Кэтрин Ласки: Kelionė

— Tik, prašau, jokių cukrinių skraidukų, — pareiškė pageidavimą Knisčius.

Trečias skyrius

Apyaušrio pasirodymas

Ketveriukė apsistojo kėnio drevėje ir sukirto keletą pelėnų, Soreno parneštų iš medžioklės.

— Gaivus skonis po cukrinių skraidukų, tiesa? — pastebėjo Gilfė.

— Mhmmm! — tenumykė Knisčius, jis pasigardžiuodamas čepsėjo snapu.

— Kaip, jūsų manymu, atrodo Didysis Ūbalo medis? — svajingai pratarė Sorenas, kuriam iš snapo kyšojo pelėno uodegos galiukas.

— Neabejotinai kitaip nei Sent Lututė, — atsiliepė Gilfė.

— Kažin, ar jie žino apie Sent Lututę, apie antskrydžius, kiaušinių grobimą ir... ir... — Sorenas nutilo.

— Kanibalizmą, — užbaigė Knisčius. — Gali drąsiai sakyti, Sorenai. Nesistenk manęs apsaugoti. Aš regėjau baisių dalykų, viską suprantu.

Jiems visiems teko pamatyti baisių dalykų.

Apyaušris, kuris ir taip buvo pakankamai didelis, pašiaušė plunksnas. Sorenas nujautė, kas netrukus nutiks. Apyaušris mąstė ne apie kilniuosius dangaus riterius — Ūbalo pelėdas, o apie niekingas, šlykščias, pasibjaurėtinas, siaubingas Sent Lututės pabaisas. Laplandinis pelėdžiukas labai anksti tapo našlaičiu, ir jo galvoje neišliko nė menkiausių prisiminimų apie tėvus. Ilgą laiką jis gyveno bastūnišką našlaičio gyvenimą, jį buvo priglaudę keisčiausi gyvūnai, sykį globojo netgi lapės, todėl niekada jų nemedžiodavo. Kaip ir visos laplandinės pelėdos, jis buvo laikomas stipriu, negailestingu plėšrūnu, bet labiausiai Apyaušris didžiavosi savo išsilavinimu, įgytu, kaip pats sakydavo, griežtoje našlaičio gyvenimo mokykloje. Jis buvo grynas savamokslis, gyvenęs oloje su lapėmis, skrajojęs drauge su ereliais, stiprus ir neprilygstamas kovotojas. Tačiau kuklumu šis paukštis tikrai nepasižymėjo. Jis buvo stiprus, puikus skrajūnas ir neišpasakytai vikrus. Nagais darbuodavosi taip pat žaibiškai, kaip ir snapu. Po minutės visi jau suprato, jog tuoj orą sudrebins nematomą priešininką vanojančio ir kapojančio Apyaušrio sau pačiam giedami ditirambai. Apyaušrio šešėlis suskato šokčioti blausioje kėnio drevės šviesoje, ir laplandinė pelėda giliu, virpančiu balsu uždainavo:

Įkrėsim į kaulus visiems niekadėjams,

Blogybių ir bjaurasties skleidėjams,

Kurie dar ničnieko negirdėjo

Apie narsuolių ketveriukę,

Bet greitai pajus jie mano smūgį,

Mažučiai jų skilviai subliūkš ir išskys,

O mums nė plunksnos nesusitaršys.

Vaje, vaje, jiems ašaros byrės.

Kai Apyaušrį jie pamatys,

Supras, jog atėjo mirtis.

Jau baimė temdo jų akis,

Bet čia dar ne pabaiga išties.

Apyaušrio skilvis kupinas tulžies,

Įtūžis jam jėgų suteikia,

Nedoros pelėdos taps jo taikiniu.

Terkšt, plerkšt — smūgis ir grybštelėjimas dešinės kojos nagais. Apyaušris šoko ir sukosi po drevę. Ore šmėžavo besigrumiantis jo šešėlis, Gilfei, pačiai mažiausiai iš jų, teko prisispausti prie sienos. Uokse tarytum siautė nedidelis uraganas. Galiausiai dičkio judesiai sulėtėjo, ir šokėjas išdidžiai nustrykčiojo į kampą.

— Ar viso šito išmokai savo mokykloje, Apyaušri? — pasiteiravo Gilfė.

— Ko „viso šito“?

— Agresijos.

Apyaušris kiek paniekinamai krenkštelėjo iš pačios gerklės gilumos.

— Maža pelėdikė, didūs žodžiai.

Apyaušris dažnai šitaip apibūdindavo Gilfę, turinčią polinkį kalbėti skambiais žodžiais.

— Ką gi, ką gi, jaunuoliai, — prabilo ponia Pi. — Nesikivirčykite. Aš manau, Gilfe, jog susidūrus su kanibalizmu agresija, nuožmus įsiūtis bei noras sutriuškinti priešininkus nėra smerktinas.

— Ir vėl didūs žodžiai, bet šie man patiko, ponia Pi, — suūbavo dėkingas Apyaušris.

