Кэтрин Ласки - Kelionė

Duokit angliuką skaisčiai raudoną,

Duokit žariją, alsuojančią kaitra,

Man jie brangakmeniu tviska snape.

Skriejam per ugnį, bet nenusvylam,

Puolam į dūmus ir vėl pakylam.

Žinom daugybę ugnies paslapčių,

Kai ji alsuodama karščiu

Ritas tarpekliais ir miškais,

Per kalvas ir kalniukus,

Mes ją stebime,

Mes aptinkame

Ir sučiumpam angliukus.

Atgurkiam kaitriausių liepsnų apsupty,

Sugrįžtam žarijom klusniom nešini.

Angliukų rinkėjai esam narsiausi,

Anglininkų kuopai visi mes priklausom!

Didįjį Ūbalo medį jie pasiekė vos prašvitus. Sugrįžo paišinais veidais, nuo suodžių pajuodusiais snapais, bet buvo sutikti kaip didvyriai. Nugabenus žarijas į Bubo kalvę, įvyko didelė puota.

— O kur Apyaušris? — pasiteiravo prie ponios Plithiver stalo kartu su Gilfe įsitaisęs Sorenas. — Ir Raktažolė?

Jam knietėjo papasakoti Apyaušriui apie miško gaisrą. Ne dažnai pasisekdavo jį nustebinti, bet šįkart tikriausiai pavyktų.

— Juodu abu išskrido į misiją, Knisčius irgi. Vyksta kažkas svarbaus, nes prireikė ir pėdsekių, ir paieškos— gelbėjimo kuopų, — atsakė Gilfė.

— O kas vyksta?

— Gerai nežinau. Boronas tapo nekalbus. Bet staiga pagalbos prireikė daugybei pelėdžiukų.

Kaip tik tuo metu jis pastebėjo valgomojo uokso kampe susispietusius Ezilribą, Boroną ir Striks Strumą. Visi atrodė nepaprastai rimti, Ezilribas kartkartėmis vis skubiai linktelėdavo galvą. Prie trijulės pradėjęs artintis Putas buvo akimoju pavarytas šalin.

Kadangi Ezilribas neužėmė įprastos vietos prie Oktavijos galvos, oro bei anglininkystės stalelis liko tuščias. Martinas, Rubė ir Otulisa prisijungė prie Gilfės bei Soreno įsitaisydami aplink ponią Pi.

— Pagaliau galima suvalgyti keptą pelėną, — apsidžiaugė Otulisa. — Rodos, jau visą amžinybę neragavome kepto maisto.

— O aš pamaniau, jog paskraidę po liepsnas nė žiūrėti nenorėsite į apskrudusius patiekalus, — šmaikštavo ponia Pi, ir visi nusikvatojo. — Beje, turiu jums šį tą pranešti, — tyliai pratarė senoji lizdo tvarkytoja.

— Ką pranešite, ponia Pi? — susidomėjo Sorenas.

— Aš pakviesta įstoti į arfos gildiją.

— Šaunu, ponia Pi! — šūktelėjo visi.

Galbūt Soreno vizitas pas madam Plonk nenuėjo vėjais. Po apsilankymo nepaprastuose jos apartamentuose pelėdžiukas nedrįso net viltis, kad į jo prašymą bus atsižvelgta. Sorenas pasijuto be galo laimingas. Viskas klostėsi nuostabiai. Bet vos pagalvojęs apie žodį „nuostabiai“, suvokė, jog vis dėlto taip nėra. Jį vėl it migla pamažu apsiautė toji pati keista melancholija. Šįkart bemat suprato, kur slypi priežastis. Eglantina. Kas nutiko mažajai sesutei? Jei ji gyva, nepagrobta Sent Lututės patrulių ar dar baisesnių piktadarių, šiuo metu jau turėtų mokėti skraidyti. Kur ji dabar? Ir kur jo tėvai? Kas pasakys, ar jie tebėra gyvi? Sorenas tapo nepaprastai tylus. Ponia Pi pajuto liepsnotosios pelėdos liūdesį.

— Užeik vėliau pas mane, branguti, pasėdėsi mažumėlę, papasakosi apie savo nuotykius degančiame miške.

— Žinoma, ponia Pi, — išsiblaškęs linktelėjo jis.

Bet neužėjo. Jautėsi pernelyg nuvargęs po skrydžio bei darbo gaisravietėje ir pajėgė nusigauti tik iki savo guolio. Ir išsyk užmigo, nė nespėjęs išgirsti nuostabaus madam Plonk balso. Beje, giesmę tą rytą papildė nepaprastai gražus skaidriai virpantis garsas, kurį išgavo ponia Pi: tolygiai spausdama stygą ji vikriai nuslydo nuo šios vidurio, o tada išsitempė pasiekdama kitos oktavos sol bemolį. Aklažaltė judėjo išties virtuoziškai, ir madam Plonk suprato priėmusi teisingą sprendimą. Ponia Pi menišku prisilietimu sugebėjo stulbinamai prisiderinti prie įstabaus pelėdos balso.

Tačiau Sorenas visa tai pramiegojo. Galbūt jis sapnavo savo mažąją sesutę, o gal buvo pernelyg pavargęs ir neregėjo sapnų.

