Кэтрин Ласки: Kelionė

— Todėl, kad savo forma jie primena ūbalo vaisiuose randamas sėklas.

— Teisingai, panelyte, — linktelėjo Ezilribas.

— Ji niekada nesiliauja, — atsiduso Martinas.

Martinas akivaizdžiai nervinosi labiau už kitus. Sorenas jį užjautė. Mažiausiajam kuopos pelėdžiukui turėjo būti ne juokais baisu.

— Nesijaudink, Martinai, tau puikiai seksis.

— Tu labai malonus, Sorenai, bet ar supranti, kad esu pirmoji šiaurinė lututė, priklausanti anglininkų kuopai?

— Matyt, esi laikomas ypatingu, Martinai, — priminė Sorenas.

— O jeigu toks nesu? — Martino balse suskambo nevilties gaida.

Ezilribas tuo metu toliau kalbėjo apie ūbalo debesis.

— Jų viršūnės yra štai šitaip užsirietusios, kadangi... gal geriau jūs man pasakykit?

Ir vėl Otulisos nagas pakilo aukštyn.

— Tai paprasta oro fizika. Skaičiau apie tai pagarsėjusios orų žinovės Emerilos knygoje. Ji — dėmėtoji pelėda, turiu pridurti.

Otulisa nuleido akis, tačiau jos kuklumas Sorenui pasirodė pasibodėtinai apsimestinis.

— Kalbėk apie esmę, brangute, — sududeno Ezilribas.

— Taip, taip, žinoma. Šitaip yra todėl, kad vėjas virš debesų pučia daug smarkiau negu apačioje.

Sorenas pastebėjo, jog Martinas ėmė drebėti.

— Aš galiu virsti viena iš tų į orą pakilusių žarijų, kurias skrisdama gaudys Rubė, — baimės persmelktu balsu pramurmėjo jis.

— Ką gi, dabar įsikursime čia ir lukterėsime, kol taps saugu nardyti po gaisravietę ir rankioti žarijas. Šiam žygiui vadovaus Elvanas ir Bubas, kurie ir nukreips jus ten, kur daugiausiai žarijų bei angliukų. Aš liksiu čia stebėti oro ir periodiškai atskrisiu pranešti naujienų. Tiksliai vykdykite nurodymus, ir niekas nenukentės. Rubė ir Putas skris viršutiniame lygmenyje. Elvanas su Otulisa sudarys vidurinį lygmenį. Po jais — Sorenas, kuris ant žemės pridengs Martiną. Mudu su Bubu būsime pasiruošę suteikti pagalbą, jeigu prireiks. Turite stebėti vienas kitą.

Jau apie vidurnaktį Ezilribas pranešė, jog netrukus reikės persikelti ant kito kalvagūbrio. Atlikęs keletą žvalgybinių skrydžių drauge su Pūtu jis vėl sugrįžo ant uolų.

— Rytiniame slėnio pakraštyje galima temperatūros inversija. Tenai pelėdų nesiųsime. Temperatūros inversijų vietose susitelkia dūmų, o ar žinote, kas nutinka, kai dūmai ima kilti?

Sorenas pagalvojo, jog veikiausiai pasikeičia temperatūra, bet ir vėl, kaip bebūtų apmaudu, žaibiškai pakilo Otulisos nagas.

— Užčiaupk snapą, Otulisa, — rėžė Ezilribas. — Nujaučiu, kad Sorenas žino atsakymą, nors jo ir nesieja tokie artimi giminystės ryšiai su Striks Emerila.

Iš kur jis žino apie atsakymą? Ar čia kaip ir su žyme, kurią įžvelgė tik vienas Ezilribas? Visgi Sorenas iš tiesų jautėsi žinąs atsakymą, todėl nedrąsiai prabilo:

— Man atrodo, tai reiškia, jog dūmams kylant gali įvykti oro pokyčių, — Ezilribas pažvelgė tiesiai į jį. Geltonų jo akių šviesa dabar ne degino, o, rodos, apšvietė Sorenui protą. Sorenas pasijuto tvirčiau, ėmė labiau pasitikėti savimi ir tarytum įstengė regėti nematomą oro judėjimą. — Oras kils, suksis ir cirkuliuos į viršų, o tada ugnis tik dar įnirtingiau įsiliepsnos.

— Visiškai teisingai, — sugriaudėjo Ezilribas. — O iš kur tu žinai, bernioke?

— Aš regiu visa tai mintyse, stengiuosi įsivaizduoti ir kažkaip skilviu jaučiu oro judėjimą, karštį ir...

— Puiku, dėkoju, vaikine, — Ezilribas atsisuko į kitas kuopos pelėdas. — Yra daugybė būdų mokytis — iš knygų, iš praktikos ir iš skilvituicijos.

— O kas toji skilvituicija? — nedrąsiai paklausė Otulisa.

— Tai mąstymo būdas, — nenuleisdamas akių nuo Soreno pradėjo aiškinti Ezilribas, — peržengiantis įprasto samprotavimo ribas ir padedantis akimoju suvokti tiesą, pajusti ir perprasti realybę. Šito bemaž neįmanoma išmokti, tačiau šį sugebėjimą galima tobulinti įdėmiai ir jautriai stebint gamtos pasaulį.

