Кэтрин Ласки - Kelionė

Šarka vėlavo, ir labiausiai dėl to nerimavo madam Plonk. Sorenas iš savo drevės girdėjo ją skundžiantis ant aukštėlesnės stebėjimo laktos, kur baltoji tupėjo laukdama drauge su kitomis pelėdomis:

— Jei tasai paukštis bent kartą gyvenime atvyktų laiku, aš suvalgyčiau savo arfą! — niršo madam Plonk. — Ji absoliučiai nejaučia laiko. Jau gerokai po saulėlydžio, jau bemaž sutemę.

Bet staiga nakties tamsoje nuvinguriavo malonus treliavimas.

— Tarškėjimas! — šūktelėjo kažkas.

Suskambo džiaugsmingi sveikinimo šūksniai. Šarei artinantis tamsoje vis skardžiau skambėjo džiaugsminga trelė. Šarkų čiulbesys, vadinamas tarškėjimu, nepanašus į jokio kito paukščio giesmę. Pelėdos vikriai nėrė tarp šakų žemyn, į medžio papėdę, kur Šarė visada išdėliodavo siūlomas gėrybes. Kartu su ja atkeliaudavo keli padėjėjai, kurie nešdavo krepšius, užpildytus naujausia „kolekcija“, kaip kad ji vadindavo savo prekes.

— Ar norėtum nusileisti žemyn, Eglantina? — paklausė Sorenas. Aišku, Eglantina nieko neatsakė, tačiau pakilo ir nusekė broliui įkandin. Ji labai greitai atgavo skraidymo įgūdžius. Juodu drauge nusileido ant žemės Šarei su padėjėjais jau dėliojant kolekciją.

Aplinkui viešpatavo šventinė nuotaika, susirinkusieji šurmuliavo ir vaišinosi virėjos greitosiomis suruoštais ypatingais patiekalais. Bubas žengtelėjo į priekį ir stipriai apkabino viešnią sparnais, vos jos nepargriaudamas. Šarė atrodė visai ne taip, kaip Sorenas įsivaizdavo. Glotnios juodos jos plunksnos žvilgėjo neregėtu juodumu, šen bei ten išmargintu baltų ruoželių. Nepaprastai ilga pirklės uodega mėnesienos šviesoje sublizgo žalsvu atspalviu. Jos galvą dengė stilinga skarelė.

— Čia dar ne viskas, brangučiai, turiu ir daugiau! — spygtelėjo ji.

Soreno vos neparbloškė šis šaižus garsas. Kaip iš tos pačios gerklės, iš kurios sklido malonus tarškėjimas, gali išsiveržti štai toks spiegimas, šaižumu prilygstantis kirų klykavimui?

— Nagi, prieikite arčiau, nesidrovėkite, — ragino Šarė. — Burbule, Burbule, — cyptelėjo mažesnei šarkai. — Kur blizgučiai, kuriuos atgabenau iš tos vienos tokios vietos specialiai madam? Žinai, apie ką kalbu. Ir dar turiu tau puikaus minkšto aksomo, brangute, — linktelėjo ji madam Plonk, — ypatingai minkšto. — Kutai, kam reikia kutų? Pririšite prie jų kelis kristalėlius ir turėsite nuostabius vėjo varpelius... Burbule! Mikliai parodyk jiems kristalus! Štai ką tau pasakysiu, Boronai, šiais laikais neįmanoma rasti gerų pagalbininkų. Rodos, turėtų suprasti, jog darbas su pirkle Šare, visų pažįstama nuo čia iki Liepsnotųjų girios, ir nuo Kuniro iki Ambalos — tikra sėkmė, jei pagauni mano mintį, bet kur tau. Kaip laikosi ponia ir kurgi ji pradingus?

— Išvykusi, — paslaptingai atsakė Boronas.

Skarelės beveik uždengta maža akutė žybtelėjo skvarbiu žvilgsniu: — Šit kaip, — tepratarė ji, o Boronui pasišalinus pati sau sumurmėjo. — Aš rūpinuosi tik savais reikalais. Nereikalingų klausimų neuždavinėju ir nekaišioju snapo, kur nereikia.

— Cha! — nusijuokė Bubas. — Nebent aptinki atgurktų kukulių krūvą.

— Ak, dink iš akių, Bubai, — linksmai atsiliepė prekiautoja. — Nenoriu klausytis tų šnekų apie atgurktus kukulius. Juk jums nė nedera susidėti su mumis, prastais šlapkakiais.

— Liaukis, Šare. Juk aš ne snobas, pati žinai. Niekada tau dėl to neprikaišiojau. Tu nė iš tolo nepanaši į kirus, meilute.

— Nesaldžialiežuvauk, Bubai. O nuo kirų mes tikrai skiriamės. Esam dvigubai sumanesnės ir dešimt kartų patrauklesnės. Aišku, ne tokios dailios kaip madam Plonk, pasipuošusi šiuo prašmatniu audiniu, kurį jai radau, — šarka pakilo ir priskridusi įgudusiais judesiais pagelbėjo madam Plonk apsigaubti aukštus baltus pečius.

Sorenas pajuto krūptelint seserį.

— Eglantina, ar viskas gerai?

Ji nieko neatsakė, bet Sorenas pastebėjo, kad jaunėlė atsisuko į madam Plonk, besigėrinčią savimi Šarės atneštoje veidrodžio šukėje.

