Кэтрин Ласки: Kelionė

— Ką turi omenyje, Salduti, sakydamas „ne visai“, — kreipėsi į bičiulį Saldutė. — Visgi tai legenda, ar ne? Juk visa tai netikra?

— Supranti, Saldute, kai kas teigia, esą visa tai paprasčiausiai nematoma.

— Kaip nematomas dalykas gali būti paprasčiausias? — pasidomėjo Gilfė.

— Ak, hūū-hūū, — ėmė raitytis iš juoko tamsiosios liepsnotosios pelėdos. — Argi ji tau neprimena Tibio, Salduti? — juodu vėl pratrūko ūbauti, kikenti ir pasibjaurėtinai kutinėtis.

Sorenui Gilfės klausimas pasirodė labai logiškas. Juk išties, ar nematomas dalykas gali būti paprastas?

— Iš tiesų, jaunuoliai, — atsiliepė Saldutis, — viskas ne taip paprasta. Tiesiog sakoma, jog Didysis Ūbalo medis yra nematomas. Neva jis augąs saloje neaprėpiamos jūros, vadinamos Ūbmarėmis, viduryje, o ta jūra dydžiu bemaž prilygsta vandenynui. Teigiama, kad jūrą nuolat gaubia rūkas, salą slepia pūgos, o medį dengia ūkanos.

— Vadinasi, — pastebėjo Apyaušris, — jis nėra iš tiesų nematomas, kaltos prastos oro sąlygos.

— Ne visai, — patikslino Saldutis. Apyaušris pakreipė galvą. — Atrodo, kai kuriems rūkai išsisklaido, pūgos nurimsta, ūkanos išnyksta.

— Kai kuriems? — paklausė Gilfė.

— Tiems, kurie tiki, — Saldutis patylėjo, o paskui paniekinamai šniurkštelėjo: — Tačiau niekas nepaaiškina kuo. Kuo tiki? Fantastiškos pelėdų idėjos — kvailystė, ir tiek! Šitaip ir patenkama į bėdą. Mudu su Saldute fantastiškomis idėjomis netikime. Fantazijos nepripildo pilvo ir neprikemša skilvio. Cukriniai skraidukai, putlios žiurkės, pelėnai — juos mes vertiname.

Saldutė linktelėjo, ir Saldutis milijoninį kartą per dieną pradėjo kutinėti jos plunksnas.

Tą akimirką Sorenas suvokė, jog net ir mirdamas badu laikytų Saldutę su Saldučiu pačiomis nuobodžiausiomis pelėdomis žemėje.

Kai vėlyvą popietę jie visi tupėjo drevėje laukdami pirmųjų sutemų, prabudusi Gilfė paklausė mieguistu balsu:

— Ar nemiegi, Sorenai?

— Nemiegu. Nekantrauju, kada galėsime traukti Ūbmarių link.

— Aš irgi. Bet svarstau dar kai ką, — prisipažino Gilfė.

— Ką gi?

— Kaip manai, ar Ruožis su Žana vienas kitą myli taip pat stipriai, kaip ir Saldutė su Saldučiu?

Ruožis ir Žana buvo baltagalviai ereliai, pagelbėję, kai Knisčių dykumoje užpuolė Sent Lututės leitenantai — tie patys, kurie anksčiau suėdė Knisčiaus brolį Spragsį. Erelius siejo labai gilus tarpusavio ryšys, nors Žana negalėjo kalbėti, nes vieno mūšio metu jai buvo išplėštas liežuvis.

Koks įdomus klausimas, — pagalvojo Sorenas. Jo tėvai niekada nekedendavo vienas kitam plunksnų taip dažnai, kaip Saldutis su Saldute, ir nevadino vienas kito meiliais vardais, tačiau pelėdžiukas niekada neabejojo, jog juodu vienas kitą myli.

— Nežinau, — atsakė bičiulei. — Sunku perprasti sutuoktinius. Sakyk, ar tu gali įsivaizduoti kada nors turėsianti gyvenimo draugą, ar numanai, kaip jis atrodys?

— Atvirai sakant, ne, — po ilgos pauzės prisipažino Gilfė.

Juodu išgirdo, kaip per miegus pasimuistė Apyaušris.

— Net jei niekada daugiau neteks paragauti cukrinio skraiduko, aš nė trupučio nenusiminsiu, — tyliai atsirūgo Knisčius. — Jie vis dar neduoda man ramybės.

Keturios pelėdos vos sutemus atsisveikino su tamsiosiomis liepsnotosiomis ir leidosi į kelionę. Dabar bičiuliai žvalgėsi nutūpę ant medžio šakos, nuo kurios atsivėrė slėnio vaizdas. Keliautojai dairėsi upelio — bet kokio upelio, kuris galbūt galėtų įtekėti į Ūbio upę, o toji nuvestų prie Ūbmarių.

— Kaip suprasti, „neduoda ramybės“? — pasiteiravo Sorenas įsivaizduodamas mažus oposumus zujančius Knisčiui pro snapą pirmyn ir atgal.