Dvidešimt antras skyrius

Pelėdžiukai ant žemės!

Kol Sorenas miegojo, toli miškuose, kitapus Ūbmarių, Apyaušris skrodė besitelkiančią vakaro tamsą. Jis, Raktažolė ir Knisčius darbavosi drauge. Pėdsekių kuopai priklausantis Knisčius, suprantama, plušo ant žemės, kur ieškojo daug ką pasakančių kukulių, pūkų kuokštelių, o kartais net sužeistų ar negyvų pelėdžiukų. Raktažolė, kuri kartu su Apyaušriu priklausė paieškos— gelbėjimo būriui, skraidė įvairiame aukštyje lydėdama pėdsekius ir akylai dairydamasi priešų. Apyaušris atlikdavo sunkesniuosius darbus — pakeldavo pelėdžiukus ir, jei įmanoma, sugrąžindavo juos į lizdus.

Ši misija, Baranos tvirtinimu, prasidėjo kaip eilinis žygis, tačiau netrukus padėtis komplikavosi. Pirminės žvalgybos metu ant žemės buvo aptiktas tam tikras skaičius pelėdžiukų, tačiau jie kiūtojo anaiptol ne šalia gimtųjų lizdų. Iš pradžių gelbėtojai pamanė, jog sužvarbę, amo netekę mažyliai užmiršo, kur yra jų lizdai ir iš kurio medžio iškrito. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad aplinkiniuose medžiuose nėra drevių, o kartu ir lizdų, kuriuose galėjo gyventi pelėdžiukai. Iš kur tada jie atsirado? Buvo pagrobti Sent Lututės patrulių, o paskui besipriešindami iškrito grobikams iš nagų ir atsidūrė ant žemės? Tačiau kodėl Sent Lututės patruliai nenusileido jų vėl paimti? Visa tai atrodė ganėtinai paslaptinga. Į akis krito ir kitas keistas dalykas — visi jaunikliai buvo liepsnotosios pelėdos, ne tik Tyto alba, kaip Sorenas, bet ir kaukėtosios, kapo bei tamsiosios liepsnotosios, kurios visos priklausė liepsnotųjų pelėdų šeimai.

Apyaušris stebėjo Knisčių ir kartu Raktažolę, kuri skrido viršum pirmojo. Jis įtraukė mūšio letenų nagus, nes aplinkui nesimatė Sent Lututės agentų, o keliant iškritusį pelėdžiuką reikėdavo juos paslėpti, kad nesužeistų mažylio. Kita laplandinė pelėda dėvėjo kovai parengtas mūšio letenas ir suko ratus pasirengusi pulti į kovą, jei pasitaikytų pasala. Juodu ką tik apsikeitė. Paieškos— gelbėjimo komandos visada veikdavo poromis, viena pelėda skraidydavo apsiginklavusi, o kita buvo pasiruošusi pakelti bėdos ištiktą mažylį. Surastą nukentėjusįjį tuojau pat gabendavo į slaugos punktą — didelę drevę. Ten tvarkėsi Baranos padėjėja, kuri suteikdavo reikiamą medicininę pagalbą prieš skrendant į Didįjį Ūbalo medį. Kai pelėdžiukų surinkdavo pakankamai daug, jie traukdavo atgalios. Bet šįkart rado mažylių daugiau nei paprastai, todėl teko iškviesti pastiprinimą. Reikėjo daugiau gelbėtojų, daugiau padėjėjų renkantiesiems, daugiau pėdsekių. Padėtis tapo sudėtinga, nes jiems dar niekad neteko aptikti tokios daugybės benamių pelėdų vaikų. Kur dingo tėvai? Kur jų drevės? Jie tarytum nukrito iš niekur.

Apyaušris pastebėjo ant žemės tamsiąją liepsnotąją pelėdą. Šiuo dienos metu pelėdoms tapdavo itin sunku pamatyti nukritusius mažylius, o tamsiąsias liepsnotąsias — visų sunkiausia. Ir juodos, ir baltai pilkos pelenų spalvos plunksnos susiliedavo su aplinka besileidžiančios saulės šviesoje. Tačiau Apyaušris, apdovanotas ypatingu regėjimo prieblandoje talentu, puikiai tiko šiam darbui. Įsitikinęs, jog kovos nagai paslėpti, jis staigiai nėrė žemyn. Vylėsi, kad mažylis tebėra gyvas.

Laplandinė pelėda atsargiai bakstelėjo paukštuką snapu, patikrino, ar plaka širdis, o tada švelniai suėmė nagais. Jauniklis krustelėjo ir pamėgino pakelti galvą. Gelbėtojas padėkojo Pelėdų Pelėdai už tai, kad kūnelyje ruseno gyvybė. Nebuvo nieko baisesnio, nei nešti mirusį pelėdžiuką. Nors buvo mažučiai, jie atrodydavo nepaprastai sunkūs, o jei akys dar būdavo atmerktos, negyvas žvilgsnis tapdavo tiesiog nepakeliamas! Barana nesitikėjo, kad pirmosios misijos metu bus aptikta žuvusių pelėdžiukų. Ji be galo sielojosi, kad naujiesiems kuopos nariams teko šis sunkus išbandymas. Šitaip neturėjo nutikti, — vis kartojo baltoji pelėda.