Juodu patraukė toliau žvalgydamiesi į patiestus kuklesnius audinius ir ant jų išdėliotas prekes — blizgantį kišeninį laikrodį, keletą sudužusių lėkštučių, paženklintų prierašu „pataisoma“, keistą gėlę, kurios apžiūrėti Sorenas stabtelėjo.

— Ji netikra, — tarstelėjo mažoji šarka Burbule.

— O tai kas čia tada? — nustebo Sorenas.

— Dirbtinė gėlė, — paaiškino Burbule.

— O kam reikalinga netikra gėlė?

— Niekada nenuvysta. Supranti?

Sorenas nesuprato, bet patraukė toliau. Visi atrodė linksmai nusiteikę, tačiau jis pastebėjo, jog Boronas su Striks Struma, abejingi šventinei vakaro dvasiai, nuošalyje sukišę galvas kažką be paliovos rimtai aptarinėja.

Netrukus prie Soreno su Eglantina prisidėjo Apyaušris, Knisčius ir Raktažolė. Raktažolė išmainė vieną savo suvertą čiokokos uogelių apyrankę į mažutes šukas. O Knisčius iškeitė glotnų akmenuką į kriauklytę.

— Girdėjau, ji atgabenta iš tolimo vandenyno, be to, kadaise viduje gyveno mažulytis gyvūnėlis, — paaiškino urvinė pelėda.

Mėnuo pradėjo blėsti, ir Šarė ėmė pakuotis savo gėrybes. Netrukus turėjo nuskambėti labos šviesos giesmė, bet ūmai Sorenas pasigedo Eglantinos. Trumpą akimirksnį jį užplūdo siaubinga panika, tačiau tada pastebėjo ją sustingusią priešais audeklą, apdėliotą stiklo šukelėmis bei dailiais akmenėliais. Burbule krovė prekes į krepšį.

— Ji stovi čia nejudėdama, — pasakė Burbule. — Ir stebeilija į šį žiburiuojantį akmenėlį. Anot Šarės, čia nėra auksas. Jis vadinamas žėručiu. Labai gražus akmenukas, žybčioja ir žvilga, o jei pakelsi prieš šviesą, taps šiek tiek permatomas. Primena dulkėtą veidrodį. Tavo sesuo juo susižavėjo. Man atrodo, jai kažkas negerai? — šarka tyliai sušnibždėjo Sorenui. — Tuojau tau parodysiu, brangute, kaip galima juo grožėtis, — ji pačiupo akmenėlį, kuris pasirodė besąs plonytis it geležtė. — Žiūrėk, kas dabar nutiks.

Burbule pakėlė žėrutį priešais mėnulį, priartėjusį prie tamsaus horizonto. Mėnesienai palietus akmenuką, šis sušvito. Tą pat akimirką, prasidėjus vakariniam gildijos koncertui, suskambo arfa. Niekas daugiau nepastebėjo, tačiau sekundės dalelytę akmeninės plokštelės žybsnis ir muzika susiliejo į vieningą sūkurį.

Eglantina pradėjo nevaldomai tirtėti.

— Toji vieta! Toji vieta! — sukliko liepsnotoji.

Soreną persmelkė miglotas suvokimas. Jis uždėjo nagą seseriai ant peties ir atgręžė jos veidą į save.

— Eglantina, — švelniai ištarė.

Jaunėlė sumirkčiojo.

— Sorenai? Ak, Sorenai! — sušuko apglėbta brolio sparnų.

— Prisiekiu, Šare, aš ničnieko nepadariau. Visiškai nieko, — springdama bemaž isteriškai aiškinosi Burbule. — Tik pakėliau šį stikliuką, kurį atgabenome iš rūmų Ambaloje, o pelėdžiuke tiesiog paklaiko.

— Vesk mane, kur muzika, Sorenai. Nuvesk, kur muzika. Vesk mus visus ten, kur muzika, — šaukė Eglantina.

Dvidešimt penktas skyrius

Nakties glėbyje

Sorenas atsitūpė ant laibos šakos greta Eglantinos ir sparnu apglėbė jos pečius. Visa tai atrodė lyg stebuklas. Jo sesuo sugrįžo — iš tikrųjų sugrįžo. O dabar ji pasakė, esą juodu privalą klausytis arfos muzikos. Jei būtų liepusi kaboti žemyn galva arba leistis apspintamam varnų būrio, būtų taip ir padaręs. Dar niekad gyvenime nesijautė toks laimingas. Kiti išgelbėtieji pelėdžiukai rinkosi ant šakų prie koncertų drevės angos. Madam Plonk paprastai neleisdavo pelėdoms stebėti grojimo proceso, bet šįkart padarė išimtį. Atplasnojęs Boronas įsitaisė kitapus Eglantinos. Jie visi stebėjo, kaip gildijos aklažaltės susirinko aplink arfą ir užėmė savo vietas. Pusė gildijos narių grojo aukštosiomis stygomis, pusė — žemosiomis, o kelios, pačios talentingiausios, buvo vadinamos tarpšoklėmis ir šokinėdavo nuo vienos oktavos prie kitos. Oktava apėmė visus aštuonis gamos garsus. Ši arfa turėjo šešias su puse oktavos, nuo do bemolio, žemiau viduriniojo do, iki sol bemolio. Sol bemolis buvo trimis su puse oktavos aukščiau už vidurinįjį do. Gyvatė, akimirksniu sugebanti atlikti tokį šuolį, kad išgautų iš arfos nuostabiai tyrą garsą, buvo tikra retenybė. Be to, priklausomai nuo kompozicijos, šis darbas neretai gerokai išvargindavo.