Кэтрин Ласки - Kelionė

Sorenas nieku gyvu neįstengė perprasti keistų sapalionių, plūste plūstančių iš nepaliaujamai tarškančių snapelių. Rodos, niekada nenuskambėdavo vientisa frazė, tik pakriki pavieniai žodžiai, tačiau būtinai susiję su Tyto ir liepsnotosiomis pelėdomis.

Virš galvos vėl pasigirdo šnaresys — atkeliavo dar viena pelėdžiukų partija. Šiandien pelėdos neskraidė tyliai. Paprastai begarsiu skrydžiu besididžiuojantys paukščiai įnirtingai plakdami sparnais iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti ir apsaugoti kuo daugiau jauniklių.

— SORENAI! — šiltą orą perskrodė šūksnis.

Kirmėles knebinėjantis Sorenas kilstelėjo galvą. Jį kvietė Apyaušris, abipus kurio plasnojo Raktažolė ir Knisčius. Iš paskos skrido kiti paieškos— gelbėjimo kuopos nariai.

— Sorenai, kuo greičiau lėk čionai, — vėl šūktelėjo Apyaušris.

Knisčius žaibiškais ratais nusileido žemyn.

— Tai labai svarbu. Pasiimk šitą kirmėlę ir paskubėk.

— Ne! Ne! — bematant paprieštaravo kita pelėda. — Visas kirmėles, kuopos ribo paliepimu, pirmiausia reikia sukrauti į bendrą krūvą.

— Tada mesk kirmėlę, Sorenai, ir eime.

Sorenas neturėjo supratimo, dėl kokio neatidėliotino reikalo bičiuliams jo šitaip skubiai prireikė. Jis nulėkė paskui Knisčių prie naujos drevės, kurią ką tik spėjo įrengti persipildžius ligoninei. Palei uokso angą ant šakos nuščiuvusios ir rimtos tupėjo Gilfė su Raktažole. Soreno skilvį nutvilkė negera nuojauta. Jis delsė. Knisčius stumtelėjo bičiulį. Iš kito šono prisiartino Gilfė. Drevės šešėliai traukė vidun prieš jo paties valią. Jis sumirkčiojo. Apyaušris stovėjo šalia kruvino geltonų plunksnų gumulo.

— Na? — tarstelėjo Sorenas.

Paprastai šiurkštus Apyaušrio balsas virto švelniu kuždesiu:

— Pažvelk, Sorenai, ar čia tavo sesutė Eglantina?

Soreno skilvis nusirito iki pat nagų. Jis susverdėjo, tačiau bičiulį iš abiejų pusių parėmė Gilfė ir Knisčius. Jis prisivertė pasižiūrėti į sužalotą mažylę pelėdžiukę. Tiesą sakant, vargiai begalėjai ją vadinti mažyle, mat buvo visiškai apsiplunksnavusi. Ant plunksnų raudonavo kraujas. Kruvinas burbulas išsiveržė jai iš snapo, kai bandė vapalioti, kaip ir visi kiti.

— Ne! Ne! Negali būti! — suvaitojo Sorenas. — Eglantina! Eglantina!

— Tuojau pat pakvieskite ponią Plithiver! — riktelėjo Gilfė.

Laikas neteko Sorenui jokios prasmės. Nesuvokė, ar buvo diena, ar naktis. Ir kiek jau naktų praslinko nuo tada, kai buvo atgabenta Eglantina? Iš pradžių jis buvo it sukaustytas. Negalėjo nieko daryti. Ponia Plithiver be paliovos slaugė Eglantiną.

— Ar ji gyvens? — teįstengė išlementi Sorenas.

— Nesu tikra, mielasis, — atvirai atsakė ponia Pi. — Mes tegalime tik stengtis.

Galiausiai Sorenas pradėjo jai talkinti. Pamėgino girdyti seserį čiokokos arbata, tyliai kartodamas:

— Eglantina, čia aš, Sorenas, tavo brolis.

Tačiau Eglantina pusiau primerktomis akimis ir toliau burbuliavo visų traukiamos monotoniškos giesmelės nuotrupas. Visgi, rodos, pelėdžiuke pamažu sveiko ir stiprėjo. O kai galų gale plačiai pramerkė akis, Sorenas pašoko iš susijaudinimo.

— Eglantina! — palinko jis prie sesutės. — Eglantina. Čia aš, Sorenas. Ponia Pi irgi čia!

Bet pelėdžiukės akyse nežybtelėjo nė menkiausia kibirkštėlė. Ji neatpažino artimųjų, tik keletą kartų taukštelėjo snapu ir vėl pradėjo vapalioti. Sorenas atsiduso.

— Kantrybės, brangusis, kantrybės, — paguodė ponia Plithiver. — Viskam reikia laiko. Matai, kaip sustiprėjo jos balsas.

Bet Sorenui nepatiko Eglantinos šnekos. Ji kalbėjo vien apie Tyto, apie Tyto pranašumą ir viešpatavimą, keršto troškimą, Tyto kraujo grynumą, viršenybę bei vien tik Tyto apgyvendintą pasaulį. Kaipgi jis paaiškins savo sesutei, jog geriausi jo bičiuliai yra nykštukinė, laplandinė bei urvinė pelėdos? Jie — patys nuostabiausi draugai pasaulyje ir pati šauniausia komanda.