O susimąstęs Sorenas nepratarė nė žodžio. Jis svarstė, kaip atrodo Didysis Ūbalo medis ir kaip kilniosios tenykštės pelėdos vertintų Apyaušrį — tokį storžievį ir kartu galingą, įžūlų, bet ištikimą, piktą, bet teisingą?

Ketvirtas skyrius

Nešdinkitės! Nešdinkitės!

Vos pradėjus temti pelėdų būrelis paliko kėnio drevę. Dangų dengė apdriskę debesys. Medžiai apačioje augo tankiai, todėl pelėdos skrido žemai, kad matytų Ūbio upę, kuri kartais susiaurėdavo ir virsdavo žvilgančia vandens gija. Medžiams praretėjus Apyaušris pranešė, esą, jo manymu, apačioje nusidriekęs kraštas, vadinamas Snapija. Vienu metu atrodė, kad jie apskritai pametė iš akių upės vagą, tačiau atsirado daugybė kitų siaurų upeliūkščių bei jų intakų. Keliautojai susirūpino, ar pavyks vėl surasti Ūbį, tačiau vijo abejones šalin stengdamiesi nė valandėlei joms nepasiduoti, nes visi virpčiojančiais skilviais jautė, jog abejonės — tai tarsi ligos, kaip miegligė ar snapo puvinys, kurios gali būti užkrečiamos ir nuo vienos pelėdos persiduoti kitai.

Jau ne kartą ir ne du teko apsigauti, pasirinkus ne tą upelį, upokšnį ar net upę. Bet pagaliau Knisčius šūktelėjo:

— Kažką matau! — visų skilviai virptelėjo. — Kažką... balkšvą... tiksliau, pilkšvą.

— Pilkšvą? Ką, vardan Ūbalo, reiškia „pilkšvas“? — suūkė Apyaušris.

— Tai reiškia, — skambiu balseliu paaiškino Gilfė, — ne visai baltas ir ne visai pilkas.

— Dirstelėsiu pats. Skriskite ta pačia tvarka, kol sugrįšiu, — paliepė Apyaušris.

Gigantiška laplandinė pelėda pradėjo staigiai leistis. Neilgai trukus jis grįžo.

— Ar žinote, kodėl ten nei pilka, nei balta? — Apyaušris nelaukė, kol kas nors atsakys. — Nes ten dūmai.

— Dūmai? — apstulbo kitos trys pelėdos.

— Ar žinote, kas yra dūmai? — paklausė Apyaušris. Jis stengėsi elgtis kantriai su šiais trimis pelėdžiukais, kurie turėjo kur kas mažiau patirties už jį.

— Lyg ir žinome, — atsiliepė Sorenas. — Nori pasakyti, kad apačioje dega miškas? Man teko girdėti apie miškų gaisrus.

— Ne, ne, ne tokia didelė katastrofa. Gal kažkada ir degė. Snapijos miškai gana nedideli, tiesiog reti miškeliai, todėl gaisrui nėra kur įsisiūbuoti.

— Savaiminis užsidegimas, ir tiek, — įsiterpė Gilfė.

Apyaušris piktai dėbtelėjo į nykštukinę pelėdą, skambiais ir reikšmingai žodžiais nuolat gadinančią jo pasirodymus. Jis nė nenutuokė, kas tasai savaiminis užsidegimas, ir abejojo, ar žinojo pati Gilfė. Bet pasipuikuoti tinkama akimirka išsprūdo iš rankų.

— Nagi, leidžiamės pasižiūrėti, — paragino Apyaušris.

Jie nutūpė ant miško pakloto tirščiausio dūmų ruožo pakraštyje. Dūmai, atrodo, veržėsi iš olos po akmenine atodanga. Ant žemės mėtėsi kelios žarijos ir apanglėję medžio gabalėliai.

— Knisčiau, — kreipėsi Apyaušris, — ar savo plikomis kojomis kapstai žemę taip pat gerai, kaip ir bėgioji?

— Gali tuo neabejoti. Kaip kitaip mes remontuotume ir praplėstume savo urvus? Mes nelinkę įsikurti netvarkingame būste.

— Tada pradėk kasti ir pamokyk kitus. Turime užkasti žarijas, kol vėjas jų neišnešiojo ir nekilo rimtas gaisras.

Užkasinėti žarijas pasirodė besąs sunkus darbas, ypač mažylei Gilfei, kurios kojos buvo trumpiausios.

— Kažin, kas čia atsitiko? — stabtelėjusi ir apsidairiusi aplink nusistebėjo Gilfė.

Jos akys užkliuvo už keisto pavidalo, kurį palaikė apsvilusiu medžio gabalu, tačiau mėnulio neapšviestos nakties tamsoje kažkas žybtelėjo. Gilfė sumirksėjo. Žvilgantis daiktas įgavo pažįstamą formą. Gilfės skilvis sutrūkčiojo, tarsi apimta transo, ji pajudėjo link keistojo objekto.