Sorenas sumirksėjo. Aš šios senos pelėdos akyse ŠĮ TĄ reiškiu. Sumanumu bemaž nenusileidžiu Otulisai. Ezilribas manimi tiki!

Atėjo metas perskristi ant kito kalvagūbrio, esančio arčiau gaisro vietos. Kuopa pakilo į orą, kiekviena pelėda skrido šalia savo porininko. Dar nenuskridę nė pusės kelio iki kitos uolų virtinės anglininkai pamatė nakties tamsoje baltuojančius tirštų dūmų kamuolius, o paskui ir šokčiojančius ugnies liežuvius. Ezilribas atliko staigų viražą, kiti pasekė jo pavyzdžiu. Netrukus, spausdami naguose dar krutančius žiurkėnus bei peles, pasirodė Bubas su Pūtu.

— Užkąskite mažumėlę, būtinai suvalgykite ir plaukus! — paliepė Ezilribas.

— Kažin kodėl jis kailį visada vadina plaukais? — tyliai nusistebėjo Martinas.

— Girdėjau, jis kilęs iš tolimo krašto, vadinamo Didžiaisiais Šiaurės Vandenimis, o tenykščiams gyventojams būdinga keistoka kalbos maniera, — atsakė Rubė.

— Bet visgi kas yra tie plaukai? — neatlyžo Martinas.

— Na, būna kailis ir būna plunksnos, o plaukai, man atrodo, yra tarpinis variantas, — paaiškino Rubė. — Gal norėtum, kad paklausčiau Otulisos?

— Ne! — vienu balsu suniurzgė Sorenas ir Martinas.

Nepraėjus nė valandai Bubas nusklendė nuo aukštos atbrailos.

— Pasiruoškite skrydžiui.

Pelėdos sustojo ant granitinio kalvos krašto, nagais įsikibusios į briauną. Jos išskleidė sparnus ir, Bubui sukomandavus „UGNIS!“, visos pakilo — pirmiausia Bubas ir Elvanas, paskui Rubė ir Putas, tada Otulisa, Sorenas, Martinas, o galiausiai, ariergarde — Ezilribas.

Netoli tenuskridus į veidus tvokstelėjo karštis, kurį pajusti jaunosios pelėdos tikėjosi, tačiau nesitikėjo triukšmo. Beprotiškas riaumojimas skaudino ausis. Sorenas niekada nebuvo girdėjęs nieko panašaus. Bubas ir Elvanas parengė juos įvairiems netikėtumams, bet ne triukšmui. Jie žinojo apie kaitrą, apie galingas kylančio oro sroves, vadinamąsias vėsias dėmes ir virstančius medžius. Jie netgi žinojo apie šiurpiausią triuką, kurį galėjo iškrėsti ugnis — kvėšinimą ugnimi. Šitaip nutikdavo, kai visu pragaištingu savo grožiu siaučianti liepsna pakerėdavo, sukaustydavo pelėdą, ir toji nebeįstengdavo skristi, ją ištikdavo stingulys, skrydžio instinktas išnykdavo, ir paukštis it pakirstas krisdavo žemėn. O jei pelėda jau tupėdavo ant žemės, ir ugnis pradėdavo artėdama sparčiai plisti, vargšelė neįstengdavo pakilti, nes nejudrūs sparnai karodavo šonuose tarsi negyvi. Tačiau niekas nepapasakojo pelėdžiukams apie triukšmą.

— Priprasite prie jo, — Elvanas skrido viršum Soreno ir Martino. — Iš pradžių visada šokiruoja. Šito triukšmo neįmanoma apibūdinti, — apuokui teko šaukti, kad perrėktų ugnies riaumojimą.

Apačioje kalvos papėdę dengė vientisa liepsnų paklodė. Karštos srovės plaikstėsi aukštyn it akmenų luitai ir įsiurbė Martiną su Sorenu mažiausiai per dvidešimt pėdų. Perskridę kalvą jie pajuto nuostabią vėsą ir nusileido dar trisdešimt pėdų. Sorenas suprato, jog didysis karštis liko už nugarų. Toli priešakyje skridęs Bubas apsukęs ratą sugrįžo atgal.

— Priešakyje mačiau puikius žarijų klodus. Visiems atsiras darbo.

Na štai, pagalvojo Sorenas, dabar jie taps tikrais anglininkais. Staiga it rusvai raudona krintanti žvaigždė pro šalį prašvilpė Rubė.

— Puikiai sugavai, Rūbe! — šūktelėjo Putas.

— Ši balinė pelėdžiuke tikrai talentinga! — nustebęs aiktelėjo Elvanas.

Rubė nuplasnojo link anglių kibirėlių, kuriuos Bubas paliko ant kalvos. Jo kalvėje pagamintuose mažuose kibirėliuose, kuriuose ruseno prakurai, žarijos išliks karštos.