Vieną vakarą pakankamai sustiprėjusi Eglantina pajėgė atsistoti ir žengti kelis žingsnelius. Sorenas rūpestingai išvedė ją laukan, ant šakos, ir sustojo šalimais. Lygiai taip pat būtų galėjęs stovėti šalia kelmo. Ji darydavo viską, ką paliepta, bet nepažino brolio. Liepsnotasis nusivedė seserį miegoti į drevę, kurioje gyveno kartu su Apyaušriu, Knisčiumi bei Gilfe. Prieš madam Plonk giesmę į svečius užsuko Raktažolė norėdama parodyti Eglantinai savo surinktų pačių gražiausių uogelių kolekciją.

— Matai, Eglantina, nuo pat atvykimo čionai aš kiekvienu metų laiku nusiraškydavau po kelias uogeles. Taigi jau turiu baltų, žieminių, sidabriškų, nuskintų pavasarį, o dabar nusiskyniau keletą vasariškai auksinių. Ketinu susiverti vėrinį. Suversiu ir tau.

Eglantina neatsiliepė.

— Šitaip dar blogiau už mėnesienos kvėšlos likimą, — sušnibždėjo Gilfei Sorenas.

Gilfė nežinojo, ką atsakyti. Jai buvo neapsakomai gaila Soreno. Bičiulė žinojo, kaip karštai šis ilgėjosi Eglantinos. Tačiau atgauti šitokią seserį dar blogiau, negu visai jos nesusigrąžinti. Aišku, Gilfė nieku gyvu nebūtų išdrįsusi pasakyti šito Sorenui. Kaip tik tuo metu galvą vidun kyštelėjo Otulisa.

— Ar galiu užeiti?

— Žinoma, — pakvietė Sorenas.

— Paklausyk, aš ilgai sėdėjau bibliotekoje ir tyrinėjau Tyto rūšį norėdama sužinoti, ar įmanoma kaip nors paaiškinti, kodėl visos šios liepsnotosios pelėdos vapalioja apie Tyto, bet nukrypau į šalį ir ėmiau sklaidyti knygą apie pelėdų smegenis, jausmus bei skilvius, kurią parašė viena garsi dėmėtoji pelėda.

— Didžioji Pelėdų Pelėda, — sumurmėjo Apyaušris ir atgurkęs išspjovė pro drevės angą kukulį. — Be abejo, ji tavo giminaitė, Otulisa.

— Galimas daiktas. Mūsų giminė be galo sena, o tarp mano protėvių buvo daug pasižymėjusių šviesuolių. Šiaip ar taip, iš knygos sužinojau, kad tavo sesuo gali sirgti liga, vadinamąja „skilvilemija“. Tai skilvio sutrikimas, kai šis tampa tarytum aptvertas neįveikiama siena, dėl to sušlubuoja ir smegenų veikla.

— Ką gi, dabar man daug aiškiau, — sarkastiškai pakomentavo Sorenas. — O kaip, vardan Pelėdų Pelėdos, aš galėčiau jai padėti?

— Na... na, — sumikčiojo Otulisa. — Negaliu pasakyti. Tik pamaniau, norėsi sužinoti, dėl ko ji tokia. Ji taip elgiasi ne todėl, kad nenorėtų tavęs prisiminti. Ji tiesiog nieko negali padaryti, — pralemeno Otulisa. — Noriu pasakyti... aš neabejoju, kad ji tave tebemyli. — Sorenas įsmeigė į ją slogų žvilgsnį.

— O varge, ką besakyčiau, išeina nei šis, nei tas, — Otulisai iš akių ištryško ašaros. — Aš tik stengiausi padėti.

Sorenas atsiduso ir nusisukęs pradėjo purenti Eglantinai paruoštą lovą.

Tą dieną, kai rytas sugėrė tamsą, o pirmieji spinduliai virto akį rėžiančiu vidudienio švytėjimu, ramybės kupinoje dienos kaitroje, kai, nepaisant monotoniško vapėjimo, įsiviešpatavo tyla, Sorenas pasijuto toks vienišas, koks nesijautė dar niekada gyvenime. Dar vienišesnis negu tą baimės kupiną naktį, kai brolio Kludo išstumtas iš lizdo atsidūrė ant žemės, vienišesnis nei jautėsi patekęs į Sent Lututę, kai bemaž prarado viltį vėl pamatyti bent vieną iš savo šeimos narių. Jis nė įsivaizduoti neįstengė, jog vienatvė gali tapti tokia kankinanti. Eglantina pagaliau atsirado, bet ar sesuo išties buvo šalia?

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Pirklė Šarė

Anksčiau Sorenas nekantraudamas laukė prekėmis apsikrovusios pirklės Šarės pasirodymo, o dabar tapo abejingas šiam įvykiui. Visgi dienai baigiantis sukilę medžio gyventojai smagiai sušurmuliavo laukdami šarkos, kuri turėjo atvykti leidžiantis saulei. Džiūgavo visi, išskyrus Soreną ir, aišku, lizdų tvarkytojas, kurios šarkas priskyrė prie netikėlių šlapkakių, ne ką geresnių už kirus. Jis ketino išsitempti Eglantiną pasižvalgyti, nors iš to veikiausiai ir nebus jokios naudos. Šarė visą vakarą demonstruos prekes, todėl galėjo neskubėti.