— Čia toks posakis. Mano tėtis prisivalgęs šimtakojų taip sakydavo, — atsiduso Knisčius. — O mama atšaudavo: suprantama, kad jie neduoda tau ramybės, brangusis, juk prisirijai padarų, turinčių tokią galybę kojų, šit jie ir šmirinėja tavo pilve.

Gilfė, Apyaušris ir Sorenas prapliupo juoktis.

Knisčius dar kartą atsiduso.

— Mano mama buvo labai linksma. Pasigendu jos pokštų.

— Nagi, eikš, — kreipėsi Gilfė. — Viskas bus gerai.

— Bet dabar mano gyvenimas pasikeitė. Anksčiau niekada nenakvodavau medžiuose. Juk esu urvinė pelėda. Gyvendavau dykumų olose. Niekad nemedžiodavau tų keistų padarų, kurie skraido arba šmirinėja tarp šakų. Pasiilgau gyvatės bei panašių po žemę ropojančių padarų skonio. Oi, atleiskite, ponia Pi.

— Neatsiprašinėk, Knisčiau. Daugelis pelėdų valgo gyvates, nors ir ne aklažalčius, kadangi mes rūpinamės jų lizdais, bet kitas. Soreno tėvai elgėsi be galo supratingai ir iš pagarbos man nemedžiojo jokių gyvačių.

Apyaušris stryktelėjo ant aukštesnės šakos dairydamasis, gal pastebės kokį nors upeliūkštį, kuris nuvestų iki upės.

— Jis nieku gyvu nieko nepamatys tokioje šviesoje, kad ir kokios geros jo akys. Neįmanoma įžiūrėti juodos upelio juostos tamsiame miške, gali nesistengti, — burbtelėjo Gilfė.

Staiga Sorenas pakreipė galvą, iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą.

— Kas nutiko, Sorenai? — paklausė Knisčius.

— Ką nors išgirdai? — Apyaušris nuplasnojo žemyn ir atsitūpė ant plonos šakelės, kuri sugirgždėjo nuo jo svorio.

— Ša! — sudraudė Sorenas.

Visi nutilo stebėdami trumpais judesiais galvą kraipančią ir sukiojančią liepsnotąją pelėdą. Galų gale Sorenas šį bei tą išgirdo.

— Girdžiu čiurlenimą. Vandens nėra daug, bet tėkmė prasideda nendryne, o paskui sruvena per akmenis.

Liepsnotosios pelėdos garsėjo išskirtinai jautria klausa. Jos galėdavo sutraukti arba išskleisti veido raumenis nukreipdamos į garso šaltinį netolygiai išdėstytas ausų angas. Kiti pelėdžiukai pavydėjo bičiuliui šio sugebėjimo.

— Skrendam. Aš jus nuvesiu, — paragino Sorenas.

Šis sykis buvo vienas iš nedaugelio, kai priešakyje skrido ne Apyaušris.

Skrisdamas Sorenas pakreipdavo galvą taip, kad abi jo ausys, viena aukščiau, kita žemiau, tiksliai fiksuotų, kur srovena vanduo. Po kelių minučių jie surado mažą srovelę, kuri netrukus virto skambiai ir maloniai almančiu upeliu. O prieš pat aušrą tasai upokšnis virto upe — Ūbio upe.

— Meistriškai trianguliavai, Sorenai, — pagyrė Gilfė. — Iš tiesų meistriškai. Esi neprilygstamas navigatorius.

— Ką ji čia šneka? — nesuprato Knisčius.

— Ji sako, jog Sorenas mus čionai atvedė. Mažoji pelėdžiuke kalba didingais žodžiais.

Visgi buvo akivaizdu, jog liepsnotojo sugebėjimai padarė Apyaušriui didelį įspūdį.

— O ką darysime toliau? — paklausė Knisčius.

— Skrisime viršum upės iki Ūbmarių, — atsakė Apyaušris. — Lekiam, iki šviesos dar liko kelios valandos.

— Ir vėl skristi? — suniurzgė Knisčius.

— O ką? Norėtum pasivaikščioti? — atkirto Apyaušris.

— Neprieštaraučiau. Mano sparnai pavargo. Ir ne dėl žaizdos. Sužeidimas sugijo.

Trys pelėdos sunerimusios įsmeigė akis į Knisčių. Gilfė nustraksėjo medžio šaka, ant kurios visi tupėjo, ir įdėmiai įsižiūrėjo į Knisčių.

— Sparnai nepavargsta. Tai neįmanoma.

— O manieji pavargsta. Ar negalėtume trupučiuką pailsėti?

Urvinės pelėdos, tokios kaip Knisčius, buvo ypač puikios bėgikės. Ilgomis beplunksnėmis kojomis apdovanoti paukščiai galėjo ne tik perskristi, bet ir puikiausiai pereiti dykumą pėsčiomis. Deja, jų skraidymo įgūdžiai buvo silpnesni už kitų pelėdų.

— Šiaip ar taip, jaučiuosi alkanas, — tarstelėjo Sorenas. — Skrendu, gal pavyks ką nors nutverti.