Кэтрин Ласки: Kelionė

— Sudeginti? — tyliai pakartojo kiti trys.

— Taip. Štai šioje duobelėje. Žarijos vis dar rusena.

Pelėdos be žodžių pritardamos linktelėjo viena kitai.

Sprendimas atrodė teisingas.

Keturi jauni pelėdžiukai kaip galėdami švelniau nagais užritino negyvos ruožuotosios kūną ant žarijų.

— Ar privalome stovėti ir žiūrėti? — paklausė Gilfė, ugniai apsiautus mirusiojo plunksnas.

— Ne! — nukirto Sorenas, bičiuliai jam įkandin patraukė iš olos ir nusklendė į nakties dangų.

Jie pakilo pasinaudodami kylančio oro srovėmis ir apsuko ratą aplink proskyną, kurioje žiojėjo ola. Paskui apskrido dar tris ratus stebėdami iš urvo angos virstančius dūmus. Ponia Plithiver nuvinguriavo į priekį tarp tankių Soreno pečių plunksnų ir prisiartino prie vienos ausies:

— Didžiuojuosi tavimi, Sorenai. Tu apsaugojai narsią pelėdą nuo maitėdų, o kartu nuo nešlovės ir pažeminimo.

Sorenas tiksliai nežinojo, ką reiškia „nešlovė“, tačiau vylėsi, jog pasielgė teisingai tauriosios pelėdos atžvilgiu. Bet ar jiems pavyks surasti Didįjį Ūbalo medį, kuriame gyveno kitos kilnios pelėdos? Skilvyje dilgčiojo ne tik ši abejonė, bet ir nelaimę pranašaujantys ruožuotosios pelėdos žodžiai — Jei būtų tik tiek bėdos!

Penktas skyrius

Veidrodiniai ežerai

Ponia Plithiver nerimavo. Suprantama, šiurpūs ruožuotosios pelėdos žodžiai atėmė jauniesiems keliautojams drąsą. Vien mintis apie negandą, baisesnę ir už Sent Lututę, ne juokais baugino. Jiems reikėjo kurį laiką pailsėti, nurimti. Apyaušris sakė girdėjęs apie šį puikų kraštą, kur šmirinėjo gausybė riebių pelėnų, kur nebuvo varnų, o medžių drevėse augo pūkų minkštumo samanos. Skambėjo tiesiog nuostabiai. Ir iš tiesų čia buvo nuostabu! Tačiau po kurio laiko nepriekaištinga vieta pradėjo siutinti ponią Plithiver. Aklažaltei tapo visiškai aišku, jog pelėdos mielai pasiliktų čia amžinai.

Gyvenimas šiame Snapijos pakraštyje, vadinamame Veidrodinių ežerų kraštu, buvo pernelyg lengvas. Žaltė žinojo, jog jauniesiems keliautojams tokia gerovė ne į naudą, be to, mirguliuojantis ežerų paviršius, palaiminga vešliai žaliuojančios vietovės, kurioje neskraidė varnos, ramybė slėpė kažin kokią grėsmę. Nors imk ir pliaukštelėk per plačią Apyaušrio marmūzę! Bičiuliai, rodos, visiškai užmiršo patirtus išmėginimus, lūšį ir mirštančią ruožuotąją pelėdą. Vos pasukę Veidrodinių ežerų pusėn, jie pajuto nuostabias oro bangas, kylančias nuo kalvoto kraštovaizdžio apačioje, dėl kurių skristi tapo neapsakomai malonu. Apėmė neprilygstamas jausmas, kai galėjo švelniai sklęsti kartu su oro srovėmis nė kiek nejudindami sparnų. Skrydis svaigino, o prieš pat aušrą tarp kalvų sublizgo ramūs ežerai, tokie skaidrūs ir švytintys, jog jų paviršius atspindėjo kiekvieną dangaus žvaigždę ir debesėlį.

Veidrodiniai ežerai buvo tarsi oazė skurdžioje Snapijos žemėje. Pelėdos pasirinko medžius šalia ežerų, kuriose rado idealaus didumo uoksus, išklotus minkščiausiomis samanomis.

— Jaučiuosi lyg sapne, — jau, ko gero, šimtąjį kartą aikčiojo Gilfė.

Štai čia ir slypėjo problema. Viskas aplinkui panėšėjo į sapną. Nereali atrodė žaisminga ir gausi medžioklė ir šilto oro bangos, tokios viliojančios, jog nepaisydami ponios Pi prieštaravimų, pelėdžiukai neatsispirdavo pagundai smagiai paskraidyti netgi dienos šviesoje. Tačiau pavojingiausi buvo patys ramūs ribuliuojantys ežerai. Šios pelėdos niekad nebuvo mačiusios tokio skaidraus vandens. Ežeruose nebuvo nei dumblių, nei purvo, nei jokių šiukšlių, todėl puikiausiai galėjai matyti savo atspindį. Nė viena iš jaunųjų pelėdų, išskyrus Apyaušrį, niekada nebuvo regėjusios savo atvaizdo. Ir netgi pastarajam neteko matyti šitaip ryškiai.

