kamavusį įtarimą, jog tėvams medžiojant iš lizdo jį išstūmė vyresnysis brolis Kludas. Nors skraidyti dar nemokantis mažylis krisdamas neužsimušė, atsidūręs ant žemės jis galėjo tapti bet kurio žeme bėgiojančio plėšrūno grobiu. Žeme bėgiojančio plėšrūno! Kas galėjo pamanyti, jog didžiausia grėsme taps kita pelėda? Iki pat tos akimirkos, kai pasijuto tvirtų nagų nešamas nakties dangumi, Sorenas didžiausiu ir pelėdoms pavojingiausiu miško grobuonimi laikė meškėną. Paskui ponia Pi jam papasakojo įtarianti, jog Kludas lygiai taip pat pasielgęs ir su jaunėle sesute Eglantina. Poniai Pi ėmus mažylę ginti, Kludas pagrasino aklažaltę suėsiąs. Taigi, neturėdama kito pasirinkimo, senoji lizdo tvarkytoja skubiai paspruko.

Šiuo metu ponia Pi slinko link aukštesniosios ir lengviau pasiekiamos kairiosios Soreno ausies.

— Sorenai, — sušnibždėjo ji. — Kažin, ar geras sumanymas skristi, kai aplink šviesu. Juk nenorime būti apsupti ir užpulti.

— Apsupti? — nesuprato Sorenas.

— Nagi varnų.

Soreno skilvį nutvilkė šaltis.

Jei ponia Plithiver nebūtų šnibždėjusi į ausį, gal tada būtų išgirdęs anaiptol ne pelėdų sparnų šnaresį.

— Varnos priešvėjinėje pusėje! — sušuko Gilfė, ir rausvas auštantis dangus ūmai pajuodo.

— Mus supa! — klyktelėjo Apyaušris.

O, Pelėdų Pelėda! — pagalvojo Sorenas. Nutiko blogiausias dalykas, koks tik gali ištikti pelėdą, skraidančią dienos metu. Bet juk dar labai anksti. Naktį varnos nepavojingos, nes tada pelėdos virsdavo pikčiausiais jų priešais ir galėdavo užpulti miegančias. Tačiau dieną — visai kas kita. Dieną varnos tapdavo siaubingos. Jei varna užklupdavo pelėdą dienos metu, net ir vienui viena varna tuojau pat duodavo ženklą draugužėms, akimoju ištisas šių paukščių pulkas apsupdavo pelėdas ir imdavo aštriais snapais kapoti galvas besistengdamos išdraskyti akis.

— Išsisklaidykim! — riktelėjo Gilfė. — Išsisklaidykim ir sukim kilpas.

Staiga Gilfė vienu metu tarytum buvo visur. Ji zujo ore lyg koks pamišęs vabzdys. Sorenas, Knisčius ir Apyaušris pradėjo sekti bičiulės pavyzdžiu. Sorenas netruko pastebėti, jog mažylė, suraičiusi kilpą arba spirale nusileidusi po varnomis, staigiai atakuoja jas iš apačios. Ginantis varnoms tenka suglausti sparnus ir jos priverstos leistis žemyn.

Jaučiu vieną besiartinančią iš užnugario, — sušnypštė ponia Pi. — Prie tavo uodegos plunksnų, priešvėjinėje pusėje.

Ponia Pi pradėjo pamažiukais slinkti link Soreno uodegos. Pelėdžiukas pakreipė sparnus. Nors aklažaltė buvo visai lengvutė, jai judant, jautė pusiausvyros pasikeitimą. Ponia Pi užuodė dvokiantį priartėjusios varnos tvaiką. Sorenas puolė žemyn. Ponia Plithiver skynėsi kelią link šiurkštesnių ir standesnių uodegos plunksnų. Į ją siūbtelėjo stiprus varnos dvoko gūsis. Ji kilstelėjo galvą smarvės pusėn ir suspigo:

— Tu, dangaus atmata, žemės neganda, šlykšti varniūkšte, tolybės šiukšle!