Кэтрин Ласки: Kelionė

— Ką gi, dabar Martino eilė! — šūktelėjo komandą Elvanas. Mažoji pelėda pradėjo spirale staigiai leistis žemyn. — Sorenai, pridenk jį.

Sorenas turėjo sudaryti priedangą, kol Martinas sugrįš pilnu snapu smulkių žarijų. Elvanas laikė naguose joms skirtą mažutį katiliuką. Martinas privalėjo ne tik rinkti mažiausias žarijas, bet ir pranešti, kur guli Sorenui bei Otulisai tinkami stambesni angliukai.

Sorenas sklandė aplink, įdėmiai stebėdamas mažąją pelėdą. Pamažu pradėjo priprasti prie triukšmo. Tiesą sakant, ne tik prirasti, bet ir greta griausmingo riaumojimo atskirti kitus garsus, pavyzdžiui, Martino širdies plakimą, kuris šiam neriant žemyn sutankėjo. Martino širdelei pradėjus sparčiau plakti, Sorenas visa širdimi, visu skilviu ir visa siela vylėsi, jog mažajai šiaurinei lututei pasiseks. Liepsnotasis matė, kaip Martinas nutūpė ant žemės.

— Užimk savo vietą, Otulisa, — veriamai sugergždė Elvanas.

Rubė sugriebė dar vieną kibirkščiuojantį angliuką.

— Bet visi geriausieji angliukai ore. Mes neturime jokių šansų.

— Užčiaupk snapą. Nori, kad nusiųsčiau atgal ant kalvų? Tu dabar turi šansą.

Sorenas nekreipė į juos dėmesio. Jis privalėjo sutelkti žvilgsnį į Martiną, kuris dabar virto mažute dėmele žemės paviršiuje. Dūmų debesis pamažu paslėpė lututę, ir Sorenas nusileido žemiau.

Štai jis! Štai jis! O dangau, jis vikriai kyla aukštyn.

— Jis grįžta pilnu snapu!

Bubas prisiartino prie Elvano.

Ir štai Martinas jau buvo čia. Iš mažo jo snapelio byrėjo pelenai, veidas buvo suodinas ir dėmėtas, tačiau akyse šokčiojo skaistūs lyg liepsnelės žiburiukai.

— Man pavyko! Man pavyko!

— Tau iš tiesų pavyko, vyruti, — Bubas priskridęs sutaršė nagu Martinui galvą.

— Noriu tuojau pat skristi dar kartą, — šūktelėjo Martinas.

— Lukterėk, — sulaikė Elvanas. — Pirmiausia pranešk, ką matei.

— Daug maždaug kukulio didumo žarijų įkalnės link nuo tos vietos, kur aš nutūpiau.

— Puiku, — pagyrė Elvanas ir nuplasnojo pasitarti su Bubu ir Ezilribu.

— Sorenai, dar niekada nepatyriau nieko panašaus. Nenusakomas pojūtis. Vos ten atsidūręs nejaučiu jokios baimės. Nė negaliu apibūdinti, ką patiri sugriebdamas snapu žarijas. Tai tiesiog....

— Svaigina, — pertraukė Otulisa. — Taip, aš apie tai skaičiau. Visgi reikia elgtis labai atsargiai. Striks Emerila rašė, jog yra pasitaikę, kad nuo žarijų apsvaigę anglininkai liovėsi paisę orų stebėtojų perspėjimų.

— Kai sugriebi angliukus ir skrendi nešinas jais, apima labai keistas jausmas. Patiri... — jis patylėjo. — Patiri nepaprastą galią.

— Metas tau, Sorenai. Lėk į gaisravietę! — paliepė Elvanas.

— O kaip aš? — klyktelėjo Otulisa.

— Užčiaupk snapą, ateis ir tavo eilė, — užriko Bubas.

Sorenas sukdamasis nėrė žemyn. Ūmai pajuto stiprų kylančios srovės smūgį, tačiau kaip reikiant įsibėgėjęs perskrodė ją. Ir atsidūrė ant žemės. Kraštovaizdis aplinkui buvo keistas. Suanglėję medžių skeletai styrojo tamsoje, o aplinkui lyg kaitrūs šviečiantys akmenėliai gulėjo išsibarsčiusios žarijos. Jiems buvo liepta darbuotis sparčiai, bet ne galvotrūkčiais. Tolygus tempas — pats geriausias tempas, mokė Bubas. Kaip mažasis Martinas sugebėjo atlikti užduotį ir rasti savo snapui tinkamo dydžio žarijų? Ak, Pelėdų Pelėda, kaip bus gėda, jei nesugebės rasti angliukų ir grįš atgal tuščiu snapu. Bubas ir Elvanas stengėsi pabrėžti, girdi, nesą jokio reikalo gėdytis. Pradedantiesiems anglininkams ganėtinai dažnai nepavyksta rasti tinkamo angliuko, todėl visiškai nieko tokio, jei tektų grįžti tuščiu snapu. Bet Sorenas žinojo, jog jam būtų gėda.

Staiga liepsnotasis išgirdo klaikų triokštelėjimą. Liepsnos apsiautė medžius priešakyje, ir šie virto milžinišku vientisu fakelu. Jis pažvelgė į viršų ir pamatė užsiplieskiančius kitų medžių vainikus. Vainikinė ugnis, kurios labiausiai bijojo Rubė! Tačiau Rubė nerimavo dėl oro viršuje, o jis šiuo metu tupėjo ant žemės. Pelėdžiukas pajuto galingą trauką. Ar ši jėga dabar jį įsiurbs? Sorenas atsigręžė į pasišiaušusį žarijų kamuolį — toks buvo paskutinis aiškus jo prisiminimas. Galvoje šmėstelėjo mintis: Kai šitaip sekasi, Otulisa aiškiai nušluostys man nosį. Bet koks skirtumas, jei jau būsiu negyvas?