Viskas prasidėjo tada, kai Gilfė pastebėjo, jog Soreno snapas suodinas nuo žarijos, kurią pakėlęs užmetė ant lūšies. Liepsnotasis pakilo iš medžio, kurio drevėje įsikūrė, ir nuplasnojo prie ežero nusiprausti. Iki pat tos akimirkos Sorenas manė, jog vanduo tinka tik gėrimui ir kartais — labai retai — prausimuisi. Tačiau pažvelgęs į ežerą jis vos neapalpo.

— Tėti! — aiktelėjo apstulbęs.

— Čia ne tavo tėtis. Čia tu pats, branguti, — paaiškino ponia Plithiver, kuri, nors ir buvo akla, žinojo apie atspindžius, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, kurių nematė. — Ko gero niekada nematei apsiplunksnavusio savo veido.

— Jis visas baltas, lygiai kaip tėčio. Aš toks, toks...

— Dailus? — pasufleravo ponia Plithiver.

— Na, taip, — susijaudinęs pralemeno šiek tiek susidrovėjęs Sorenas.

Bet tik šiek tiek! Deja, netrukus visas jo ir kitų bičiulių kuklumas bei drovumas tiesiog išgaravo. Prie veidrodinio ežero paviršiaus palinkusios pelėdos negalėjo atsigrožėti savimi. Kai nesigėrėdavo savo atspindžiais, sutūpę ant kranto, leisdavosi skraidyti aplink ežerus žavėdamiesi įstabiais savo manevrais ir „sukiniais“, kai šaudavo žemyn nuo kylančio oro srovių. Apyaušris, aišku, tapo labiausiai nepakenčiamas, nes jau ir anksčiau būdavo linkęs pasigirti. Štai ir dabar ponia Plithiver išgirdo, kaip jis, vartaliodamasis aplink oro srovę, ūbauja apie savo grožį, raumeningą kūną ir purias plunksneles.

— Tik pažvelkit, kaip neriu iš debesų! — šūktelėjo dičkis ir dešimtąjį kartą per dieną užtraukė pamėgtą dainelę „Aš gražesnis už debesį“:

Kas švelnus kaip debesėlis?

Kas švyti ir mirga kaip ryto aušra?

Kieno žavesys saulės šviesai prilygsta?

Čia aš toks esu!

Apyaušris vardu.

Dangaus karžygys,

Nakties žiburys.

Mano grožiu gėrisi visi.

Aš spinduliuoju,

Aš žaižaruoju,

Aš neprilygstamai skrajoju.

Neriu iš debesų ir vėl ant jų užšoku,

Skrydžio virtuozui

Tai — vienas juokas.

— Bet tu, — šaižiai sušnypštė ponia Plithiver, — anaiptol neneri iš debesų, kaip pats teigi!

Ponia Plithiver jautė, jog debesys tą dieną plaukė aukštai, o Apyaušris skrajojo kur kas žemiau ir negalėjo jų pasiekti grožėdamasis savimi veidrodiniuose ežeruose. Tiesą sakant, atrodė, tarytum skrajotų tarp debesų atspindžių, virpančių ant lygaus lyg stiklas ežero paviršiaus. Štai čia, ponios Plithiver supratimu, ir slypėjo visų bėdų šaknys. Pelėdos supainiojo įsivaizduojamą atspindžių pasaulį su realybe. Veidrodiniai ežerai jas užkerėjo. Ketveriukė užmiršo, dėl ko ir su kuo kovojo. Ar nuo tada, kai atkeliavo į šią užkeiktą vietą, jie bent kartą užsiminė apie Didįjį Ūbalo medį ir kilniąsias pelėdas? Ar paminėjo Sent Lututę bei tenykštį siaubą? Ar Sorenas nors sykį pagalvojo apie mylimą šeimą, išskyrus tą vienintelį atvejį, kai pirmąkart pamatė savo atspindį ežere? O apie Eglantiną? Ar prisiminė ją, ar svarstė, kas nutiko vargšei sesutei?

Ši vieta atrodė tikrai keista. Ir ne tik dėl veidrodinių ežerų, storų minkštų samanų, tobulų drevių bei medžiojamų gyvūnų gausos. Staiga ponia Plithiver suvokė, jog kitose karalystėse, per kurias skrido, jau buvo beprasidedanti žiema, o čia vis dar galėjai džiaugtis tikrų tikriausia vasara. Ji puikiausiai, aiškiausiai užuodė žalius lapus, vešlią žolę ir šiltą žemę. Bet visa tai buvo persmelkta nuodų! Jie privalėjo iš čia išsinešdinti. Ši vieta buvo ne mažiau pavojinga už Sent Lututę.

— Tuojau pat ateikite čionai! Visi iki vieno! — aklažaltės šnypštimas bemaž peraugo į urzgėsį.