Кэтрин Ласки: Kelionė

Ponia Pi buvo apsigimusi tarpšoklė. Sorenas apstulbęs stebėjo, kaip ponia Pi it rausva juosta šmėstelėjo liuoktelėdama per stygas, ir oru nusklendė įstabus garsas. Tada arfininke akimoju sugrįžo į pradinę padėtį užgaudama bosines natas. Buvo gera ne tik klausytis puikiausios muzikos, bet ir stebėti įvairiausių rožinių atspalvių žalčius, kurie be paliovos nardydami tarp stygų audė be atvangos kintantį raštą.

Aklažaltės grojo seną miško kantatą. Madam Plonk balsas sudarė tobulą dermę su arfos garsais.

Sorenas pažvelgė į Eglantiną. Jos akyse atsispindėjo svajinga palaima. Visi išgelbėtieji pelėdžiukai tapo kitokie. Nė vienas nebekaukšėjo snapu ir nevapaliojo. Nutilusios pelėdos atrodė laimingos.

Boronas stebėjo juos visus nuo aukštos šakos gerokai suglumęs. Aišku, jis džiaugėsi, kad jaunosios pelėdos liovėsi traukti monotoniškas daineles, tačiau šio pasikeitimo priežastys jam liko paslaptimi. Jis jauste jautė anapus Ūbmarių slypintį pavojų, dar didesnį už tą, kurį kėlė Sent Lututės pelėdos. Ir kodėl vis dar negrįžęs Ezilribas? Tebeskambant arfos garsams parskrido Barana, kuri irgi nustebo neradusi Ezilribo, nes įsivaizdavo, jog šis bus ją pralenkęs.

— Nesijaudink, brangioji. Jis pasirodys.

Sorenas žvilgterėjo į Boroną su Barana. Nepaisant pastarųjų žodžių, juodu atrodė sunerimę. O ir paties Soreno skilvyje kirbėjo keistas nuojauta. Gilfė ūmai atsigrįžo į jį.

— Man atrodo, jie nerimauja dėl Ezilribo.

— Galbūt rytoj mums reikėtų skristi jo paieškoti, — pasiūlė Sorenas.

Tą akimirką ant šakos nutūpė ir Apyaušris su Knisčiumi.

— Paieškoti? — paklausė Knisčius. — Ko paieškoti?

— Ezilribo, — atsakė Apyaušris. — Aš irgi girdėjau jų pašnekesį.

Netikėtai danguje tvykstelėjo žybsnis, o tada, pelėdoms aikčiojant, nakties tamsą nustelbė skaistus švytėjimas.

— Kas tai? Kas tai?

— Ak, Pelėdų Pelėda, mes palaiminti, — suūbavo Barana.

— Čia Aurora Glaumora, — sušuko Boronas.

Sorenas, Gilfė, Knisčius, Apyaušris ir Eglantina susižvalgė. Jie nenutuokė, apie ką kalba Boronas. O danguje tuo metu it vėliavos suplevėsavo spalvos. Staiga madam Plonk pakilo nuo laktos šalia arfos ir nusklendė į nakties pašvaistę. Nesiliaudama dainuoti baltoji pelėda pasinėrė į ilgus šviesos ruožus, ant baltutėlio jos kūno sumirguliavo spalvos. Reginys buvo neapsakomas. Sorenas prisiminė rytą prieš daugelį mėnesių, kai juodu su madam Plonk skrido per vaivorykštę. Tačiau vaivorykštė greta šių dangų nuklojusių pulsuojančių šviesos kaspinų atrodė menka ir blyški. Spalvoms dar labiau išryškėjus jo nerimas dėl Ezilribo nublanko. Dangus viliote viliojo, mirguliuojanti šviesa traukė į save. Bet visa tai atrodė keista. Giliai skilvyje Sorenas jautė šiurpą, nes žinojo, jog už šių tvinkčiojančių šviesos vėliavų slepiasi juoda tamsa. Ezilribas vis dar nebuvo grįžęs, Sent Lututė tebekėlė pavojų, o dar atsirado ir neįsivaizduojama, nenusakoma „jei būtų tik tiek bėdos“ grėsmė. Teisybė, atgijo Eglantina, bet ar jis iš tiesų atgavo sesutę? Ar ji toji pati mylimoji Eglantina? Sorenas jautė daugiau negalįs niekuo iki galo patikėti. Pasaulis šiąnakt tapo pernelyg keistas ir nepažįstamas. Viskas tarytum išsivertė išvirkščiai, o pelėdų rojus, vadinamas glaumora, nusileidęs į Žemę prarijo naktį. Bet šitaip neturi būti, — pagalvojo Sorenas. Tą akimirką Eglantina palinko prie brolio.

— Kaip gražu Sorenai, tiesa?

— Gražu, — išsiblaškęs atsiliepė jis.

Tačiau kalbėdamas skilviu jautė nesuprantamą baimę. Ką gi, — galiausiai nusprendė, — mudu su Eglantina pagaliau kartu, ir mums nereikia spalvų, nes skraidyti drauge su ja jau yra glaumora Žemėje. Rytoj, taip, rytoj aš vyksiu ieškoti Ezilribo. Sorenas prisiminė gintarinį primerktos senojo triukšmingojo apuokėlio akies žvilgsnį, trykštantį giliausiomis žiniomis. Bet šiąnakt... Sorenas ir Eglantina nukreipė baltus veidus į pašvaistės nutviekstą dangų ir nuskriejo į spalvotą naktį, kur ką tik patekėjo Auksiniai Nagai.

Tačiau nagai neatrodė auksiniai, nes ir dangus buvo nebe juodas.

Antrosios knygos iš serijos „Pelėdų karalystės sargai“ pabaiga