Dvidešimt pirmas skyrius

Žarija snape!

Aš turiu snape žariją! Turiu žariją! Šie žodžiai sukosi Soreno galvoje, kai be jokių pastangų ratais kilo į viršų. Pelėdžiukas neužsidegė, net neapsvilo, o snape žioravo nuostabi žarija, nuo kurios jo esybę užpildė neįtikėtinas jausmas. Po visus tuščiavidurius kaulus, po kiekvieną plunksnelę pasklido antgamtiška galia. Jį užplūdo džiaugsmas, kokio nejautė nuo pat pirmojo skrydžio. Tačiau nė pats nenumanė, kokiu būdu sugriebė angliuką. Liepsnotoji pelėda pasuko link kalvų, kur buvo palikti kibirėliai. Prisigretino Martinas.

— Atrodei įspūdingai, Sorenai. Aš taip susijaudinau užsiplieskus vainikams, o kai pamačiau, jog tave pagavo trauka, manęs vos stingulys neištiko.

— O kas įvyko? — paklausė Sorenas, kai juodu nutūpė ant kalvos keteros palaukti kitų kuopos narių.

— Nori pasakyti, kad pats nežinai ir prašai manęs papasakoti?

— Ne visai.

— Tu atlikai atvirkščią kilpą išvengdamas traukos, o tuo metu pro šalį lėkė šis angliukas. Bubas sakė dar niekad nematęs taip aukštai iškilusios tokio dydžio žarijos, bet tu ją sučiupai! Sučiupai sukdamas kilpą, Sorenai. Tavo skrydis pranoko visus Rubės manevrus. Vaizdas buvo nepakartojamas.

— Didžioji Pelėdų Pelėda, įdomu būtų pamatyti, — tarstelėjo Sorenas.

— Tu įstengei, Sorenai! Tu parnešei žariją! — garsiai suūkė Martinas.

Kartu su Rūbe ir Pūtu prisiartino Otulisa pilnu snapu ir įmetė angliuką į kibirėlį.

— Aš atnešiau žariją! — pasigyrė ji ir nutilo nuoširdžiai susidrovėjusi. — Bet mano pasiekimai — menkniekis, palyginus su tavuoju žygdarbiu, Sorenai.

— Ačiū tau, Otulisa... na... tu... tu labai maloni.

Otulisa linktelėjo galvą ir bent kartą daugiau ničnieko nepasakė. Martinas sumirksėjo žvilgterėdamas į Soreną.

— Kažin, ar ilgai tęsis ši palaima?

Sorenas apsidairė ieškodamas Ezilribo ir svarstydamas, ar šis matė jo manevrą. Kaip tik tą akimirką nusileido kibirėliu nešinas triukšmingasis apuokėlis, kuris į Soreną nė nedirstelėjo, o ėmė susikaupęs berti angliukus į kitą kibiriuką.

O, ne, — mintyse sudejavo Sorenas. — Ar man kada nors pavyks suprasti šitą pelėdą?

Ezilribas patraukė palei kibirėlių eilę. Prisiartinęs prie to, į kurį Sorenas įmetė savąją žariją, apuokėlis atsisuko į liepsnotąjį. Karštas angliukas, kurį laikė snape, šiurpiai nutvieskė ūsuotą jo veidą. Gintarinės akys dabar atrodė raudonos.

— Girdėjau, šiąnakt neblogai padirbėjai, — burbtelėjo pro suspaustą angliuką, o paskui pridūrė: — Sakyčiau, netgi puikiai.

Taip taręs įmetė žariją į kibiriuką ir nulėkė pasitarti su Pūtu.

Likus vos valandai iki aušros kuopa patraukė namų link.

— Dėl varnų galite nesijaudinti, — nuramino Elvanas. — Jos niekada nesiartina, kai skrendame nešini karštomis žarijomis.

Skrydis buvo nuostabus. Oras tapo gaivesnis, o lengvas vėjelis papuošė bangelių keteras baltais nėriniais. Netgi dabar, kai mažos ir didelės žarijos vangiai ruseno kibirėliuose, pelėdos, rodos, tebejautė savyje jų galią. Ko gero, ugnis ir buvo pats svarbiausias dalykas, skiriantis Didįjį Ūbalo medį nuo visų kitų pelėdų karalysčių. Dėl jos jie tapo ne eiline pelėdų bendruomene ar sambūriu, o ypatinga draugija. Ir į tamsą vykdyti žygdarbių jie kildavo turbūt todėl, kad jiems talkino ugnis: Bubo dumplėmis įkurta kaitriausia liepsna kalvėje paversdavo metalus kovos letenomis, ugnis įžiebdavo žvakių liepsneles, suteikiančias galimybę skaityti bei mokytis. Ir štai pulkelis jaunų pelėdų, ką tik iškopusių iš pelėdžiukų amžiaus, skrido per Ūbmares gabendami dalelę šios neįkainojamos stichijos. Nieko nuostabaus, kad jos jautėsi galingos. Kai rytuose pasirodė kraujo raudonumo saulė, viršum vandens sugaudė žemas Bubo balsas. Raguotasis apuokas užtraukė anglininkų dainą: